CP v2

Tag: Varliagyviai

  • Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Brazilijos Amazonijoje mokslininkai aprašė iki šiol nežinomą varlės rūšį, pavadintą Adenomera varcena. Nors iš pirmo žvilgsnio ji labai panaši į artimus giminaičius, rūšies savitumą padėjo atskleisti genetiniai tyrimai ir išskirtinis poravimosi balsas.

    Naujas gyvūnas aptiktas vakarinėje Brazilijos Akro valstijoje, aukštupio Juruá baseino regione, netoli Moa ir Crôa upių. Tyrėjai stebėjo miško plotus prie vandens telkinių, o varlė pasirodė gyvenanti sezoninių potvynių užliejamuose miškuose.

    Tokia buveinė laikoma neįprasta Adenomera genčiai, nes dauguma šios grupės rūšių dažniau siejamos su neužliejamais miškais. Pats rūšies pavadinimas varcena siejamas su Amazonijos užliejamais miškais, pabrėžiant jos ryšį su potvynių ritmu.

    Nustatyti, kad tai atskira rūšis, nebuvo paprasta, nes išorėje ji beveik nesiskiria nuo panašių varlių. Mokslininkai sujungė kelis įrodymų šaltinius: analizavo DNR, kūno sandaros požymius, buveinę, muziejų kolekcijose esančius egzempliorius ir patinų balsų įrašus.

    Vienas iš skiriamųjų bruožų yra tai, kad ant apatinės dilbio pusės nėra tamsios dėmės, būdingos kai kurioms artimoms rūšims. Vis dėlto lemiamas tapo balsas: patinai skleidžia trumpus garsus lėtesniu ritmu, kuris skiriasi nuo giminingų rūšių kvietimų.

    Herpetologijoje tokie akustiniai signalai dažnai yra itin svarbūs, nes padeda atpažinti partnerius ir gali veikti kaip izoliacijos mechanizmas, palaikantis rūšių atsiskyrimą evoliucijos metu. Dėl to vien išvaizda paremti vertinimai neretai neatskleidžia tikrosios tropikų įvairovės.

    Adenomera varcena laikoma vadinamuoju kriptiniu atveju, kai organizmai atrodo beveik identiški, tačiau genetiškai priklauso skirtingoms rūšims. Tyrėjai pažymi, kad toje pačioje gentyje gali būti ir daugiau genetiškai atskirų linijų, kurios dar nėra formaliai aprašytos.

    Artimiausiu metu dėmesys turėtų krypti į šios varlės dauginimosi ypatumus ir tikslius aplinkos poreikius. Kadangi rūšis susieta su sezoniniais potvyniais, bet kokie užliejamų teritorijų režimo pokyčiai gali turėti įtakos jos populiacijai, nors grėsmės mastas dar nėra aiškus.

  • Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Hotspotai atsiranda ten, kur nesitikėta

    Nauja tarptautinė analizė rodo, kad per pastarąjį šimtmetį pasaulio biologinės įvairovės žemėlapis reikšmingai pasikeitė. Mokslininkai nustatė, jog naujų rūšių atradimai ne tik papildo sąrašus, bet ir perstumia regionus, laikomus svarbiausiais biologinės įvairovės židiniais.

    Tokie ypač rūšimis turtingi plotai vadinami biologinės įvairovės hotspotais, o dalis jų išryškėja vietovėse, kurios anksčiau nebuvo laikomos išskirtinėmis. Tyrėjai pabrėžia, kad tai turi tiesioginių pasekmių gamtosaugos prioritetams ir finansavimui.

    Dar daug rūšių lieka nežinomos

    Mokslas vis dar nėra aprašęs didelės dalies Žemės gyvybės formų. Vertinimai rodo, kad formalioje taksonomijoje gali būti neįtvirtinta apie 80 proc. augalų ir gyvūnų rūšių, o tai reiškia, jog reali įvairovė yra gerokai didesnė nei matome duomenų bazėse.

    Kasmet aprašoma daugiau nei 2 000 naujų induočių augalų rūšių, tačiau mokslininkai įtaria, kad dar iki 100 000 augalų rūšių gali būti neatrastos arba neaprašytos. Net žinduolių grupėje, kuri laikoma viena geriausiai ištirtų, atradimų tempas išlieka pastebimas.

    Per šimtmetį aprašyta beveik 40 proc. šiandien žinomų rūšių

    Publikacijoje, paskelbtoje žurnale „Ecology Letters“, analizuota, kaip 1920–2020 metų laikotarpiu kito sausumos stuburinių rūšių atradimų geografija. Į analizę įtraukta daugiau kaip 9 700 paukščių, 5 200 žinduolių, 8 600 roplių ir 7 200 varliagyvių rūšių.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad per šimtmetį mokslas atrado ir pavadino beveik 40 proc. visų dabar žinomų sausumos stuburinių rūšių. Daugiausia naujų rūšių aptikta tropikuose, ypač drėgnuose miškuose, kur biologinė įvairovė tradiciškai yra didžiausia.

    „Tai nėra vien statistika: kai atsiranda naujų duomenų, keičiasi ir tai, ką laikome svarbiausiais pasaulio biologinės įvairovės centrais“, – teigiama tyrime.

    Analizė parodė ir ryškius regioninius skirtumus. Naujosios Gvinėjos kalnų miškuose fiksuotas itin spartus naujų žinduolių rūšių aprašymas, o Australija išsiskyrė roplių įvairove: žinomų roplių rūšių skaičius čia išaugo nuo 376 1920 metais iki 933 2020 metais.

    Pasak mokslininkų, nauji atradimai suformavo ir naujus hotspotus, įskaitant Indoneziją, centrinę Andų dalį Pietų Amerikoje bei Madagaskarą. Labiausiai persitvarkė varliagyvių įvairovės žemėlapis: maždaug trečdalis anksčiau išskirtų židinių užleido vietą regionams, kuriuose dabar žinoma dar didesnė įvairovė.

    Panaši tendencija matoma ir roplių atveju. Apie 20 proc. anksčiau nurodytų roplių hotspotų buvo pranokti naujų regionų, kuriuose pastaraisiais dešimtmečiais aprašyta daug daugiau rūšių, įskaitant šiaurinės Australijos savanas ir krūmynus.

    Kodėl tai svarbu gamtosaugai

    Tyrėjai akcentuoja, kad kintanti hotspotų geografija turi didelę reikšmę saugomų teritorijų planavimui. Ypač svarbu tai, kad dalis naujai išryškėjusių židinių yra vėsesnėse ar sunkiau pasiekiamose vietovėse, pavyzdžiui, Andų kalnų ir debesų miškuose, kurie istoriškai buvo prasčiau ištirti.

    Šiems regionams didėja rizika dėl klimato kaitos: kylanti temperatūra ir sausėjantys biotopai gali sparčiai mažinti rūšių išlikimo galimybes. Papildomą grėsmę kelia miškų naikinimas ir natūralių teritorijų pavertimas žemės ūkiui ar infrastruktūrai.

    Mokslininkai įspėja, kad dalis rūšių gali išnykti dar iki tol, kol bus aprašytos. Dėl to, jų teigimu, gamtosauga turi remtis ne tik gerai žinomų teritorijų apsauga, bet ir kryptingais tyrimais, padedančiais identifikuoti iki šiol neįvertintus biologinės įvairovės židinius.

  • Arizonoje prieš 100 metų įkurdintos lyg maistas varlės šiandien kelia grėsmę retoms gyvatėms

    Arizonoje prieš maždaug šimtmetį į vandens telkinius pradėtos leisti amerikinės bulvarlės, kurios tuo metu buvo laikomos potencialiu maisto šaltiniu ir medžioklės laimikiu. Tačiau rūšis greitai prisitaikė, išplito po pelkes ir upelių slėnius bei tapo invazine, keičiančia vietos ekosistemų pusiausvyrą.

    Bulvarlės natūraliai paplitusios daugiausia rytinėje JAV dalyje, tačiau jos išsiskiria gebėjimu gyventi įvairiuose vandens telkiniuose. Suaugusios varlės yra plėšrios ir minta ne tik vabzdžiais ar žuvimis, bet ir kitais varliagyviais, ropliais, paukščiais bei smulkiais žinduoliais.

    Specialistai pabrėžia, kad vietinė fauna ilgą laiką neturėjo evoliuciškai susiformavusios apsaugos nuo tokio dydžio ir elgsenos plėšrūno. Dėl to bulvarlių atsiradimas kai kuriose buveinėse sutrikdė natūralias mitybos grandines, o labiausiai nukentėjo su vandens buveinėmis susijusios rūšys.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su šiaurine meksikine juostine gyvate, kurios išlikimas priklauso nuo vandens ir pakrančių zonų. Ši gyvatė medžioja varles ir smulkią žuvį, tačiau bulvarlių invazija sukūrė paradoksą: jaunikliai ir buožgalviai tampa lengvu grobiu, o užaugusios bulvarlės pačios gali medžioti jaunas gyvates.

    Toks spaudimas populiacijai ypač pavojingas todėl, kad jaunos gyvatės dažnai žūsta dar nesulaukusios reprodukcinio amžiaus. Net jei dalis suaugusių individų išlieka, prarasta jauniklių karta ilgainiui gali lemti spartų visos populiacijos mažėjimą.

    Bulvarlių kontrolę apsunkina jų vaisingumas: viena patelė per nerštą gali padėti dešimtis tūkstančių ikrų. Dėl tokio reprodukcijos tempo net ir po intensyvesnių gaudymo kampanijų populiacijos gali gana greitai atsikurti, jei buveinės išlieka tinkamos.

    Ne mažesnė problema yra jų judrumas sausumoje. Tyrimuose fiksuota, kad jaunos bulvarlės per kelias savaites gali nukeliauti daugiau nei 10 kilometrų, todėl net ir sutvarkius vieną telkinį atsiranda rizika, kad invazinė rūšis sugrįš iš kaimyninių teritorijų.

    Nuo praėjusio amžiaus pabaigos Arizonoje taikomos įvairios priemonės, skirtos sumažinti bulvarlių gausą ten, kur gyvena reti vietiniai gyvūnai. Dažniausiai naudojami tinklai, spąstai ir rankinis gaudymas, o kai kuriais atvejais vandens telkiniai laikinai nusekinami, siekiant sunaikinti suaugėlius ir nutraukti dauginimosi ciklą.

    Tokios priemonės kai kur davė apčiuopiamų rezultatų: užfiksuota teritorijų, kuriose bulvarles pavyko visiškai pašalinti, o vėliau pradėjo atsikurti vietinių varlių populiacijos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikė sėkmė priklauso nuo nuoseklios priežiūros, buveinių būklės ir pakartotinio plitimo prevencijos.

    Ši istorija Arizonoje vis dažniau minima kaip pamoka, kaip „geras sumanymas“ trumpuoju laikotarpiu gali virsti brangiai kainuojančia invazinių rūšių valdymo problema. Mokslininkai primena, kad net ir įprastai atrodantys gyvūnai, perkelti į naują regioną, gali tapti rimta grėsme biologinei įvairovei.

  • Ekvadore rasta nauja varlės rūšis: ji dešimtmečius slėpėsi po klaidingu vardu

    Ekvadore rasta nauja varlės rūšis: ji dešimtmečius slėpėsi po klaidingu vardu

    Mokslininkai aprašė naują varlės rūšį Pristimantis milpe, kuri, kaip paaiškėjo, dešimtmečius buvo painiojama su kita artima rūšimi. Tyrimas parodė, kad klaida įsitvirtino literatūroje taip giliai, jog tik dabar ji buvo galutinai ištaisyta.

    Naujos rūšies istorija prasidėjo nuo seno muziejinio etalono, vadinamo holotipu, peržiūros. Būtent jis yra oficialus atskaitos taškas, pagal kurį biologai tikslina, ar lauke stebimos populiacijos iš tiesų atitinka rūšies aprašą.

    Lūžis įvyko iš naujo ištyrus 1902 metais surinktus egzempliorius, saugomus Londono Gamtos istorijos muziejuje. Palyginus holotipą su šiuolaikinėmis populiacijomis paaiškėjo, kad daug varlių, kurioms ilgai taikytas senasis pavadinimas, iš tikrųjų priklauso kitai, iki šiol neaprašytai rūšiai.

    Kas padėjo atskleisti klaidą?

    Tyrėjų komanda derino kelis metodus: muziejinių pavyzdžių morfologijos analizę, lauko ekspedicijas ir DNR tyrimus. Tokia kombinacija leidžia atskirti rūšis net tada, kai išoriškai jos atrodo labai panašios ir skiriasi tik subtiliais požymiais.

    Pasak tyrėjų, esminė problema buvo ta, kad vėlesniuose darbuose ilgai niekas nebegrįžo prie pirminio etalono. Dėl to ankstesnė identifikavimo klaida buvo kartojama iš publikacijos į publikaciją ir tapo tarsi savaime suprantamu faktu.

    „Tai, kad tokia dažna rūšis dešimtmečius liko nepastebėta po neteisingu vardu, primena, kaip svarbu tiksliai susieti mokslinius pavadinimus su realiomis gamtoje gyvenančiomis populiacijomis“, – sakė biologė Jhael Ortega.

    Kur gyvena Pristimantis milpe?

    Naujoji rūšis paplitusi Ekvadoro atogrąžų miškuose ir pietų Kolumbijoje, ypač Ramiojo vandenyno baseino regione. Mokslininkai pabrėžia, kad ji aptinkama ne tik natūraliose buveinėse, bet ir žmogaus pakeistose teritorijose, pavyzdžiui, bananų plantacijose bei želdynuose.

    Rūšis išsiskiria naktiniu aktyvumu ir garsiu, spragsėjimą primenančiu kvietimu. Būtent balsas varliagyvių tyrimuose dažnai tampa vienu patikimiausių signalų, padedančių atskirti panašias rūšis net tada, kai išvaizda klaidina.

    Kuo ji skiriasi nuo artimų rūšių?

    Patinai ir patelės gana aiškiai skiriasi: patelės turi ryškesnį raštą kirkšnių ir šlaunų srityje, kur matomos oranžinės ar šviesiai melsvos spalvos su juodomis dėmėmis. Patinų spalvinis fonas paprastai vientisesnis, mažiau kontrastingas.

    Tai nedidelės varlės: patinų vidutinis ilgis siekia apie 25,8 milimetro, o patelių – apie 33,9 milimetro. Tyrėjai taip pat nurodo, kad rūšies paplitimo arealas siekia maždaug 67 000 kvadratinių kilometrų, todėl tai viena plačiausiai paplitusių savo genties rūšių šiame regione.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale ZooKeys, o autoriai atkreipia dėmesį, kad panašių taksonominių painiavų Pristimantis gentyje gali būti ir daugiau. Šiai genčiai priskiriami šimtai rūšių, todėl senų kolekcijų peržiūra ir šiuolaikiniai genetiniai metodai vis dažniau atveria kelią netikėtiems atradimams.

  • Mišką atkūrė vėžliams, o po 20 metų čia paleista beveik 500 itin retų varlių: kas pasikeitė

    Misisipės valstijoje JAV gamtosaugininkai į atkurtas šlapžemes paleido beveik 500 nelaisvėje užaugintų tamsiųjų gopherinių varlių (Rana sevosa). Neįprasta tai, kad teritorija prieš daugiau nei 20 metų buvo tvarkoma pirmiausia siekiant padėti kitai nykstančiai rūšiai – gopheriniam vėžliui.

    Varlių paleidimas įvyko privačiame „Woodland Cottage“ valdose Henkoko apygardoje. Specialistai teigia, kad šis žingsnis sukūrė vienintelę aktyvią šios rūšies populiaciją apygardoje ir tapo reikšmingu atveju, kai federaliniu lygmeniu saugoma varlė perkeliama į privačias žemes.

    Pradinis projektas buvo orientuotas į gopherinį vėžlį – vadinamąją ekosistemos „inžinieriaus“ rūšį. Šie vėžliai kasa urvus, kurie tampa prieglobsčiu šimtams kitų gyvūnų ir padeda jiems išgyventi karščius, šalčius bei sezoninius gaisrus.

    Tamsiosios gopherinės varlės didelę gyvenimo dalį praleidžia po žeme ir būtent vėžlių urvai joms yra gyvybiškai svarbūs. Veistis jos išeina drėgnais metų laikotarpiais, kai pasiekia laikinas, nuo žuvų izoliuotas balas – tokios vietos yra būtinos sėkmingam nerštui.

    Žemės savininkai per kelis dešimtmečius atkūrė anksčiau iškirstas teritorijas ir buvusias ganyklas, pasodindami vietines ilgaspygles pušis ir sugrąžindami vietines žoles. Kartu buvo atnaujinta ir kontroliuojamų, mažo intensyvumo deginimų praktika, padedanti palaikyti atvirą, daugeliui rūšių palankų miško pobūdį.

    Tokios priemonės svarbios pietryčių JAV ilgaspylinių pušynų ekosistemoms, kurios istoriškai priklausė nuo periodinių gaisrų. Kai ugnis ilgą laiką slopinama, buveinės tankėja, prarandami atviri plotai, mažėja tinkamų vietų tiek vėžliams, tiek varlėms.

    Istoriškai tamsioji gopherinė varlė gyveno pakrantės ilgaspylinių pušų miškuose nuo Luizianos per pietinę Misisipę iki pietinės Alabamos. Tačiau komerciniai kirtimai, urbanizacija, vandens telkinių nykimas ir gaisrų režimo pokyčiai sunaikino didelę arealo dalį.

    JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybos duomenimis, laukinė populiacija ypač smarkiai sumenko praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje. Tam tikru laikotarpiu buvo žinoma tik viena veisianti populiacija, susieta su vienu vandens telkiniu De Soto nacionaliniame miške pietų Misisipėje.

    Nors paleidimas laikomas reikšmingu proveržiu, ekspertai pabrėžia, kad rūšis išlieka itin pažeidžiama. Ilgesnės sausros, ekstremalūs orai ir ligos, įskaitant grybelines infekcijas, gali greitai sumažinti naujai įsitvirtinančių varlių išgyvenamumą.

    Artimiausiais sezonais biologai stebės, ar paleistos varlės prisitaiko, ar grįžta į veisimosi telkinius ir ar pavyksta suformuoti stabilią, savarankiškai besidauginančią populiaciją. Šis atvejis taip pat išryškina privačių žemės savininkų vaidmenį atkuriant buveines ir padedant nykstančioms rūšims.

    „Šis paleidimas parodė, kad privačios žemės gali tapti kritiškai svarbiomis nykstančių rūšių atkūrimo grandimis“, – sakė JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnybos atstovai.

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos šiaurės rytuose, kur sparčiai plečiami vėjo energetikos parkai, mokslininkai fiksuoja netikėtą poveikį laukinei gamtai: varlės keičia poravimosi šauksmus, kad būtų išgirstos per nuolatinį jėgainių skleidžiamą žemo dažnio ūžesį.

    Tyrimuose, atliktuose Caatinga sausųjų miškų regione, daugiausia dėmesio skirta akustinei taršai ir jos įtakai varliagyvių komunikacijai, kuri poravimosi metu yra esminė rūšies išlikimui.

    Kas vyksta prie jėgainių?

    Tyrėjai įrašinėjo varlių balsus netoli 107 vėjo turbinų ir palygino juos su įrašais iš tylesnių vietovių greta. Stebėjimai sutelkti į laikinus vandens telkinius, kurie lietinguoju sezonu tampa svarbiausiomis veisimosi vietomis.

    Rezultatai parodė, kad trijų rūšių patinai garsesnėse vietose nuosekliai keitė šauksmų ypatybes: vieni koregavo dažnį, kiti mažino impulsų skaičių ar jų stiprumą, dar kiti trumpino šauksmus, bet šaukdavo dažniau.

    Kodėl varlės keičia balsą?

    Mokslininkų aiškinimu, tai panašu į bandymą išvengti akustinio maskavimo, kai foninis triukšmas užgožia gyvūnams svarbius signalus. Vėjo turbinų triukšmas yra pastovus, o jo žemi dažniai gali sklisti toliau, ypač atviresnėse vietovėse.

    Varlėms poravimosi šauksmas nėra „tiesiog garsas“: patelės partnerį atpažįsta pagal laiką, toną, impulsų ritmą ir kartojimą. Jei signalas iškraipomas, patelė gali jo neatpažinti arba į jį nereaguoti.

    Kokios gali būti pasekmės gamtai?

    Nors elgesio prisitaikymas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sėkminga strategija, tyrėjai pabrėžia galimas biologines „sąnaudas“. Trumpesni ar pakitę šauksmai gali mažinti poravimosi sėkmę, o ilgainiui tai gali paveikti populiacijų gausą.

    Šis atvejis akcentuoja platesnę problemą: atsinaujinančios energetikos plėtra pati savaime nėra blogis, tačiau projektai gali sukelti nenumatytų padarinių, jei poveikis biologinei įvairovei ir triukšmui nėra nuosekliai įvertinamas bei valdoma rizika.

    Varliagyviai ir taip laikomi viena pažeidžiamiausių gyvūnų grupių dėl buveinių nykimo, ligų ir klimato kaitos, todėl papildomi stresoriai, tokie kaip triukšmo tarša, gali tapti dar vienu veiksniu, spartinančiu populiacijų silpnėjimą.

  • Kur gyvena medvarlė ir kodėl ją sunku pastebėti: šis varliagyvis laipioja medžiais ir keičia spalvą

    Kur gyvena medvarlė ir kodėl ją sunku pastebėti: šis varliagyvis laipioja medžiais ir keičia spalvą

    Medvarlė, dar vadinama europine medvarle, yra šilumamėgis varliagyvis, paplitęs pietų ir vidurio Europoje, taip pat dalyje Mažosios Azijos ir šiaurės Afrikoje. Nors ją įprasta sieti su vandeniu, didelę gyvenimo dalį ji praleidžia sausumoje ir augalijoje, dažnai pakilusi virš žemės.

    Dažniausiai medvarlę galima aptikti ten, kur arti yra vandens telkinių: kūdrų, tvenkinių, užliejamų pievų ar lėtai tekančių kanalų. Tokiose vietose veisimosi sezonu jai svarbus vanduo, tačiau kasdieniam gyvenimui ji renkasi krūmus, žolynus ir medžių lajas, kur lengviau pasislėpti ir medžioti.

    Kaip medvarlė prisitaiko?

    Vienas ryškiausių medvarlės bruožų yra gebėjimas keisti kūno spalvą ir taip maskuotis aplinkoje. Jos atspalviai gali svyruoti nuo ryškiai žalios ar žolės žalumo iki gelsvų, rusvų ar net tamsesnių tonų, priklausomai nuo apšvietimo, drėgmės ir temperatūros.

    Dėl tokio kamufliažo medvarlę pamatyti sunku net tada, kai ji yra visai netoliese. Prie to prisideda ir dydis: suaugusi medvarlė dažniausiai užauga iki maždaug 5 centimetrų, todėl tarp lapų ir žolės ji lengvai pranyksta.

    Laipioti medžiais jai padeda specialios pirštų pagalvėlės, leidžiančios tvirtai laikytis ant lygių ar beveik vertikalių paviršių. Dėl to medvarlė gali kabintis ne tik į augalus ar medžių žievę, bet ir į įvairius žmogaus sukurtus paviršius, pavyzdžiui, sienas.

    Ar medvarlė pavojinga žmogui?

    Kartais manoma, kad medvarlė yra nuodinga, nes jos odoje esančios liaukos išskiria apsauginę medžiagą. Tačiau tai pirmiausia gynybos mechanizmas nuo plėšrūnų, o žmogui ši medžiaga paprastai nėra pavojinga.

    Vis dėlto po kontakto rekomenduojama laikytis higienos, nes jautresniems žmonėms ar patekus į akis ir gleivines gali pasireikšti dirginimas. Kaip ir su visais laukiniais gyvūnais, saugiausia yra stebėti jų neliečiant ir netrikdant.

    Ką ėda ir kas jai kelia grėsmę?

    Medvarlė minta smulkiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais ir voragyviais. Ji dažnai medžioja tykodama, o grobį sugriebia staigiu liežuvio judesiu, todėl net ir sėdėdama ramiai gali būti aktyvi medžiotoja.

    Pati medvarlė tampa maistu įvairiems plėšrūnams, tarp jų paukščiams ir gyvatėms. Vis dėlto didžiausios ilgalaikės grėsmės siejamos su buveinių nykimu: šlapynių sausinimu, netinkamais melioracijos sprendimais, vandens telkinių pertvarkymu, urbanizacija ir intensyviu pesticidų naudojimu.

    Dar vienas išskirtinis medvarlės bruožas yra balsingumas: jos skleidžiamas garsas gali būti girdimas iš labai toli, ypač vakarais ir naktimis. Nors garsas dažnai apibūdinamas kaip čirškiantis ar barškantis, jis labiau primena greitą trakštelėjimą nei įprastą varlių kurkimą.