Černobylyje varnos atrado paprastą būdą suskaldyti riešutus beveik neįdėdamos pastangų – tam jos pasitelkia automobilius. Paukščiai riešutą pakelia snapu, numeta ant asfalto, o jei reikia – palieka jį važiuojamojoje dalyje, kad kevalą sutraiškytų pravažiuojančių automobilių ratai.
Apie šį elgesį socialiniuose tinkluose pasakojo Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistas Sergejus Žila. Pasak jo, paukščiams belieka tik laiku pasiimti grobį – kol jo nepagriebė kiti.
Įdomiausia tai, kad šį „triuką“ Černobylyje vis dažniau perima ir juodieji grakliai. Jie taip pat pradeda kelti riešutus ir mėtyti juos ant asfalto, tarsi kartodami varnų veiksmus, tačiau paprastai elgiasi atsargiau ir rečiau išeina tiesiai į važiuojamąją dalį.
Tyrėjas atkreipia dėmesį, kad rudenį grakliai aktyviai ieško maisto vejose, o rastus riešutus neretai slepia „atsargoms“ – užkasa žemėje ar paslepia po nukritusiais lapais. Vis dėlto ne visos slėptuvės vėliau būna surandamos net ir pačių paukščių.
Kaip varniniai mokosi vieni iš kitų
Varnos ir grakliai priklauso varninių šeimai, kuri laikoma viena sumaniausių paukščių grupių. Pasak S. Žilos, šie paukščiai mokosi iš patirties, įsimena vietas, kur randa maisto, sprendžia užduotis ir kartais naudoja aplinkos objektus tikslui pasiekti.
Specialistas primena ir eksperimentus, kuriuose varninių atstovai mesdavo akmenukus į vandenį, kad pakeltų jo lygį ir pasiektų paviršiuje esantį maistą. Toks elgesys rodo, kad kai kuriais atvejais veikia ne vien instinktas – paukščiai geba ieškoti nestandartinių sprendimų.
Černobylyje šią „praktinę išmonę“ dabar galima stebėti tiesiog pakelėse: varnos jau taiko patikrintą riešutų skaldymo būdą, o grakliai, regis, stebi ir bando atkartoti.
Varnos įsimena veidus, bet „keršto“ nereikėtų sužmoginti
S. Žila taip pat pabrėžia, kad varnos gerai įsimena žmonių veidus ir ilgai atpažįsta tuos, iš kurių anksčiau patyrė grėsmę. Be to, jos reaguoja į kitų varnų elgesį ir balsiniais signalais perspėja apie pavojų.
Dėl to pasakojimai apie tariamą varnų „kerštą“ žmonėms gali turėti pagrindą paukščių socialinio elgesio ypatumuose. Vis dėlto tyrėjas įspėja automatiškai nepriskirti paukščiams žmogiškų emocijų.
Jo teigimu, ir grakliai tam tikromis aplinkybėmis gali atlikti sudėtingas užduotis, naudotis „įrankiais“ bei mokytis stebėdami kitus. Gyvenimas būriais suteikia galimybę greitai perimti elgesio modelius, o gebėjimas pamėgdžioti įvairius garsus, įskaitant žmogaus kalbą, tik sustiprina varninių „protingų paukščių“ reputaciją.
Tačiau vienareikšmiškai pasakyti, kuri rūšis protingesnė, anot S. Žilos, neįmanoma – varnos ir grakliai demonstruoja skirtingas stiprybes, o rezultatas priklauso nuo užduoties ir aplinkybių.