CP v2

Tag: Varliagyviai

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos šiaurės rytuose, kur sparčiai plečiami vėjo energetikos parkai, mokslininkai fiksuoja netikėtą poveikį laukinei gamtai: varlės keičia poravimosi šauksmus, kad būtų išgirstos per nuolatinį jėgainių skleidžiamą žemo dažnio ūžesį.

    Tyrimuose, atliktuose Caatinga sausųjų miškų regione, daugiausia dėmesio skirta akustinei taršai ir jos įtakai varliagyvių komunikacijai, kuri poravimosi metu yra esminė rūšies išlikimui.

    Kas vyksta prie jėgainių?

    Tyrėjai įrašinėjo varlių balsus netoli 107 vėjo turbinų ir palygino juos su įrašais iš tylesnių vietovių greta. Stebėjimai sutelkti į laikinus vandens telkinius, kurie lietinguoju sezonu tampa svarbiausiomis veisimosi vietomis.

    Rezultatai parodė, kad trijų rūšių patinai garsesnėse vietose nuosekliai keitė šauksmų ypatybes: vieni koregavo dažnį, kiti mažino impulsų skaičių ar jų stiprumą, dar kiti trumpino šauksmus, bet šaukdavo dažniau.

    Kodėl varlės keičia balsą?

    Mokslininkų aiškinimu, tai panašu į bandymą išvengti akustinio maskavimo, kai foninis triukšmas užgožia gyvūnams svarbius signalus. Vėjo turbinų triukšmas yra pastovus, o jo žemi dažniai gali sklisti toliau, ypač atviresnėse vietovėse.

    Varlėms poravimosi šauksmas nėra „tiesiog garsas“: patelės partnerį atpažįsta pagal laiką, toną, impulsų ritmą ir kartojimą. Jei signalas iškraipomas, patelė gali jo neatpažinti arba į jį nereaguoti.

    Kokios gali būti pasekmės gamtai?

    Nors elgesio prisitaikymas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sėkminga strategija, tyrėjai pabrėžia galimas biologines „sąnaudas“. Trumpesni ar pakitę šauksmai gali mažinti poravimosi sėkmę, o ilgainiui tai gali paveikti populiacijų gausą.

    Šis atvejis akcentuoja platesnę problemą: atsinaujinančios energetikos plėtra pati savaime nėra blogis, tačiau projektai gali sukelti nenumatytų padarinių, jei poveikis biologinei įvairovei ir triukšmui nėra nuosekliai įvertinamas bei valdoma rizika.

    Varliagyviai ir taip laikomi viena pažeidžiamiausių gyvūnų grupių dėl buveinių nykimo, ligų ir klimato kaitos, todėl papildomi stresoriai, tokie kaip triukšmo tarša, gali tapti dar vienu veiksniu, spartinančiu populiacijų silpnėjimą.

  • Kur gyvena medvarlė ir kodėl ją sunku pastebėti: šis varliagyvis laipioja medžiais ir keičia spalvą

    Kur gyvena medvarlė ir kodėl ją sunku pastebėti: šis varliagyvis laipioja medžiais ir keičia spalvą

    Medvarlė, dar vadinama europine medvarle, yra šilumamėgis varliagyvis, paplitęs pietų ir vidurio Europoje, taip pat dalyje Mažosios Azijos ir šiaurės Afrikoje. Nors ją įprasta sieti su vandeniu, didelę gyvenimo dalį ji praleidžia sausumoje ir augalijoje, dažnai pakilusi virš žemės.

    Dažniausiai medvarlę galima aptikti ten, kur arti yra vandens telkinių: kūdrų, tvenkinių, užliejamų pievų ar lėtai tekančių kanalų. Tokiose vietose veisimosi sezonu jai svarbus vanduo, tačiau kasdieniam gyvenimui ji renkasi krūmus, žolynus ir medžių lajas, kur lengviau pasislėpti ir medžioti.

    Kaip medvarlė prisitaiko?

    Vienas ryškiausių medvarlės bruožų yra gebėjimas keisti kūno spalvą ir taip maskuotis aplinkoje. Jos atspalviai gali svyruoti nuo ryškiai žalios ar žolės žalumo iki gelsvų, rusvų ar net tamsesnių tonų, priklausomai nuo apšvietimo, drėgmės ir temperatūros.

    Dėl tokio kamufliažo medvarlę pamatyti sunku net tada, kai ji yra visai netoliese. Prie to prisideda ir dydis: suaugusi medvarlė dažniausiai užauga iki maždaug 5 centimetrų, todėl tarp lapų ir žolės ji lengvai pranyksta.

    Laipioti medžiais jai padeda specialios pirštų pagalvėlės, leidžiančios tvirtai laikytis ant lygių ar beveik vertikalių paviršių. Dėl to medvarlė gali kabintis ne tik į augalus ar medžių žievę, bet ir į įvairius žmogaus sukurtus paviršius, pavyzdžiui, sienas.

    Ar medvarlė pavojinga žmogui?

    Kartais manoma, kad medvarlė yra nuodinga, nes jos odoje esančios liaukos išskiria apsauginę medžiagą. Tačiau tai pirmiausia gynybos mechanizmas nuo plėšrūnų, o žmogui ši medžiaga paprastai nėra pavojinga.

    Vis dėlto po kontakto rekomenduojama laikytis higienos, nes jautresniems žmonėms ar patekus į akis ir gleivines gali pasireikšti dirginimas. Kaip ir su visais laukiniais gyvūnais, saugiausia yra stebėti jų neliečiant ir netrikdant.

    Ką ėda ir kas jai kelia grėsmę?

    Medvarlė minta smulkiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais ir voragyviais. Ji dažnai medžioja tykodama, o grobį sugriebia staigiu liežuvio judesiu, todėl net ir sėdėdama ramiai gali būti aktyvi medžiotoja.

    Pati medvarlė tampa maistu įvairiems plėšrūnams, tarp jų paukščiams ir gyvatėms. Vis dėlto didžiausios ilgalaikės grėsmės siejamos su buveinių nykimu: šlapynių sausinimu, netinkamais melioracijos sprendimais, vandens telkinių pertvarkymu, urbanizacija ir intensyviu pesticidų naudojimu.

    Dar vienas išskirtinis medvarlės bruožas yra balsingumas: jos skleidžiamas garsas gali būti girdimas iš labai toli, ypač vakarais ir naktimis. Nors garsas dažnai apibūdinamas kaip čirškiantis ar barškantis, jis labiau primena greitą trakštelėjimą nei įprastą varlių kurkimą.