CP v2

Tag: Varlės

  • Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Brazilijos Amazonijoje mokslininkai aprašė iki šiol nežinomą varlės rūšį, pavadintą Adenomera varcena. Nors iš pirmo žvilgsnio ji labai panaši į artimus giminaičius, rūšies savitumą padėjo atskleisti genetiniai tyrimai ir išskirtinis poravimosi balsas.

    Naujas gyvūnas aptiktas vakarinėje Brazilijos Akro valstijoje, aukštupio Juruá baseino regione, netoli Moa ir Crôa upių. Tyrėjai stebėjo miško plotus prie vandens telkinių, o varlė pasirodė gyvenanti sezoninių potvynių užliejamuose miškuose.

    Tokia buveinė laikoma neįprasta Adenomera genčiai, nes dauguma šios grupės rūšių dažniau siejamos su neužliejamais miškais. Pats rūšies pavadinimas varcena siejamas su Amazonijos užliejamais miškais, pabrėžiant jos ryšį su potvynių ritmu.

    Nustatyti, kad tai atskira rūšis, nebuvo paprasta, nes išorėje ji beveik nesiskiria nuo panašių varlių. Mokslininkai sujungė kelis įrodymų šaltinius: analizavo DNR, kūno sandaros požymius, buveinę, muziejų kolekcijose esančius egzempliorius ir patinų balsų įrašus.

    Vienas iš skiriamųjų bruožų yra tai, kad ant apatinės dilbio pusės nėra tamsios dėmės, būdingos kai kurioms artimoms rūšims. Vis dėlto lemiamas tapo balsas: patinai skleidžia trumpus garsus lėtesniu ritmu, kuris skiriasi nuo giminingų rūšių kvietimų.

    Herpetologijoje tokie akustiniai signalai dažnai yra itin svarbūs, nes padeda atpažinti partnerius ir gali veikti kaip izoliacijos mechanizmas, palaikantis rūšių atsiskyrimą evoliucijos metu. Dėl to vien išvaizda paremti vertinimai neretai neatskleidžia tikrosios tropikų įvairovės.

    Adenomera varcena laikoma vadinamuoju kriptiniu atveju, kai organizmai atrodo beveik identiški, tačiau genetiškai priklauso skirtingoms rūšims. Tyrėjai pažymi, kad toje pačioje gentyje gali būti ir daugiau genetiškai atskirų linijų, kurios dar nėra formaliai aprašytos.

    Artimiausiu metu dėmesys turėtų krypti į šios varlės dauginimosi ypatumus ir tikslius aplinkos poreikius. Kadangi rūšis susieta su sezoniniais potvyniais, bet kokie užliejamų teritorijų režimo pokyčiai gali turėti įtakos jos populiacijai, nors grėsmės mastas dar nėra aiškus.

  • Mokslininkai fiksuoja varlių ir retų drugelių suaktyvėjimą prie saulės panelių Ilinojuje

    Stebėjimai atlikti prie saulės elektrinės Morgan apygardoje, netoli Meredosijos. Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinė tokių objektų paskirtis išlieka elektros gamyba, tačiau tinkamai prižiūrima teritorija gali tapti papildoma buveine vietinėms rūšims.

    2024 metų pavasarį šalia nedidelio pelkėto tvenkinio į šiaurę nuo saulės baterijų buvo pastatytas akustinis laukinės gamtos registravimo įrenginys. Jis realiuoju laiku įrašinėjo aplinkos garsus, kad būtų galima įvertinti varliagyvių aktyvumą.

    Per 34 dienų laikotarpį nuo kovo 9 dienos iki balandžio 6 dienos įrašai parodė, kad Ilinojaus chorinės varlės buvo girdimos 32 atskiromis dienomis. Tyrėjų vertinimu, tai rodo intensyvų poravimosi elgesį ne tik pačiame tvenkinio pakraštyje, bet ir greta esančiuose drenažo grioviuose.

    Specialistai akcentuoja, kad pokyčius galėjo lemti naujesnis požiūris į žemės tvarkymą po fotoelektrinės infrastruktūra. Vietoje įprasto pramoninio nušienavimo ar agresyvesnio ploto „išvalymo“ vis dažniau taikomi sprendimai, orientuoti į vietinių ekosistemų išlaikymą.

    Šiame objekte dalis teritorijos buvo apsėta vietinių žemaūgių prerijų augalų sėklų mišiniu, o kasmetiniai arimo darbai ir cheminiai herbicidai nebetaikomi. Dėl to susiformavo tankesnė, įvairesnė augalija, kuri gali suteikti maisto ir slėptuvių vabzdžiams bei varliagyviams.

    Pastebėta, kad tarp saulės panelių maitinasi ir retesni drugiai, kurių suaugę individai priklausomi nuo konkrečių augalų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiose teritorijose, jei paliekama vietinė flora, gali atsirasti sąlygos palaikyti jautresnes rūšis, ypač kai aplinkinėse žemėnaudose buveinių mažėja.

    Ekspertų vertinimu, tai yra pavyzdys, kaip pramoninio masto atsinaujinančios energetikos projektai, suderinti su gamtotvarkos priemonėmis, gali duoti dvigubą naudą. Vis dėlto pabrėžiama, kad sėkmė priklauso nuo konkrečių sprendimų: nuo sėklų mišinių ir šienavimo grafiko iki vandens telkinių ir drenažo priežiūros.

    Tokie atvejai siejami su platesne tendencija, kai saulės parkų teritorijos vis dažniau projektuojamos ne kaip sterilios aikštelės, o kaip daugiafunkcės erdvės. Praktikoje tai gali reikšti geresnį visuomenės priimtinumą, mažesnę dirvožemio eroziją ir tvaresnį teritorijų naudojimą, neprarandant pagrindinio tikslo – stabilios elektros gamybos.

    Tuo pat metu mokslininkai primena, kad saulės modulių efektyvumui įtakos turi ir aplinkos sąlygos, ypač temperatūra. Dažnai minima optimali apie 25 laipsnių šiluma, tačiau reali pagaminamos energijos suma priklauso ne vien nuo efektyvumo, o ir nuo saulės spinduliuotės intensyvumo bei dienos sąlygų.

  • Ekvadore rasta nauja varlės rūšis: ji dešimtmečius slėpėsi po klaidingu vardu

    Ekvadore rasta nauja varlės rūšis: ji dešimtmečius slėpėsi po klaidingu vardu

    Mokslininkai aprašė naują varlės rūšį Pristimantis milpe, kuri, kaip paaiškėjo, dešimtmečius buvo painiojama su kita artima rūšimi. Tyrimas parodė, kad klaida įsitvirtino literatūroje taip giliai, jog tik dabar ji buvo galutinai ištaisyta.

    Naujos rūšies istorija prasidėjo nuo seno muziejinio etalono, vadinamo holotipu, peržiūros. Būtent jis yra oficialus atskaitos taškas, pagal kurį biologai tikslina, ar lauke stebimos populiacijos iš tiesų atitinka rūšies aprašą.

    Lūžis įvyko iš naujo ištyrus 1902 metais surinktus egzempliorius, saugomus Londono Gamtos istorijos muziejuje. Palyginus holotipą su šiuolaikinėmis populiacijomis paaiškėjo, kad daug varlių, kurioms ilgai taikytas senasis pavadinimas, iš tikrųjų priklauso kitai, iki šiol neaprašytai rūšiai.

    Kas padėjo atskleisti klaidą?

    Tyrėjų komanda derino kelis metodus: muziejinių pavyzdžių morfologijos analizę, lauko ekspedicijas ir DNR tyrimus. Tokia kombinacija leidžia atskirti rūšis net tada, kai išoriškai jos atrodo labai panašios ir skiriasi tik subtiliais požymiais.

    Pasak tyrėjų, esminė problema buvo ta, kad vėlesniuose darbuose ilgai niekas nebegrįžo prie pirminio etalono. Dėl to ankstesnė identifikavimo klaida buvo kartojama iš publikacijos į publikaciją ir tapo tarsi savaime suprantamu faktu.

    „Tai, kad tokia dažna rūšis dešimtmečius liko nepastebėta po neteisingu vardu, primena, kaip svarbu tiksliai susieti mokslinius pavadinimus su realiomis gamtoje gyvenančiomis populiacijomis“, – sakė biologė Jhael Ortega.

    Kur gyvena Pristimantis milpe?

    Naujoji rūšis paplitusi Ekvadoro atogrąžų miškuose ir pietų Kolumbijoje, ypač Ramiojo vandenyno baseino regione. Mokslininkai pabrėžia, kad ji aptinkama ne tik natūraliose buveinėse, bet ir žmogaus pakeistose teritorijose, pavyzdžiui, bananų plantacijose bei želdynuose.

    Rūšis išsiskiria naktiniu aktyvumu ir garsiu, spragsėjimą primenančiu kvietimu. Būtent balsas varliagyvių tyrimuose dažnai tampa vienu patikimiausių signalų, padedančių atskirti panašias rūšis net tada, kai išvaizda klaidina.

    Kuo ji skiriasi nuo artimų rūšių?

    Patinai ir patelės gana aiškiai skiriasi: patelės turi ryškesnį raštą kirkšnių ir šlaunų srityje, kur matomos oranžinės ar šviesiai melsvos spalvos su juodomis dėmėmis. Patinų spalvinis fonas paprastai vientisesnis, mažiau kontrastingas.

    Tai nedidelės varlės: patinų vidutinis ilgis siekia apie 25,8 milimetro, o patelių – apie 33,9 milimetro. Tyrėjai taip pat nurodo, kad rūšies paplitimo arealas siekia maždaug 67 000 kvadratinių kilometrų, todėl tai viena plačiausiai paplitusių savo genties rūšių šiame regione.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale ZooKeys, o autoriai atkreipia dėmesį, kad panašių taksonominių painiavų Pristimantis gentyje gali būti ir daugiau. Šiai genčiai priskiriami šimtai rūšių, todėl senų kolekcijų peržiūra ir šiuolaikiniai genetiniai metodai vis dažniau atveria kelią netikėtiems atradimams.

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos šiaurės rytuose, kur sparčiai plečiami vėjo energetikos parkai, mokslininkai fiksuoja netikėtą poveikį laukinei gamtai: varlės keičia poravimosi šauksmus, kad būtų išgirstos per nuolatinį jėgainių skleidžiamą žemo dažnio ūžesį.

    Tyrimuose, atliktuose Caatinga sausųjų miškų regione, daugiausia dėmesio skirta akustinei taršai ir jos įtakai varliagyvių komunikacijai, kuri poravimosi metu yra esminė rūšies išlikimui.

    Kas vyksta prie jėgainių?

    Tyrėjai įrašinėjo varlių balsus netoli 107 vėjo turbinų ir palygino juos su įrašais iš tylesnių vietovių greta. Stebėjimai sutelkti į laikinus vandens telkinius, kurie lietinguoju sezonu tampa svarbiausiomis veisimosi vietomis.

    Rezultatai parodė, kad trijų rūšių patinai garsesnėse vietose nuosekliai keitė šauksmų ypatybes: vieni koregavo dažnį, kiti mažino impulsų skaičių ar jų stiprumą, dar kiti trumpino šauksmus, bet šaukdavo dažniau.

    Kodėl varlės keičia balsą?

    Mokslininkų aiškinimu, tai panašu į bandymą išvengti akustinio maskavimo, kai foninis triukšmas užgožia gyvūnams svarbius signalus. Vėjo turbinų triukšmas yra pastovus, o jo žemi dažniai gali sklisti toliau, ypač atviresnėse vietovėse.

    Varlėms poravimosi šauksmas nėra „tiesiog garsas“: patelės partnerį atpažįsta pagal laiką, toną, impulsų ritmą ir kartojimą. Jei signalas iškraipomas, patelė gali jo neatpažinti arba į jį nereaguoti.

    Kokios gali būti pasekmės gamtai?

    Nors elgesio prisitaikymas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sėkminga strategija, tyrėjai pabrėžia galimas biologines „sąnaudas“. Trumpesni ar pakitę šauksmai gali mažinti poravimosi sėkmę, o ilgainiui tai gali paveikti populiacijų gausą.

    Šis atvejis akcentuoja platesnę problemą: atsinaujinančios energetikos plėtra pati savaime nėra blogis, tačiau projektai gali sukelti nenumatytų padarinių, jei poveikis biologinei įvairovei ir triukšmui nėra nuosekliai įvertinamas bei valdoma rizika.

    Varliagyviai ir taip laikomi viena pažeidžiamiausių gyvūnų grupių dėl buveinių nykimo, ligų ir klimato kaitos, todėl papildomi stresoriai, tokie kaip triukšmo tarša, gali tapti dar vienu veiksniu, spartinančiu populiacijų silpnėjimą.