Tag: Varnėnai

  • Kodėl rudenį dangų užplūsta juodų paukščių būriai: ornitologas paaiškino reiškinį

    Rudenį medžiuose ir danguje neretai galima pamatyti didžiulius juodų paukščių būrius – triukšmingus, nuolat judančius ir kartais tarsi „užtemdančius“ dangų. Toks vaizdas daugeliui kelia klausimą, kodėl paukščiai staiga ima telktis į šimtus ar net tūkstančius siekiančias grupes.

    Apie šį reiškinį leidiniui „Martha Stewart“ kalbėję ornitologai aiškina, kad dideli būriai daugeliui rūšių yra instinktyvus elgesys, ypač artėjant šalčiams. Skirtingai nei dauguma smulkių giesmininkų, migruojančių naktimis ir labiau individualiai, kai kurios rūšys migruoja dieną ir dažnai juda būriais.

    Į tokius būrius neretai susirenka įvairūs „juodieji“ paukščiai: pavyzdžiui, raudonsparnės juodaplunksnės, rūdžiosios juodaplunksnės, rudagalviai strazdai-parazitininkai ar didesni giesmininkai, iš tolo atrodantys panašiai. Be to, prie jų dažnai prisijungia ir europiniai varnėnai – nors jie nepriskiriami „tikriesiems“ juodiesiems paukščiams, savo išvaizda ir elgsena dažnai „įsilieja“ į bendrą srautą.

    Specialistai pabrėžia, kad rudenį, nuo vasaros pabaigos iki spalio, tokios vienarūšės arba mišrios grupės didėja palaipsniui: iš pradžių tai būna dešimtys paukščių, vėliau – šimtai, o kai kuriais atvejais ir tūkstančiai. Žmonės kartais mano matantys varnas ar kranklius, tačiau šios rūšys paprastai rečiau prisijungia prie tokių būrių.

    Kam paukščiams reikia būrio?

    Nors tiksliai „išmatuoti“ būrių naudą eksperimentais nėra paprasta, mokslininkai pateikia kelias tikėtinas priežastis. Viena jų – saugumas: kuo daugiau akių stebi aplinką, tuo lengviau pastebėti plėšrūnus, o būryje atskiro paukščio rizika dažnai mažėja.

    Kita priežastis susijusi su maistu. Būryje paukščiai gali greičiau rasti išteklių – vaisių, sėklų, riešutų – ypač tada, kai reikia sukaupti energijos plunksnų keitimui ir artėjančiai migracijai.

    Dar vienas svarbus aspektas – migracijos „sinchronizavimas“. Būryje lengviau judėti tuo pačiu tempu, kartu pasirinkti sustojimo vietas ir išlaikyti bendrą kryptį, ypač kai prasideda intensyvus rudeninis judėjimas.

    Be to, kaip aiškina specialistai, skrydis būriu gali turėti ir energetinių pranašumų: priekyje skrendančio paukščio sparnų judesiai sukuria oro srautus, kurie kitiems gali palengvinti skrydį ir sumažinti energijos sąnaudas.

    Ar dideli paukščių būriai kelia problemų?

    Nors įspūdingas būrys dažniau stebina nei kelia realią grėsmę, miestuose jis gali tapti nepatogumu. Paukščiams susirinkus nakvoti vienoje vietoje, dažnai lieka daug išmatų, o jei nakvynės vieta yra virš šaligatvių, įvažiavimų ar automobilių stovėjimo aikštelių, netvarkos gali būti nemažai.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad jei paukščiai tuo metu minta vaisiais, žemiau esantys paviršiai gali būti ne tik sutepti, bet ir ryškiai nuspalvinti. Vis dėlto specialistai ragina į tai žiūrėti kaip į natūralų sezoninį procesą – paukščiai telkiasi dėl maisto ir saugumo, o pats reginys daugeliui yra įspūdingas gamtos „ritmo“ pavyzdys.

  • Apvyniokite folija vaismedžių šakas: paprastas triukas gali išgelbėti vyšnių derlių nuo paukščių

    Apvyniokite folija vaismedžių šakas: paprastas triukas gali išgelbėti vyšnių derlių nuo paukščių

    Vaismedžiams nokinant uogas ir vaisius, soduose dažnai prasideda lenktynės su paukščiais. Ypač greitai nuo šakų dingsta trešnės, vyšnios ar serbentai, nes spalvingi vaisiai paukščiams yra lengvai pasiekiamas maistas. Sodininkai sako, kad daugiausia žalos gali pridaryti varnėnai, atskrendantys būriais.

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti nuostolius yra aliuminio folija. Ji dažnai randama virtuvėje, kainuoja nedaug, o prireikus ją galima panaudoti vos per kelias minutes. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra stebuklinga apsauga, o tik priemonė, kuri kai kuriais atvejais padeda atbaidyti paukščius.

    Kaip veikia folijos triukas

    Paukščiai jautriai reaguoja į staigius aplinkos pokyčius, netikėtą judesį ir šviesos blyksnius. Aliuminio folija saulėje atspindi šviesą, o vėjui pajudinus juosteles atsiranda nuolat besikeičiantys atspindžiai. Prie to gali prisidėti ir švelnus šnarėjimas.

    Tokie signalai dalį paukščių priverčia elgtis atsargiau ir rinktis kitą vietą maitintis. Vis dėlto rezultatas priklauso nuo oro sąlygų, sodo vietos ir pačių paukščių elgsenos, nes laikui bėgant jie gali priprasti prie nekenksmingo objekto.

    Kaip pritvirtinti, kad nepakenktumėte medžiui

    Dažniausiai rekomenduojama pasiruošti folijos juosteles, maždaug kelių centimetrų pločio ir apie 20 centimetrų ilgio. Tikslaus matavimo nereikia, svarbiausia, kad jos lengvai judėtų nuo vėjo. Juosteles patogu iškirpti žirklėmis.

    Juosteles galima pririšti prie pasirinktų šakelių taip, kad galai liktų laisvi ir plazdėtų. Nereikėtų folijos tvirtai apvynioti aplink jaunus ūglius ar glaudžiai spausti prie žievės, nes tai gali trukdyti augimui ir braižyti jautresnius audinius.

    Kodėl poveikis gali susilpnėti

    Net ir ryškiausiai blizgantis atbaidymo būdas su laiku gali nustoti veikti. Paukščiai stebi aplinką, mokosi ir atpažįsta, kas iš tiesų kelia grėsmę. Jei kelias dienas ar savaites nieko nevyksta, dalis jų vėl drąsiai grįžta prie vaisių.

    Norint išlaikyti efektą, verta kas kelias dienas pakeisti folijos juostelių vietą arba jų kiekį. Taip pat svarbu kabinti jas ten, kur patenka daugiau saulės, nes pavėsyje atspindžiai bus gerokai silpnesni. Reikėtų reguliariai patikrinti tvirtinimą, kad folija nenutrūktų per stipresnį vėją ir neliktų sode kaip šiukšlė.

    Jei paukščių spaudimas didelis ir folija nepadeda, patikimiausia išeitis paprastai būna apsauginiai tinklai. Jie turi būti įtempti ir pritvirtinti taip, kad neliktų laisvų kilpų, kuriose galėtų įsipainioti gyvūnai.

  • Širšės naikina mėlynių derlių: 7 humaniški būdai apsaugoti šilauoges nuo varnėnų

    Širšės naikina mėlynių derlių: 7 humaniški būdai apsaugoti šilauoges nuo varnėnų

    Varnėnai, juodvarniai ir strazdai mėlynių bei šilauogių krūmus neretai „atranda“ dar prieš pilną uogų sunokimą, o per kelias dienas gali smarkiai sumažinti derlių. Sodininkai tai ypač pajunta vidurvasarį, kai uogos ima mėlynuoti ir tampa lengvu grobiu paukščiams.

    Patikimiausias sprendimas daugeliu atvejų yra fizinė apsauga, nes ji ne tik atbaido, bet ir realiai užkerta kelią pasiekti vaisius. Specialistai pabrėžia, kad vizualinės ar garsinės priemonės dažnai veikia trumpai, nes paukščiai greitai pripranta prie pasikartojančių signalų.

    Kokia danga veikia geriausiai?

    Efektyviausiai krūmus saugo apsauginis tinklas, uždengtas virš viso augalo, o ne užmestas tiesiai ant šakų. Prie šakų prigludęs tinklas palieka uogoms „kontaktinius taškus“, kuriuos paukščiai gali pasiekti snapu net ir pro užtvarą.

    Tinklo akutės dydį verta rinktis pagal paukščių rūšį ir jų dydį. Jei daugiausia žalos daro stambesni varnėnai ar strazdai, dažnai pakanka apie 25 x 25 milimetrų akučių, o jei lesa ir smulkesni paukščiai, prireikia tankesnio tinklo, apie 19 x 19 milimetrų.

    Ilgaamžiškumui svarbi ir medžiaga: praktiškiausi yra UV spinduliams atsparūs, tvirtesni polietileno tinklai, kurie mažiau plyšta ir lėčiau dėvisi. Patogumui tinklelis dažniausiai tempiamas ant lengvos konstrukcijos iš kuoliukų, lankų ar stulpelių, kad krūmas galėtų laisvai augti.

    Mažame sode, kai krūmų vos keli, kartais pasiteisina ir smulkiai austas tiulis ar sena užuolaida, nes ji praleidžia šviesą, bet paukščiams nepalieka angų patekti prie uogų. Pavienėms kekėms galima naudoti mažus organzos maišelius, ypač jei norisi apsaugoti tik gausiausiai derančias šakas.

    Kaip atbaidyti varnėnus?

    Jeigu uždengti visų krūmų neįmanoma, tenka derinti kelias atbaidymo priemones. Vienas iš būdų yra garsas, pavyzdžiui, įrašai su plėšriųjų paukščių balsais arba pavojaus signalais, tačiau svarbu suprasti, kad ilgainiui varnėnai prie jų pripranta.

    Todėl rekomenduojama reguliariai keisti garso šaltinio vietą ir laiką, kad signalas nebūtų nuspėjamas. Svarbu ir praktiškumas: lauke naudojamus įrenginius būtina apsaugoti nuo drėgmės, kad jie nesugestų po pirmo lietaus.

    Ne mažiau veiksmingas gali būti judesys ir šviesos blyksniai. Ant šakų arba virš krūmo kabinamos atšvaitinės juostos, lengvos blizgios juostelės ar kiti vėjyje judantys objektai trumpam dezorientuoja paukščius ir priverčia juos rinktis saugesnę vietą.

    Vis dėlto ir šios priemonės nėra amžinos, nes paukščiai greitai atpažįsta nejudančius objektus kaip nepavojingus. Dėl to atbaidymo elementus verta perkelti kas kelias dienas, keisti jų aukštį ir vietą, kad aplinka paukščiams nuolat „keistųsi“.

    Kaip apsaugoti paukščius?

    Renkantis apsaugą svarbu ne tik derlius, bet ir gyvūnų gerovė. Tinklą patariama dėti tada, kai uogos ima keisti spalvą, o ne žydėjimo metu, nes uždengimas gali sumažinti apdulkintojų aktyvumą ir pabloginti vaisių mezgimą.

    Tinklas turi būti įtemptas ir pritvirtintas per visą perimetrą, kad nepaliktų laisvų „kišenių“, kuriose paukščiai gali įsipainioti. Saugumo sumetimais verta kasdien apžiūrėti konstrukciją, ypač po vėjuotų naktų.

    Apatinę tinklo dalį rekomenduojama pakelti nuo žemės arba sutvirtinti kuoliukais, kad ji negulėtų ant vejos. Taip sumažinama rizika, kad į tinklą įsipainios smulkūs gyvūnai, o pati apsauga išliks tvarkingesnė ir lengviau prižiūrima.

  • Pakabinkite tai prie šilauogių krūmų: paukščiai nustos lesti uogas ir derlius liks jums

    Pakabinkite tai prie šilauogių krūmų: paukščiai nustos lesti uogas ir derlius liks jums

    Prinokstančios šilauogės sode vilioja ne tik šeimininkus. Paukščiai, ypač susibūrę į būrius, per kelias dienas gali smarkiai sumažinti derlių, todėl apsaugą verta planuoti dar prieš uogoms visiškai nusidažant.

    Dažniausiai didžiausi nuostoliai siejami su varnėnais, kurie lesioja greitai ir drąsiai. Juos traukia tamsi uogų spalva ir saldumas, o aktyvumas išauga tada, kai uogos tampa minkštesnės ir lengvai pasiekiamos.

    Šviesa ir judesys veikia greitai

    Viena paprasčiausių priemonių yra vizualūs atbaidytuvai, kurie juda ir atspindi šviesą. Prie krūmų galima pakabinti senus kompaktinius diskus, blizgias folijos juosteles ar atšvaitinę juostą, kad vėjas nuolat keistų jų kryptį.

    Svarbu tokius elementus išdėstyti keliose vietose, o ne viename taške. Paukščiai gana greitai pripranta prie nejudančių objektų, todėl kas kelias dienas verta pakeisti pakabinimo aukštį ar vietą.

    Garsas ir plėšrūnų imitacijos

    Efektą gali sustiprinti garsą skleidžiantys sprendimai, pavyzdžiui, vėjo varpeliai. Kai kartu veikia ir šviesa, ir judesys, ir garsas, paukščiams tampa sunkiau jaustis saugiai, todėl jie dažniau renkasi kitą vietą maitintis.

    Dar viena dažnai naudojama kryptis yra plėšrūnų siluetai ar muliažai, pavyzdžiui, pelėdos ar vanago formos figūros. Tokios priemonės geriausiai veikia tada, kai yra periodiškai perstatomos, kad aplinka paukščiams neatrodytų įprasta.

    Kodėl vieno triuko nepakanka?

    Paukščiai mokosi greitai, todėl ilgai vienoje vietoje paliktas atbaidytuvas dažnai praranda poveikį. Praktikoje patikimiausi rezultatai pasiekiami derinant kelis metodus ir reguliariai keičiant jų išdėstymą.

    Jei šilauogių krūmų nedaug, kai kurie sodininkai papildomai naudoja fizinę apsaugą, tačiau kasdienėje priežiūroje dažnai pakanka kintančių vizualinių ir garsinių dirgiklių. Taip sumažinama rizika netekti didelės dalies uogų pačiame sezono įkarštyje.

  • Špakiškas siaubas sode: vienas medis gali išgelbėti vyšnias ir trešnes nuo nuostolių

    Špakiškas siaubas sode: vienas medis gali išgelbėti vyšnias ir trešnes nuo nuostolių

    Trešnių ir vyšnių derliaus metas daugeliui sodininkų tampa tikru išbandymu, kai į sodą užsuka varnėnai. Šie paukščiai prinokusius vaisius sugeba nulesinti labai greitai, todėl net kelių dienų delsimas gali kainuoti didžiąją dalį derliaus.

    Nors varnėnai laikomi vienais didžiausių uogų ir kaulavaisių mėgėjų, jie turi ir naudos. Tai visaėdžiai paukščiai, kurie lesdami sunaikina daug vabzdžių, jų lervų, taip pat kai kuriuos sodo kenkėjus, todėl ekosistemai jie svarbūs, o tikslas dažniausiai yra ne naikinti, o nukreipti.

    Medis, kuris atitraukia varnėnus

    Praktiškas būdas sumažinti nuostolius yra nukreipti paukščių dėmesį nuo trešnių į kitą, jiems dar patrauklesnį maisto šaltinį. Tam dažnai rekomenduojama baltoji šilkmedė, kurios labai saldūs vaisiai varnėnams neretai tampa prioritetu.

    Kad sprendimas veiktų, šilkmedį patariama sodinti ne visai šalia, o keliolikos metrų atstumu nuo saugomų medžių. Svarbu įvertinti, kad šilkmedis paprastai pradeda gausiau derėti tik po kelių metų, todėl tai labiau ilgalaikė investicija į sodo apsaugą.

    Greitesnės priemonės šiam sezonui

    Kol šilkmedis dar neduoda vaisių, tenka rinktis greitesnius sprendimus. Patikimiausias būdas yra tankus, tvirtas tinklas, kuriuo uždengiama trešnės ar vyšnios laja taip, kad neliktų plyšių, o paukščiai negalėtų patekti prie vaisių ir neįsipainiotų.

    Taip pat naudojami atspindintys ir judantys objektai, kurie keičia šviesą ir juda vėjyje, pavyzdžiui, blizgios juostos ar senos kompaktinės plokštelės. Veikia ir triukšmą keliantys sprendimai, tačiau jie dažnai duoda trumpalaikį efektą, nes varnėnai greitai pripranta.

    Norint išlaikyti rezultatą, priemones verta kaitalioti ir perkelti į kitas vietas kas kelias dienas. Kuo mažiau nuspėjama apsauga, tuo sunkiau paukščiams prisitaikyti ir sugrįžti prie lengvai pasiekiamo derliaus.

  • Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Kosą sode džiaugiasi ne visi, bet štai kodėl jo giesmė reiškia gerą ženklą jūsų kiemui

    Juodasis strazdas, Lietuvoje geriau žinomas kaip paprastasis juodasis strazdas (Turdus merula), vis dažniau matomas soduose ir kiemuose. Jei ant vejos pastebite juodą paukštį geltonu snapu, tikėtina, kad tai patinas, o patelė paprastai būna rusvesnė ir kuklesnių spalvų.

    Šis paukštis neretai supainiojamas su varnėnu, ypač stebint iš toliau. Vis dėlto varnėnas paprastai yra smulkesnis, trumpesnės uodegos, dažnai laikosi būriais, o jo plunksnos gali blizgėti žalsvais ar violetiniais atspalviais.

    Ką kosas veikia vejoje?

    Koso elgsena ant vejos turi aiškų paaiškinimą: jis klausosi, ar po žeme juda bestuburiai, ir tada staigiai traukia grobį iš dirvos. Todėl dažnai matysite, kaip jis ne tiek vaikšto, kiek būdingai pašokinėja ir sustoja tarsi įsiklausydamas.

    Pavasarį ir vasarą koso raciono pagrindą sudaro gyvūninis maistas: sliekai, vabzdžiai, lervos, smulkūs dirvoje gyvenantys bestuburiai. Dėl to sodininkai jį neretai vertina kaip natūralų pagalbininką, galintį prisidėti prie biologinės pusiausvyros.

    Kada kosas tampa problema?

    Vasaros pabaigoje ir rudenį koso mityba keičiasi, nes lengviau pasiekiamas kaloringas maistas. Tuomet jis ima dažniau domėtis uogomis ir vaisiais, todėl labiausiai nukenčia vyšnios, trešnės, serbentai ar šilauogės.

    Vis dėlto kosai paprastai nėra linkę puldinėti sodų masiškai, nes dažniau laikosi po vieną ar poromis. Didesnę žalą vaismedžiams paprastai daro būriai varnėnų, o koso „nuostoliai“ dažniau apsiriboja keliomis nulesinėtomis uogomis.

    Kaip apsaugoti uogas humaniškai?

    Patikimiausia priemonė nuo uogų ir vaisių lesiojimo yra apsauginiai tinklai, uždengiantys krūmus ar medelius taip, kad paukščiai neprieitų prie derliaus. Svarbu, kad tinklas būtų įtemptas ir pritvirtintas atsakingai, jog paukštis jame neįsipainiotų.

    Blizgantys atbaidikliai ar įvairios judančios dekoracijos dažnai veikia trumpai, nes paukščiai prie jų pripranta. Dalis sodininkų taip pat palieka sode laukinių uogakrūmių ar vaisių, kad paukščiai turėtų alternatyvų maisto šaltinį, tačiau tai ne visuomet užtikrina apsaugą.

    Ornitologai pabrėžia, kad kosas yra natūrali vietos ekosistemos dalis, o jo buvimas dažnai rodo, jog aplinka pakankamai gyvybinga. Jei ryte girdite stiprią, melodinę jo giesmę, tai neretai reiškia, kad šalia yra tinkamų buveinių, maisto ir slėptuvių.

  • Špaki čerešnes gali nušluoti per dieną: sodininkai atskleidė, kas iš tiesų veikia

    Špaki čerešnes gali nušluoti per dieną: sodininkai atskleidė, kas iš tiesų veikia

    Čeršnių sezonui įsibėgėjant, soduose prasideda ir kova su varnėnais: šie paukščiai gali per vieną dieną smarkiai apnaikinti derlių, ypač kai vaisiai ima rausti. Didžiausia problema ta, kad varnėnai dažniausiai atskrenda būriais ir veikia greitai, todėl pavėluota reakcija neretai kainuoja beveik visus prinokusius vaisius.

    Ornitologai pabrėžia, kad varnėnai yra prisitaikantys ir greitai „perpranta“ pasyvius baidiklius. Jei tame pačiame medyje kelias dienas kabo nejudantis objektas, paukščiai įpranta ir grįžta maitintis, todėl trumpalaikiai sprendimai dažniausiai suveikia tik kaip laikina atokvėpio priemonė.

    Patikimiausia priemonė – tinklas

    Efektyviausia laikoma fizinė apsauga, kai medžio laja uždengiama apsauginiu tinklu. Svarbiausia jį uždėti laiku: kai čeršnės pradeda šviesėti ir rausvėti, bet dar nėra visiškai sunokusios, nes tuomet varnėnai dažnai aplenkia šeimininkus ir „nuima“ derlių pirmi.

    Praktikoje rekomenduojami tankesni tinklai, kurių akutės iki maždaug 2 centimetrų, kad paukščiai nepralįstų ir nepasiektų vaisių snapu. Tinklas turi uždengti visą lają ir būti sandariai pritvirtintas apačioje, kad neliktų tarpų, pro kuriuos būrys galėtų patekti į vidų.

    Ne mažiau svarbus ir saugumas: laisvai kabančios, per plonos ar prastai įtemptos tinklo vietos gali tapti spąstais, kuriuose paukščiai įsipainioja. Dėl to tinklą verta įtempti tolygiai, sutvirtinti kraštus ir reguliariai patikrinti, ar po vėjo ar liūčių neatsirado plyšių.

    Mažiems ir vidutinio dydžio medžiams toks sprendimas paprastai būna paprastas, tačiau su senomis, aukštomis ir plačiomis čeršnėmis kyla bėdų. Tokiais atvejais sodininkai dažniau derina kelias priemones, nes visiškai sandariai uždengti didelę lają kartais fiziškai sudėtinga.

    Ką daryti, jei tinklo uždėti nepavyksta?

    Jei tinklas nepraktiškas, dažnai pasitelkiami blizgantys, šviesą atspindintys objektai, kurie paukščiams sukelia nerimą, ypač saulėtą dieną. Tačiau jų poveikis trumpėja, jei objektai ilgai kabo toje pačioje vietoje, todėl veiksmingumą didina nuolatinis perkabinimas ir vietos keitimas.

    Dar viena kryptis – judantys baidikliai ir plėšriųjų paukščių muliažai, bet ir čia galioja ta pati taisyklė: nejudantis „plėšrūnas“ greitai nustoja gąsdinti. Geresnį rezultatą dažniausiai duoda priemonės, kurios juda vėjyje, skleidžia garsą ar yra periodiškai perkeliamos, kad paukščiai nepriprastų.

    Kasdienė priežiūra taip pat turi reikšmės: patariama skinti čeršnes etapais, nelaukiant, kol visos taps maksimaliai saldžios ir tamsios. Taip sumažinama tikimybė, kad būtent geriausiu momentu į sodą atskris būrys varnėnų ir per trumpą laiką padarys didžiausią žalą.

    Be to, verta surinkti nuo žemės nukritusius ar pažeistus vaisius, nes jie tampa lengvai pasiekiamu masalu, pritraukiančiu paukščius. Ilgalaikėje perspektyvoje sodininkai vis dažniau akcentuoja ir lajos formavimą: žemesnė, kompaktiškesnė čeršnė yra lengviau dengiama, patogiau skinama ir paprasčiau apsaugoma.