CP v2

Tag: Veganizmas

  • Sojų burgeris ir veganiška dešrelė po dietologų lupa: tai, ką nutyli etiketės

    Sojų burgeris ir veganiška dešrelė po dietologų lupa: tai, ką nutyli etiketės

    Augaliniai burgeriai, veganiškos dešrelės ar sūrio pakaitalai daugeliui tapo greitu būdu valgyti „sveikiau“. Vis dėlto dietologai atkreipia dėmesį, kad dalis populiarių plant-based produktų mitybos požiūriu prilygsta ultraperdirbtam maistui.

    Namuose ruošti daržovių kotletai dažniausiai gaminami iš burokėlių, ankštinių, kruopų ir prieskonių. Pramoniniuose pakaitaluose neretai dominuoja sojų ar žirnių baltymų izoliatai, tai yra stipriai apdorotas baltymų koncentratas.

    Problema ta, kad izoliatuose beveik nelieka natūralaus skaidulų, vitaminų ir mineralų „paketo“, būdingo visam augaliniam produktui. Kad iš miltelių pavyktų sukurti mėsą primenančią tekstūrą, gamintojai naudoja technologinį apdorojimą ir papildomus priedus.

    Tokiuose gaminiuose dažnai daugiau rafinuotų riebalų, pavyzdžiui, kokosų ar rapsų aliejaus, o tai padidina energinę vertę. Dėl to lėkštėje gali atsidurti kaloringas produktas, kurio maistinė vertė ne visada atitinka sveikesnio pasirinkimo įspūdį.

    Ypač daug klausimų kelia veganiškos dešrelės ir kabanosai. Etiketėse neretai matomas didelis druskos kiekis, nes augalinis baltymas pats savaime yra gana blankaus skonio, todėl skoniui išgauti jis dosniai sūdomas ir gardinamas.

    Struktūrai ir stabilumui užtikrinti dažnai naudojami tirštikliai ir rišikliai, pavyzdžiui, guaro ar ksantano derva, metilceliuliozė. Tai nereiškia, kad produktas automatiškai kenksmingas, tačiau rodo aukštą perdirbimo lygį, o būtent jis siejamas su prastesniais mitybos įpročiais.

    Diskusijų kelia ir veganiški sūrio pakaitalai. Tradiciniame piene pagamintame sūryje paprastai yra baltymų ir kalcio, o dalyje augalinių alternatyvų vyrauja riebalai ir krakmolas, o baltymų kiekis gali būti minimalus.

    Kalcio tokie gaminiai neretai turi tik tada, kai jis pridėtas papildomai. Dėl to pirkėjams verta atidžiai vertinti ne tik užrašą ant pakuotės, bet ir maistinių medžiagų lentelę.

    Mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama ultraperdirbtam maistui, kuris epidemiologiniuose tyrimuose siejamas su didesne nutukimo, antro tipo cukrinio diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Į šią kategoriją dažnai patenka ir dalis paruoštų veganiškų patiekalų, užkandžių ar pusfabrikačių.

    Specialistai pabrėžia, kad užrašas plant-based gali sukurti sveikumo aureolę ir sumažinti budrumą. Žalia etiketė ar atskira lentyna parduotuvėje dar negarantuoja, kad produktas bus maistingas ir tinkamas kasdieniam vartojimui.

    Norint išlaikyti augalinės mitybos naudą, patariama dažniau rinktis mažiau perdirbtus produktus, tokius kaip ankštiniai, daržovės, grūdai, riešutai ir sėklos. O perkant pakaitalus verta pasižiūrėti, ar pirmose sudedamųjų dalių vietose nedominuoja aliejai, vanduo, modifikuotas krakmolas ir didelis druskos kiekis.

    Augalinė mityba gali būti visavertė, tačiau ją lengviausia sugadinti nuolat renkantis patogius, stipriai perdirbtus pakaitalus. Kitaip tariant, ne kiekvienas veganiškas burgeris yra blogas, bet ne kiekvienas yra ir sveikas.

  • Baltymų mitas griūva: kodėl augalinė mityba gali suteikti visų reikalingų amino rūgščių

    Dešimtmečius buvo kartojama, kad vegetarams ir veganams gresia nepakeičiamųjų amino rūgščių trūkumas, nes dalis augalinių produktų vadinti nepilnaverčiais baltymais. Vis daugiau tyrimų rodo, kad Vakarų šalių gyventojams, besimaitinantiems įvairiai, toks teiginys dažnai būna perdėtas. Esminė sąlyga – ne vienas „stebuklingas“ produktas, o subalansuotas racionas.

    Nepakeičiamosios amino rūgštys yra tos, kurių organizmas pats nepasigamina, todėl jas privalome gauti su maistu. Šiuo metu dažniausiai kalbama apie devynias: histidiną, izoleuciną, leuciną, liziną, metioniną, fenilalaniną, treoniną, triptofaną ir valiną. Būtent jų santykiai maiste ir tapo priežastimi, kodėl baltymai ilgai skirstyti į pilnaverčius ir nepilnaverčius.

    Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose suaugusiesiems dažnai minima orientacinė riba – apie 0,75 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną. Praktikoje tai reiškia, kad daugeliui žmonių svarbiau ne etiketė „pilnavertis“, o tai, ar bendras dienos racionas turi pakankamai baltymų ir ar jis įvairus. Trūkumo rizika didėja, jei mityba labai vienoda, ypač esant padidėjusiam poreikiui.

    Kodėl atsirado „nepilnaverčių“ baltymų etiketė

    Istoriškai gyvūninės kilmės produktai dažnai laikyti patogiu pasirinkimu, nes juose paprastai būna visos nepakeičiamosios amino rūgštys palankiomis proporcijomis. Tuo metu kai kurie augaliniai šaltiniai turi mažiau tam tikrų amino rūgščių, pavyzdžiui, ankštiniuose dažniau santykinai mažiau metionino, o grūduose – lizino. Tačiau tai nereiškia, kad augalinė mityba automatiškai sukelia trūkumą.

    Šiuolaikinė mitybos mokslų praktika pabrėžia vadinamąjį amino rūgščių papildomumą per dieną, o ne būtinai per vieną valgį. Kitaip tariant, jei viename produkte kurios nors amino rūgšties mažiau, kitame jos gali būti daugiau, o bendra dienos suma išsilygina. Dėl to įvairi augalinė mityba daugeliu atvejų patenkina poreikius be sudėtingų skaičiavimų.

    Kur dažniausiai slypi baltymai kasdienėje lėkštėje

    Gyvūninės kilmės šaltiniai, tokie kaip mėsa, žuvis, kiaušiniai ir pieno produktai, dažnai įvardijami kaip pilnaverčiai baltymai. Vis dėlto sveikatos institucijos pabrėžia saiką, ypač renkantis riebesnę raudoną mėsą, o kasdienybėje dažniau siūloma teikti pirmenybę liesesniems pasirinkimams. Žuvis papildomai vertinama ir dėl omega-3 riebalų rūgščių.

    Augalinėje mityboje itin svarbūs sojų produktai, tokie kaip tofu ar tempeh, nes jų baltymų sudėtis laikoma viena palankiausių. Daug baltymų turi ir ankštiniai – lęšiai, avinžirniai, pupelės, taip pat įvairios kruopos bei pseudogrūdai, pavyzdžiui, bolivinė balanda ar grikiai. Riešutai ir sėklos, nors ir kaloringesni, gali patogiai papildyti baltymų kiekį, ypač derinant su kitais šaltiniais.

    Daržovėse baltymų paprastai mažiau, tačiau jos prisideda prie bendro raciono ir suteikia skaidulų, vitaminų bei mineralų. Svarbiausia žinutė išlieka ta pati: jei mityba sudaryta iš skirtingų produktų grupių, amino rūgščių „spragų“ tikimybė sumažėja. Didesnio dėmesio baltymams dažniau reikia vaikams, paaugliams, vyresnio amžiaus žmonėms ir intensyviai sportuojantiems.

    Kada verta pasitikrinti ir pasitarti

    Nors pats pilnaverčių ir nepilnaverčių baltymų skirstymas vis dar vartojamas, reali rizika dažniau siejama ne su baltymų „kokybe“, o su per mažu bendru jų kiekiu ir per mažu raciono įvairumu. Jei žmogus sąmoningai atsisako ištisų produktų grupių, reikėtų pagalvoti apie mitybos planavimą. Ypač tai aktualu, jei atsiranda nuovargis, krenta svoris ar keičiasi fizinis pajėgumas.

    Jei kyla abejonių, tikslinga pasitarti su gydytoju ar dietologu ir įvertinti ne tik baltymus, bet ir kitus jautrius mitybos komponentus. Subalansuota mityba nėra viena formulė visiems, tačiau mitas, kad augalinė mityba savaime negali suteikti visų reikalingų amino rūgščių, vis dažniau vertinamas kritiškai. Šiuolaikinis požiūris remiasi įvairove, pakankamu kiekiu ir individualiais poreikiais.

  • Nuovargis ir prasta nuotaika? Dažnai trūksta šių B grupės vitaminų – kaip papildyti

    Nuovargis ir prasta nuotaika? Dažnai trūksta šių B grupės vitaminų – kaip papildyti

    B grupės vitaminai, kuriuos dažnai pamirštame

    Nuolatinis nuovargis, prastesnė nuotaika ar sunkiau susikaupti gali signalizuoti ne tik pervargimą, bet ir B grupės vitaminų stoką. Nors dažnai kalbame apie vitaminą D ar C, B grupės vitaminai yra tiesiogiai susiję su energijos apykaita ir nervų sistemos veikla.

    B grupę sudaro keli skirtingi vitaminai: B1, B2, B3, B5, B6, B7, B9 ir B12. Jie padeda organizmui paversti maistą energija, prisideda prie normalaus nervų sistemos darbo ir dalyvauja kraujodaros procesuose.

    Kaip pasireiškia trūkumas?

    Simptomai gali skirtis priklausomai nuo to, kurio B vitamino trūksta, tačiau dažniausiai žmonės pastebi lėtinį nuovargį, dirglumą, nuotaikų svyravimus ir prastesnę koncentraciją. Kai kuriems pasireiškia galūnių dilgčiojimas ar tirpimas, raumenų silpnumas.

    Dažnai minimi ir išoriniai požymiai: pablogėjusi odos būklė, plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, dažnesnės infekcijos. Ilgiau užsitęsusi stoka gali turėti ryškesnių padarinių, todėl į besikartojančius simptomus verta žiūrėti rimtai.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Viena dažniausių priežasčių yra nevisavertė mityba, ypač jei racione trūksta baltymų ir įvairių produktų. Didesnę riziką patiria žmonės, kurie riboja gyvūninės kilmės produktus, nes dalis B grupės vitaminų gausiau aptinkami mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vitaminui B12, nes jis natūraliai praktiškai neaptinkamas augaliniame maiste. Dėl to veganams ir daliai vegetarų rekomenduojama reguliariai tikrintis rodiklius ir, prireikus, B12 papildyti maisto papildais, pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

    Stoką taip pat gali skatinti kai kurios virškinamojo trakto ligos ir sutrikimai, dėl kurių prastėja įsisavinimas. Prie rizikos veiksnių priskiriamas ir gausesnis alkoholio vartojimas, o taip pat tam tikri vaistai, galintys daryti įtaką vitaminų pasisavinimui.

    Kaip saugiai papildyti B grupės vitaminus?

    Lengvesnius trūkumus dažniausiai galima koreguoti mityba, kai kasdienėje lėkštėje atsiranda daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, riešutų, sėklų ir žalialapių daržovių. Gyvūninės kilmės produktus vartojantiems žmonėms svarbūs ir kiaušiniai, pieno produktai, žuvis bei mėsa.

    Jei simptomai užsitęsia arba priklausote rizikos grupei, patikimiausias kelias yra kraujo tyrimai ir individualus planas su sveikatos priežiūros specialistu. Savarankiškai vartojant dideles dozes galima praleisti tikrąją negalavimo priežastį, o kai kuriais atvejais net ir pakenkti, todėl saugiausia remtis diagnostika.

    Subalansuota mityba, pakankamas miegas ir streso valdymas išlieka pagrindas, o papildai dažniausiai yra pagalbinė priemonė. Atsižvelgiant į naujausias mitybos tendencijas, vis daugiau žmonių renkasi augalinę mitybą, tad B12 ir bendras B grupės vitaminų stebėjimas tampa ypač aktualus.

  • Be mėsos ir vis tiek sotus: baltymai, be kurių kūnas silpsta – kur jų ieškoti kasdien

    Be mėsos ir vis tiek sotus: baltymai, be kurių kūnas silpsta – kur jų ieškoti kasdien

    Baltymai yra viena svarbiausių maistinių medžiagų: jie reikalingi raumenims, organams, hormonams, fermentams ir imuninei sistemai. Nors dažnai apie baltymus kalbama sportuojant, jų pakankamas kiekis aktualus kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinio aktyvumo.

    Specialistai pabrėžia, kad baltymai dalyvauja audinių atsinaujinime, žaizdų gijime ir padeda palaikyti sotumą po valgio. Kai baltymų racione trūksta, gali būti sunkiau atsistatyti po ligų ar krūvio, o ilgainiui didėja raumenų masės mažėjimo rizika, ypač vyresniame amžiuje.

    Kam organizmui reikalingi baltymai?

    Baltymų „statybinės plytos“ yra aminorūgštys, iš kurių organizmas kuria ir atnaujina audinius. Dalis aminorūgščių yra nepakeičiamos, todėl jas būtina gauti su maistu.

    Baltymai taip pat svarbūs hormonų ir fermentų veiklai, deguonies pernašai, taip pat sklandžiai imuninės sistemos funkcijai. Dėl to vien sportininkų tema tai nėra, baltymai turi būti planuojami kasdienėje mityboje.

    Kur rasti visaverčių baltymų?

    Gyvūninės kilmės produktai dažnai vadinami visaverčiais baltymais, nes paprastai turi visas nepakeičiamas aminorūgštis tinkamomis proporcijomis. Jų šaltiniai yra kiaušiniai, žuvis, mėsa ir pieno produktai.

    Tačiau ir augalinė mityba gali užtikrinti gerą baltymų kokybę, jei pasirenkami tinkami produktai. Iš augalinių šaltinių ypač išsiskiria soja ir bolivinė balanda, nes jų baltymų aminorūgščių sudėtis laikoma artima visavertei.

    Augaliniai šaltiniai ir derinimo principas

    Daugelis ankštinių kultūrų, grūdų, riešutų ir sėklų turi baltymų, tačiau jų aminorūgščių profilis gali būti ne toks pilnas kaip gyvūninių produktų. Tai nereiškia, kad augaliniai baltymai yra prastesni, tiesiog svarbus įvairovės principas.

    Praktiškai tai reiškia, kad verta derinti skirtingus šaltinius per dieną, pavyzdžiui, ankštines kultūras su grūdais. Baltymų gausu pupelėse, žirniuose, lęšiuose ir avinžirniuose, taip pat avižose, kviečiuose, įvairiose kruopose bei sėlenose.

    Papildomu pasirinkimu gali būti riešutai ir sėklos, pavyzdžiui, migdolai, žemės riešutai, moliūgų sėklos, saulėgrąžos ar sezamas. Jie praverčia, kai norisi greitesnio užkandžio arba reikia praturtinti košes, salotas ar jogurtą.

    Jei siekiate didesnio sotumo, patogu kiekviename pagrindiniame valgyme turėti aiškų baltymų šaltinį ir nepamiršti skaidulų. Toks derinys dažnai padeda stabiliau jaustis dienos eigoje ir paprasčiau planuoti subalansuotą racioną.