Tag: Varnos

  • Kijeve pastebėtos „baltos varnos“: ornitologas paaiškino, kuo skiriasi albinizmas ir leicizmas

    Kijeve žmonės pastebėjo neįprastai šviesias, kone baltas varnas, tačiau mokslininkai pabrėžia: tai nebūtinai albinizmas.

    Kaip skelbiama, Lvivio nacionalinio universiteto zoologijos profesorius ir ornitologas Andrijus Bokotėjus paaiškino, kad dažnu atveju tai gali būti leicizmas – retesnė, bet su albinizmu dažnai painiojama spalvos anomalija.

    Pasak jo, albinizmas atsiranda dėl genetinės mutacijos, kai organizmas visai negamina pigmento, todėl balti būna ne tik plunksnos ar kailis, bet ir akys – dėl persišviečiančių kraujagyslių jos gali atrodyti raudonos.

    Tuo tarpu leicizmo atveju plunksnos pašviesėja ar išbąla, tačiau akys išlieka tamsios, būdingos rūšiai. Būtent tai ir yra vienas aiškiausių požymių, leidžiančių atskirti šiuos reiškinius.

    Kodėl paukščiai netikėtai pašviesėja?

    Ornitologas teigia, kad tiek albinizmas, tiek leicizmas gamtoje pasitaiko retai, tačiau šiandien apie tokius atvejus sužinoma dažniau vien dėl to, kad daugiau žmonių fotografuoja ir stebi paukščius.

    Neįprastos spalvos paukščiai, anot jo, dažniau pastebimi šalia žmogaus – miestuose ir gyvenvietėse, kur jų tiesiog daugiau stebėtojų akiratyje.

    Paklaustas apie priežastis, profesorius vardija kelias galimas kryptis: genetines mutacijas, mitybos ypatumus, aplinkos veiksnius. Vis dėlto tiksliai nustatyti, kodėl konkretus paukštis įgijo tokią spalvą, dažniausiai sudėtinga, nes atvejai reti.

    Ar šviesi spalva paveldima ir ar tokių varnų daugės?

    Teoriškai, pasak ornitologo, šviesesnė spalva galėtų pasireikšti ir palikuonims, tačiau praktiškai tai nutinka nedažnai.

    Profesorius pabrėžia, kad vienos ar net kelių šviesių varnų pasirodymas mieste savaime nereiškia, jog ateityje jų daugės.

    „Ne, tai nepersiduoda genetiškai. Gryna teoriškai tai įmanoma, bet praktikoje tokių atvejų aš nežinau“, – teigė A. Bokotėjus.

    Ar „baltai varnai“ gamtoje gyventi sunkiau?

    Pasak mokslininko, paukščiai su netipine spalva rečiau sulaukia suaugusio amžiaus, nes ryškiau išsiskiria aplinkoje ir plėšrūnams tampa lengviau pastebimi.

    Ypač tai pavojinga smulkesniems paukščiams, pavyzdžiui, žvirbliams – plėšriesiems paukščiams paprasčiau išsirinkti baltą individą iš pulko.

    Varnoms ši rizika mažesnė, nes natūralių priešų jos turi mažiau, tačiau pats matomumo veiksnys vis tiek išlieka svarbus.

    O kaip į šviesiai nuspalvintą paukštį reaguoja būrys, vienareikšmio atsakymo nėra: kartais tokie individai atmetami ar net užpuolami, kitais atvejais – sėkmingai gyvena kartu su įprastos spalvos paukščiais.

    Ornitologas priduria, kad pati netipinė spalva dažniausiai netrukdo paukščiui būti gyvybingam – didžiausias iššūkis yra didesnė rizika tapti lengvesniu taikiniu plėšrūnams.

  • Kijeve pastebėta reta beveik balta varna: paaiškėjo, kad ji jau užaugino jauniklius

    Kijevo gyventojai vis dažniau dalijasi nuotraukomis, kuriose užfiksuota reta, beveik balto plunksnų atspalvio varna. Paaiškėjo, kad neįprastos išvaizdos paukštis sostinėje – ne vienas, o vienas jų jau spėjo išvesti jauniklių.

    Apie neįprastą miesto „gyventoją“ socialiniuose tinkluose papasakojo kijevietė Galina Lapina, rašo UNIAN. Jos įrašas sulaukė didelio dėmesio, nes dalis žmonių iki šiol netikėjo, kad tokios varnos apskritai pasitaiko.

    Vėliau prie diskusijos prisijungę miestiečiai pranešė, kad šviesių plunksnų varnos skirtinguose Kijevo rajonuose buvo pastebėtos ne kartą. Pasak jų, viena iš tokių varnų net vedžiojo panašios spalvos jauniklius Dniepro pakrantėje.

    Nuotraukos rodo, kad mieste galėjo būti užfiksuoti ir keli skirtingi individai, o ne vien tas pats paukštis. Žmonės tokią išvaizdą neretai vadina albinizmu, tačiau šiuo atveju, kaip paaiškinta įraše, situacija – kitokia.

    Ne albinizmas, o leucizmas

    G. Lapina atkreipė dėmesį, kad albinizmui būdingas visiškas pigmento melanino nebuvimas: tuomet balti būna ne tik plunksnos, bet ir oda, snapas, o akys dažnai turi rausvą atspalvį.

    Kijeve pastebėtas paukštis turi tamsias akis, o šviesi spalva apima ne visą kūną, todėl labiau tikėtinas leucizmas. Tai genetinė mutacija, kai melanino sintezė sutrinka tik iš dalies, dėl to paukščio spalva tampa neįprastai šviesi arba dėmėta.

    Toks paaiškinimas svarbus ir dėl paplitusio mito, kad išskirtinė išvaizda neva pasmerkia paukštį atstūmimui ar neišlikimui. Pasidalintuose pasakojimuose akcentuojama, kad ši varna atrodė drąsi ir gana užtikrintai „laikėsi“ tarp kitų.

    Kur Kijeve ją pavyko pamatyti

    G. Lapina nurodė, kad su neįprasta varna susidūrė prie Verbno ežero Obolono rajone. Po šio įrašo žmonės ėmė dalytis ir savo užfiksuotomis nuotraukomis iš kitų miesto vietų.

    Kadangi pranešimai atkeliauja iš skirtingų Kijevo kampelių, neatmetama, jog mieste gyvena ne viena šviesesnio plunksnų atspalvio varna. Vis dėlto tiksliai įvardyti, kiek jų yra ir ar tai tie patys paukščiai, vien iš nuotraukų sudėtinga.

    Varnos ir varnai – ne tas pats

    Publikacijoje taip pat primenama, kad dažniausiai miestuose sutinkama pilkoji varna turi juodą galvą ir sparnų kraštus, o likusi kūno dalis būna pilkšva. Tuo metu visiškai juodos varnos (varnai) yra kitos rūšies paukščiai, kurių paplitimas skiriasi.

    Neįprastos spalvos paukščiai miestuose visada traukia dėmesį, tačiau jų išvaizdą dažnai lemia ne „retas stebuklas“, o genetikos nulemtos pigmentacijos ypatybės. Tokie atvejai, nors ir ne kasdieniai, gamtoje yra žinomi.

  • Varnos Iggy ir Lemmy smegenų teste sprendimus priėmė dvigubai greičiau nei žmonės

    Dvi varnos, vardu Iggy ir Lemmy, laboratoriniame regimosios informacijos teste sprendimus priėmė maždaug dvigubai greičiau nei žmonės. Paukščiai užduotį atlikdavo greičiau nei per ketvirtį sekundės ir dažniausiai neklysdavo.

    Eksperimente reikėjo stebėti ekrane judančių taškų lauką ir nustatyti, į kurią pusę juda bendra jų kryptis. Apie tyrimą praneša „ZME Science“.

    Mokslininkai užduoties sudėtingumą keitė reguliuodami, kiek taškų juda ta pačia kryptimi, o kiek – atsitiktinai. Kai kryptis buvo akivaizdi, varnos atsakydavo beveik be klaidų, o kai signalas silpnesnis – vis tiek veikė geriau nei spėliodamos.

    Rezultatai nustebino ne vien dėl greičio: tyrėjai fiksavo ir smegenų veiklą, ieškodami, kaip paukščiai taip greitai priima sprendimą. Nors paukščių smegenys anatomiškai gerokai skiriasi nuo žinduolių, sprendimų priėmimo principai pasirodė netikėtai panašūs.

    Kaip buvo tikrinamas varnų greitis

    Tyrimas vyko Vokietijoje, Tiubingeno universitete, kur dvi pilkosios varnos buvo apmokytos atlikti užduotį su jutikliniu ekranu. Pamatę taškų „debesį“, paukščiai turėjo pasirinkti teisingą kryptį ir, atsakę tiksliai, gaudavo atlygį – milčiaus lervą.

    Vienas svarbiausių matavimų buvo reakcijos pradžia: mokslininkai fiksavo momentą, kada paukštis pradėdavo judesį (pavyzdžiui, pasukti galvą), o ne kada snapu paliesdavo ekraną. Vidutiniškai sprendimo iniciavimas užtrukdavo apie 235 milisekundes.

    Tyrėjai šį greitį palygino su ankstesniais panašiais bandymais su žmonėmis ir beždžionėmis. Palyginimuose žmonėms sprendimui paprastai prireikdavo 450–820 milisekundžių, beždžionėms – apie 410–600 milisekundžių.

    Įdomu ir tai, kad net tada, kai taškų judėjimo kryptį „užgoždavo“ atsitiktiniai taškai, varnos dažniau nei atsitiktinai atspėdavo teisingą kryptį. Tyrime minima, kad net ir esant vos 3 proc. kryptingai judančių taškų, abiejų paukščių rezultatai buvo geresni nei spėjant.

    Ką atskleidė įrašai iš smegenų

    Kita tyrimo dalis buvo nukreipta į smegenų procesus: elektrodais fiksuota 248 nervinių ląstelių aktyvumas varnų nidopallium caudolaterale srityje. Ši sritis siejama su planavimu ir sprendimų priėmimu ir neretai lyginama su žinduolių prefrontaline žieve.

    Iš visų registruotų ląstelių 58 aktyvumas skyrėsi priklausomai nuo to, kokią kryptį varna pasirinks. Maždaug po 70 milisekundžių nuo vaizdo pasirodymo jų aktyvumas pradėdavo „numatyti“ būsimą sprendimą.

    Mokslininkai pastebėjo „kaupiamojo“ tipo procesą: renkantis sprendimą, neuronų signalai stiprėjo, o kai vizualinis įrodymas būdavo ryškesnis, aktyvumo didėjimas būdavo statesnis. Prieš pat paukščiui pradedant atsakymo veiksmą, signalai artėdavo prie panašaus lygio – tai primena anksčiau su beždžionėmis aprašytą sprendimo formavimo mechanizmą.

    Dar viena svarbi detalė – neuronų aktyvumas atspindėjo patį sprendimą, o ne vien dirgiklį. Signalai prognozavo pasirinkimą net tada, kai taškai judėjo atsitiktinai, taip pat ir tais atvejais, kai paukščiai suklysdavo.

    Kodėl varnos gali būti tokios greitos?

    Tyrime pabrėžiama, kad tiksli priežastis, kodėl varnos sprendžia taip greitai, kol kas nėra aiški. Tačiau aptariamos kelios hipotezės, kurias dar reikėtų patikrinti papildomais eksperimentais.

    Viena jų – paukščių smegenų „kompaktiškumas“. Minimas 2016 metų tyrimas, kuriame nustatyta, kad giesminiai paukščiai ir papūgos į tą pačią smegenų masę gali sutalpinti maždaug dvigubai daugiau neuronų nei primatai, o trumpesni ryšiai teoriškai leistų greičiau perduoti signalus.

    Kita galima priežastis – aukštesnė daugelio paukščių kūno temperatūra, siekianti apie 41–42 laipsnius Celsijaus, kuri galėtų spartinti nervinių signalų cheminius procesus. Taip pat svarstoma evoliucinė logika: skrydžiui, kliūčių vengimui ir tiksliam snapo valdymui reikia ypač greito regimojo apdorojimo.

    Šis darbas papildo vis didėjantį įrodymų lauką, kad paukščiai gali atlikti sudėtingas kognityvines užduotis net neturėdami žinduoliams būdingos sluoksniuotos neokortekso struktūros. Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.

  • Kodėl rudenį dangų užplūsta juodų paukščių būriai: ornitologas paaiškino reiškinį

    Rudenį medžiuose ir danguje neretai galima pamatyti didžiulius juodų paukščių būrius – triukšmingus, nuolat judančius ir kartais tarsi „užtemdančius“ dangų. Toks vaizdas daugeliui kelia klausimą, kodėl paukščiai staiga ima telktis į šimtus ar net tūkstančius siekiančias grupes.

    Apie šį reiškinį leidiniui „Martha Stewart“ kalbėję ornitologai aiškina, kad dideli būriai daugeliui rūšių yra instinktyvus elgesys, ypač artėjant šalčiams. Skirtingai nei dauguma smulkių giesmininkų, migruojančių naktimis ir labiau individualiai, kai kurios rūšys migruoja dieną ir dažnai juda būriais.

    Į tokius būrius neretai susirenka įvairūs „juodieji“ paukščiai: pavyzdžiui, raudonsparnės juodaplunksnės, rūdžiosios juodaplunksnės, rudagalviai strazdai-parazitininkai ar didesni giesmininkai, iš tolo atrodantys panašiai. Be to, prie jų dažnai prisijungia ir europiniai varnėnai – nors jie nepriskiriami „tikriesiems“ juodiesiems paukščiams, savo išvaizda ir elgsena dažnai „įsilieja“ į bendrą srautą.

    Specialistai pabrėžia, kad rudenį, nuo vasaros pabaigos iki spalio, tokios vienarūšės arba mišrios grupės didėja palaipsniui: iš pradžių tai būna dešimtys paukščių, vėliau – šimtai, o kai kuriais atvejais ir tūkstančiai. Žmonės kartais mano matantys varnas ar kranklius, tačiau šios rūšys paprastai rečiau prisijungia prie tokių būrių.

    Kam paukščiams reikia būrio?

    Nors tiksliai „išmatuoti“ būrių naudą eksperimentais nėra paprasta, mokslininkai pateikia kelias tikėtinas priežastis. Viena jų – saugumas: kuo daugiau akių stebi aplinką, tuo lengviau pastebėti plėšrūnus, o būryje atskiro paukščio rizika dažnai mažėja.

    Kita priežastis susijusi su maistu. Būryje paukščiai gali greičiau rasti išteklių – vaisių, sėklų, riešutų – ypač tada, kai reikia sukaupti energijos plunksnų keitimui ir artėjančiai migracijai.

    Dar vienas svarbus aspektas – migracijos „sinchronizavimas“. Būryje lengviau judėti tuo pačiu tempu, kartu pasirinkti sustojimo vietas ir išlaikyti bendrą kryptį, ypač kai prasideda intensyvus rudeninis judėjimas.

    Be to, kaip aiškina specialistai, skrydis būriu gali turėti ir energetinių pranašumų: priekyje skrendančio paukščio sparnų judesiai sukuria oro srautus, kurie kitiems gali palengvinti skrydį ir sumažinti energijos sąnaudas.

    Ar dideli paukščių būriai kelia problemų?

    Nors įspūdingas būrys dažniau stebina nei kelia realią grėsmę, miestuose jis gali tapti nepatogumu. Paukščiams susirinkus nakvoti vienoje vietoje, dažnai lieka daug išmatų, o jei nakvynės vieta yra virš šaligatvių, įvažiavimų ar automobilių stovėjimo aikštelių, netvarkos gali būti nemažai.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad jei paukščiai tuo metu minta vaisiais, žemiau esantys paviršiai gali būti ne tik sutepti, bet ir ryškiai nuspalvinti. Vis dėlto specialistai ragina į tai žiūrėti kaip į natūralų sezoninį procesą – paukščiai telkiasi dėl maisto ir saugumo, o pats reginys daugeliui yra įspūdingas gamtos „ritmo“ pavyzdys.

  • Tyrimas: varnos regimąsias užduotis sprendžia dukart greičiau nei žmonės – ir ne prasčiau

    Tyrimas: varnos regimąsias užduotis sprendžia dukart greičiau nei žmonės – ir ne prasčiau

    Varnos gali priimti regimuosius sprendimus net dukart greičiau nei žmonės ir beždžionės – ir tai nedarydamos tikslumo sąskaita. Tokią išvadą pateikė Tiubingeno universiteto mokslininkai, išbandę paukščius klasikiniu psichologiniu testu.

    Eksperimento rezultatai paskelbti žurnale „Science“, o patys autoriai pabrėžia: sudėtingi sprendimų priėmimo procesai nebūtinai reikalauja žinduoliams būdingos smegenų sandaros. Kitaip tariant, „žinduoliškas“ smegenų modelis nėra vienintelis kelias į pažintinį sudėtingumą.

    Tyrime dalyvavo du suaugę pilkiųjų varnų patinai (Corvus corone). Paukščiai buvo mokomi atlikti užduotį prie lietimui jautraus ekrano, kuriame buvo rodomi judantys taškai – dalis jų kryptingai slinko į kairę arba į dešinę, o likusieji judėjo chaotiškai.

    Varnų tikslas buvo atpažinti dominuojančią judėjimo kryptį ir snapu bakstelėti atitinkamą vietą ekrane. Už teisingą atsakymą jos gaudavo atlygį – milčiaus lervą, o užduoties sudėtingumas buvo reguliuojamas keičiant vienodai judančių taškų dalį.

    Sprendimas per 235 milisekundes

    Paaiškėjo, kad varnos sprendimą priimdavo vidutiniškai per 235 milisekundes – tai yra greičiau nei per ketvirtį sekundės. Tyrėjai nurodo, jog ankstesniuose panašiuose bandymuose žmonėms ir beždžionėms prireikdavo maždaug dvigubai daugiau laiko.

    Svarbu tai, kad greitis nebuvo pasiektas „aukštinant“ klaidų kainą. Esant aiškiam signalui varnų tikslumas artėjo prie 100 proc., o net ir sunkiausiose sąlygose jos atsakinėjo gerokai geriau, nei būtų galima tikėtis atsitiktinai spėjant.

    Sudėtingiausiose užduoties versijose vienodai judėjo vos 3 proc. taškų, o likę sudarė vadinamąjį vizualinį triukšmą. Vis dėlto net ir tuomet paukščiai sugebėdavo iš „chaoso“ ištraukti reikalingą informaciją.

    Ką parodė neuronų įrašai

    Siekdami suprasti, kaip varnos taip greitai priima sprendimą, mokslininkai registravo 248 neuronų aktyvumą smegenų srityje, vadinamoje NCL (nidopallium caudolaterale). Ši struktūra funkcijomis laikoma panašia į žinduolių prefrontalinę žievę, kuri siejama su planavimu, elgesio kontrole ir sprendimų priėmimu.

    Pirmieji su pasirinkimu susiję nerviniai signalai buvo fiksuojami maždaug po 70 milisekundžių nuo stimulo pateikimo. Tai reiškė, kad iš smegenų aktyvumo buvo galima numatyti būsimą paukščio sprendimą dar gerokai prieš jam bakstelint snapu.

    Pati varnų reakcija vidutiniškai sekė dar po maždaug 170 milisekundžių. Tyrėjų teigimu, toks informacijos apdorojimo mechanizmas primena tai, kas stebima žmonių ir kitų primatų smegenyse: neuronai kaupia jutiminę informaciją, kol pasiekiamas „slenkstis“, po kurio įvyksta sprendimas.

    Kodėl paukščiams gali būti svarbus greitis

    Mokslininkai svarsto, kad išskirtinį spartumą galėjo suformuoti evoliucinis spaudimas. Skrydžio metu paukščiams reikia akimirksniu įvertinti aplinką, laiku pastebėti kliūtis, išvengti plėšrūnų ir tiksliai valdyti judesius.

    Tyrimas taip pat atkreipia dėmesį į platesnį klausimą: nors paukščiai neturi sluoksniuotos neokortekso struktūros, kuri būdinga žinduoliams, jų smegenys vis tiek leidžia įgyvendinti sudėtingus pažintinius procesus. Tai stiprina mintį, kad panašios kognityvinės funkcijos gamtoje gali atsirasti skirtingais biologiniais keliais.

  • Černobylyje grakliai perima varnų triuką: riešutus skaldys pasitelkdami automobilius

    Černobylyje varnos atrado paprastą būdą suskaldyti riešutus beveik neįdėdamos pastangų – tam jos pasitelkia automobilius. Paukščiai riešutą pakelia snapu, numeta ant asfalto, o jei reikia – palieka jį važiuojamojoje dalyje, kad kevalą sutraiškytų pravažiuojančių automobilių ratai.

    Apie šį elgesį socialiniuose tinkluose pasakojo Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistas Sergejus Žila. Pasak jo, paukščiams belieka tik laiku pasiimti grobį – kol jo nepagriebė kiti.

    Įdomiausia tai, kad šį „triuką“ Černobylyje vis dažniau perima ir juodieji grakliai. Jie taip pat pradeda kelti riešutus ir mėtyti juos ant asfalto, tarsi kartodami varnų veiksmus, tačiau paprastai elgiasi atsargiau ir rečiau išeina tiesiai į važiuojamąją dalį.

    Tyrėjas atkreipia dėmesį, kad rudenį grakliai aktyviai ieško maisto vejose, o rastus riešutus neretai slepia „atsargoms“ – užkasa žemėje ar paslepia po nukritusiais lapais. Vis dėlto ne visos slėptuvės vėliau būna surandamos net ir pačių paukščių.

    Kaip varniniai mokosi vieni iš kitų

    Varnos ir grakliai priklauso varninių šeimai, kuri laikoma viena sumaniausių paukščių grupių. Pasak S. Žilos, šie paukščiai mokosi iš patirties, įsimena vietas, kur randa maisto, sprendžia užduotis ir kartais naudoja aplinkos objektus tikslui pasiekti.

    Specialistas primena ir eksperimentus, kuriuose varninių atstovai mesdavo akmenukus į vandenį, kad pakeltų jo lygį ir pasiektų paviršiuje esantį maistą. Toks elgesys rodo, kad kai kuriais atvejais veikia ne vien instinktas – paukščiai geba ieškoti nestandartinių sprendimų.

    Černobylyje šią „praktinę išmonę“ dabar galima stebėti tiesiog pakelėse: varnos jau taiko patikrintą riešutų skaldymo būdą, o grakliai, regis, stebi ir bando atkartoti.

    Varnos įsimena veidus, bet „keršto“ nereikėtų sužmoginti

    S. Žila taip pat pabrėžia, kad varnos gerai įsimena žmonių veidus ir ilgai atpažįsta tuos, iš kurių anksčiau patyrė grėsmę. Be to, jos reaguoja į kitų varnų elgesį ir balsiniais signalais perspėja apie pavojų.

    Dėl to pasakojimai apie tariamą varnų „kerštą“ žmonėms gali turėti pagrindą paukščių socialinio elgesio ypatumuose. Vis dėlto tyrėjas įspėja automatiškai nepriskirti paukščiams žmogiškų emocijų.

    Jo teigimu, ir grakliai tam tikromis aplinkybėmis gali atlikti sudėtingas užduotis, naudotis „įrankiais“ bei mokytis stebėdami kitus. Gyvenimas būriais suteikia galimybę greitai perimti elgesio modelius, o gebėjimas pamėgdžioti įvairius garsus, įskaitant žmogaus kalbą, tik sustiprina varninių „protingų paukščių“ reputaciją.

    Tačiau vienareikšmiškai pasakyti, kuri rūšis protingesnė, anot S. Žilos, neįmanoma – varnos ir grakliai demonstruoja skirtingas stiprybes, o rezultatas priklauso nuo užduoties ir aplinkybių.

  • Varna 235 ms: varnos atliko psichologijos testą ir sprendimus priėmė greičiau už žmones

    Naujas tyrimas parodė, kad dvi suaugusios varnos klasikinėje suvokimo ir sprendimų priėmimo užduotyje reagavo greičiau nei žmonės ir beždžionės, neprarasdamos tikslumo. Eksperimentą atliko Tiubingeno universiteto neurobiologai, o rezultatai publikuoti žurnale Science.

    Mokslininkai naudojo vadinamąją atsitiktinių taškų judėjimo diskriminavimo užduotį, plačiai taikomą psichologijoje ir neuromoksluose. Ekrane rodomi taškai, o dalis jų ima judėti į kairę arba į dešinę, o gyvūnas turi nurodyti kryptį.

    Varnos atsakydavo kapodamos atitinkamą ekrano pusę, o teisingas pasirinkimas būdavo apdovanojamas lesalu. Prieš renkant duomenis paukščiai užduotį išmoko per daugiau nei 100 treniruočių sesijų kiekvienas, kad rezultatai atspindėtų ne bandymą ir klaidą, o stabilų gebėjimą.

    Greitis be tikslumo kainos

    Tyrėjų duomenimis, varnos sprendimą vidutiniškai pranešdavo maždaug per 235 milisekundes. Tai yra maždaug dvigubai greičiau, nei panašiuose bandymuose dažniausiai fiksuojama žmonėms ar beždžionėms, o sparta, kaip pabrėžiama publikacijoje, nebuvo pasiekta tikslumo sąskaita.

    Svarbus metodikos akcentas buvo tai, kad užduotis nebuvo verčiama atlikti kuo greičiau. Varnoms suteikta pakankamai laiko, kad jos atsakytų tada, kai jaučiasi užtikrintos, todėl matuotas ne vien refleksas, o sprendimo priėmimo dinamika.

    Ką parodė smegenų signalai?

    Antroje eksperimento dalyje mokslininkai implantavo elektrodus ir registravo neuronų aktyvumą smegenų srityje, vadinamoje nidopallium caudolaterale, siejamoje su aukštesnėmis pažinimo funkcijomis. Atliekant užduotį buvo stebimas 248 pavienių neuronų aktyvumas.

    Nustatyta, kad neuronų signalai, susiję su artėjančiu pasirinkimu, pasirodydavo maždaug po 70 milisekundžių nuo to momento, kai taškai pradėdavo judėti. Sprendimą lemiantis veiksmas būdavo atliktas dar maždaug po 170 milisekundžių, o tai rodo itin greitą informacijos apdorojimą.

    „Paukščiai remiasi rega atlikdami tikslius ir greitus manevrus skrydžio metu, taip pat nukreipdami snapą į objektus ieškodami maisto“, – sakė Andreasas Niederis.

    Kodėl paukščių smegenys taip veikia?

    Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių smegenys skiriasi nuo žinduolių: jos neturi sluoksniuotos smegenų žievės, kuri žmonėms laikoma pagrindiniu aukšto lygio informacijos integracijos centru. Vis dėlto varnos pasiekia panašias, o kai kuriais aspektais ir pranašesnes skaičiavimo savybes per kitokią nervinių grandinių architektūrą.

    Ankstesni darbai rodo, kad paukščių neuronai dažnai yra mažesni, todėl signalams tenka įveikti trumpesnius atstumus, o smegenų audinyje gali būti didelis neuronų tankis. Tai siejama su dideliu apdorojimo efektyvumu ir gali paaiškinti, kodėl sprendimai tokiose užduotyse priimami taip greitai.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: tyrime dalyvavo tik dvi varnos, todėl apibendrinant rezultatą visai rūšiai reikalingi platesni bandymai. Nepaisant to, darbą vertina kaip svarbų žingsnį aiškinantis, kaip paukščių smegenys, vystydamosi nepriklausomai nuo primatų, pasiekė itin aukštą sprendimų priėmimo efektyvumą.

  • Ar paukščiai atpažįsta žmones? Ornitologė paaiškino, kuo skiriasi įprotis ir prisirišimas

    Kai kurie paukščiai geba ne tik prisiminti, kur randa lesalo, bet ir atskirti konkretų žmogų nuo kitų. Ornitologė ir Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Zoologijos instituto mokslininkė Natalija Atamas atkreipia dėmesį, kad paukščių elgesys dažnai painiojamas su draugyste, nors pirmiausia tai gali būti išmoktas ryšys su maistu.

    Pasak jos, paprasčiausias lygis yra sąlyginis refleksas: paukštis pripranta, kad tam tikroje vietoje būna lesalo, todėl grįžta vėl ir vėl. Toks asociatyvus mokymasis būdingas daugeliui rūšių ir pats savaime nereiškia nei prisirišimo, nei emocinio ryšio su žmogumi.

    Aukštesnis lygis prasideda tada, kai paukštis ima atpažinti konkretų asmenį. Eksperimentuose su balandžiais nustatyta, kad jie gali skirti žmones ne vien pagal drabužius ar judesius, bet ir pagal veido bruožus, todėl skirtingai reaguoja į draugiškai ir priešiškai besielgiantį žmogų net ir pasikeitus aprangai.

    Jei žmogus paukščiui tampa „ypatingas“, tai gali pasimatyti iš elgesio: jis prisileidžia arčiau, nebėga taip greitai kaip nuo kitų, skleidžia tam tikrus garsus. Svarbu tai, kad tokios reakcijos kartais išlieka ir tuomet, kai žmogus neatneša lesalo, tačiau tai dar nereiškia, kad susiformavo tikra draugystė.

    N. Atamas pabrėžia, kad emocinį ryšį, kuris panašus į prisirišimą, labiau linkusios kurti itin socialios ir ilgaamžės rūšys. Pagal vadinamąją socialinio intelekto hipotezę, tokios rūšys kasdien turi atpažinti daug grupės narių ir su jais palaikyti sudėtingus santykius, todėl jų pažintiniai gebėjimai paprastai būna geriau išvystyti.

    Varnos, kovai ir kiti varninių šeimos paukščiai dažnai minimi kaip vieni iš „protingiausių“ dėl gebėjimo mokytis ir perduoti informaciją. Tyrimuose Šiaurės Amerikoje parodyta, kad varnos gali ilgam įsidėmėti žmogų, kuris elgėsi agresyviai, atpažinti jį vėliau ir net perduoti signalą kitiems paukščiams.

    Eksperimentuose, kuriuose naudotos kaukės, varnos puldavo „pavojingu“ laikomą veidą ir po ilgesnio laiko tarpo. Be to, agresyvi reakcija pasireikšdavo ir paukščiams, kurie su tuo žmogumi anksčiau nebuvo susidūrę, o tai rodo, kad informacija apie grėsmę gali būti perduodama socialiai.

    Mokslininkė įspėja, kad pernelyg artimas laukinių paukščių prisijaukinimas jiems dažnai tampa rizika. Pripratę prie žmonių paukščiai gali dažniau patekti į pavojingas situacijas šalia kelių, automobilių ar naminių gyvūnų, o taip pat tapti lengvesniu taikiniu piktavaliams.

    Dar viena problema yra ligų plitimas, kai daug paukščių nuolat renkasi prie tų pačių lesyklų. Tankus susibūrimas ir nepakankamai prižiūrimos šėrimo vietos gali sudaryti palankias sąlygas infekcijoms, todėl lesinti patariama saikingai ir užtikrinant švarą.

    Kalbant apie nelaisvėje laikomus, itin socialius paukščius, pavyzdžiui, papūgas, stiprus prisirišimas prie žmogaus kartais atsisuka prieš patį gyvūną. Kai trūksta bendravimo, judėjimo ir užimtumo, gali didėti streso lygis, atsirasti elgesio problemų, įskaitant plunksnų pešiojimą.

    Apibendrindama N. Atamas sako, kad stebėti paukščius ir juos saikingai lesinti dažniausiai yra normalu, tačiau daryti laukinį paukštį priklausomą nuo žmogaus ir pernelyg „rankinį“ – pavojinga. Paukščių atpažinimas ir jų atmintis yra įspūdingi gebėjimai, bet juos geriausia vertinti kaip prisitaikymą išgyventi, o ne kaip žmogaus ir paukščio draugystės pažadą.

  • Gyvūnų gedulas: mokslininkai aiškina, kodėl drambliai, beždžionės ir varniniai „atsisveikina“

    Žmonės nėra vieninteliai, kurie reaguoja į mirtį: vis daugiau stebėjimų rodo, kad dalis gyvūnų elgiasi taip, lyg gedėtų, atsisveikintų ar net atliktų savotiškus „ritualus“. Tačiau mokslininkai pabrėžia, jog panašumas į žmogaus gedulą dar nereiškia identiškų išgyvenimų.

    Tyrėjams sudėtingiausia atsakyti į klausimą, ar gyvūnai patiria mirtį kaip emocinę netektį, ar jų elgesį labiau paaiškina biologinės ir socialinės priežastys. Viena iš pagrindinių hipotezių teigia, kad dėmesys žuvusiam gentainiui gali padėti įvertinti grėsmę ir išmokti jos vengti ateityje.

    Dažniausiai aprašomi keli pasikartojantys požymiai: ilgas buvimas šalia kūno, prisilietimai, kūno „stebėjimas“, bandymas jį saugoti ar perkelti, grupės narių susibūrimas. Kai kuriais atvejais fiksuojamas ir akivaizdus socialinių ryšių vaidmuo, kai labiausiai reaguoja artimiausi individai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogui lengva tokį elgesį interpretuoti per emocijų prizmę, tačiau moksle svarbu vengti tiesioginių prielaidų. Net ir labai „žmogiškai“ atrodantis atsisveikinimas gali turėti praktinį tikslą, pavyzdžiui, informuoti grupę apie pavojingą vietą.

    Drambliai dažnai minimi kaip vienas ryškiausių pavyzdžių: bandos gali ilgai pasilikti prie žuvusio, liesti kūną straubliais, o kartais vėliau sugrįžti į vietas, kur aptinkami palaikai. Tokie sugrįžimai tyrėjams leidžia kalbėti apie išskirtinę atmintį ir socialinių ryšių svarbą.

    Didžiosios beždžionės taip pat demonstruoja elgesį, primenantį atsisveikinimą. Šimpanzės gali valandų valandas ar net ilgiau likti šalia mirusio gentainio, jį liesti, tvarkyti kailį, o grupė kartais kurį laiką išlaiko įprastą socialinę struktūrą aplink kūną.

    Gorilų grupėse fiksuota, kad individai apžiūri mirusį narį ir išlieka netoliese, ypač kai ryšiai grupėje yra glaudūs. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais reakcija gali būti susijusi ir su socialiniu mokymusi, ir su bandymu „suprasti“ situaciją.

    Dalies delfinų rūšių atveju aprašyta praktika palaikyti mirusį grupės narį vandens paviršiuje. Tokie epizodai kartais tęsiasi valandas, o grupė išlieka greta, tarsi lydėdama individą.

    Varniniai paukščiai, ypač varnos, pastebėję žuvusį gentainį, gali susirinkti aplink ir garsiai šaukti. Nors visuomenėje tai neretai vadinama „varnų laidotuvėmis“, tyrimai dažnai rodo kitą paaiškinimą: toks susibūrimas padeda atpažinti rizikos signalus ir įsiminti vietas, kur grėsmė buvo reali.

    Analogiškas elgesys fiksuotas ir šarkų atvejais, kai paukščiai trumpam telkiasi prie žuvusio, o kartais šalia pastebimos šakelės ar žolė. Vis dėlto mokslininkai atsargiai vertina bandymus tai laikyti simboliniu laidojimo „ritualu“, nes įrodymų apie sąmoningą prasmės suteikimą kol kas nepakanka.

    „Gyvūnų reakcijos į mirtį gali būti sudėtingos, tačiau dar per anksti jas tiesiogiai prilyginti žmogaus gedului“, – teigia tyrėjai, analizuojantys socialinio elgesio ir grėsmių vengimo sąsajas.

    Apibendrinant, daugelio rūšių elgesys rodo stiprių socialinių ryšių svarbą ir gebėjimą mokytis iš pavojingų situacijų. Ar tai visada reiškia emocinę netektį žmogaus prasme, mokslas dar aiškinasi, tačiau tokie stebėjimai vis labiau keičia požiūrį į gyvūnų socialinį intelektą.

  • Paukščiai niokoja daržą ir uogas? Paprastas triukas su blizgesiu gali juos atbaidyti

    Paukščiai niokoja daržą ir uogas? Paprastas triukas su blizgesiu gali juos atbaidyti

    Paukščiai sode dažnai atrodo nekalti, tačiau vasarą jie gali greitai pridaryti nuostolių. Jie lesa ką tik pasėtas sėklas, kapsto daržą, skabo uogas ir dar neprinokusius vaisius, o palieka ir nemalonių nešvarumų ant palangių ar terasų.

    Didžiausia bėda ta, kad dalis paukščių, ypač miesto balandžiai, maisto ieško ir atliekose, todėl į kiemą gali atnešti daugiau netvarkos. Be to, jų išmatos ne tik gadina paviršius, bet ir gali kelti higienos rizikų, todėl teritoriją verta prižiūrėti reguliariai.

    Blizgantys paviršiai veikia

    Vienas paprasčiausių būdų atbaidyti paukščius yra naudoti atspindinčius paviršius, kurie saulėje sukuria ryškius, judančius blyksnius. Toks šviesos žaismas paukščius trikdo, trumpam apakina ir skatina rinktis kitą vietą tupėti ar maitintis.

    Praktiškai tai galima padaryti pritvirtinus folijos juosteles prie balkono turėklų, palangės ar vietų, kur paukščiai dažniausiai nutupia. Taip pat tinka maži veidrodėliai ar specialios atspindinčios juostos, svarbu, kad jos judėtų nuo vėjo ir keistų šviesos kryptį.

    Tinklas ir tvarka duoda rezultatą

    Kai tikslas yra apsaugoti konkrečią uogų ar vaisių zoną, patikimiausia priemonė išlieka fizinis barjeras, tai yra apsauginis tinklas. Jį reikėtų montuoti taip, kad tinklas nesiglaustų prie šakų ar uogų, o būtų pakeltas ant lankų, kuoliukų ar rėmo.

    Svarbu kruopščiai pritvirtinti tinklo kraštus prie žemės, nes smulkesni paukščiai randa landas ir pralenda per tarpus. Tinklą būtina reguliariai patikrinti, kad nebūtų plyšių, o pasibaigus sezonui jį nuimti, išdžiovinti ir laikyti iki kito derliaus.

    Varnos ir strazdai pripranta greitai

    Jei sodą puola varnų ar strazdų būriai, vienos priemonės dažnai neužtenka, nes šie paukščiai greitai perpranta pasikartojančius triukus. Todėl atbaidymo priemones verta kaitalioti ir kas kelias dienas keisti jų vietą, kad paukščiai nespėtų priprasti.

    Geriausiai veikia derinys: atspindinčios juostos ar kiti blizgūs objektai, periodiškai perstatomi baidyklės elementai ir švara kieme. Pravartu nepalikti atvirų maisto likučių, neuždengtų atliekų maišų, gyvūnų pašaro lauke ar lengvai pasiekiamų vandens indų, nes tai traukia paukščius sugrįžti.

    Jei paukščiai vis tiek nuolat grįžta, verta pasikalbėti su kaimynais ir išsiaiškinti, ar jų niekas nelesina. Nuolatinis šėrimas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl paukščiai į konkrečią vietą įpranta ir sugrįžta net po atbaidymo bandymų.