Rudenį nukritę lapai nebūtinai turi keliauti į žaliųjų atliekų maišus – iš jų galima pasigaminti vadinamąją lapinę žemę (lapų kompostą). Tai puri, miško paklotę primenanti medžiaga, kuri ypač praverčia tada, kai dirva sode per sunki (molinga) arba, atvirkščiai, per lengva (smėlinga).
Kaip rašoma portale „Deccoria“, lapinė žemė dažnai painiojama su įprastu kompostu, tačiau ji ruošiama atskirai. Virtuvės atliekas komposte skaido bakterijos, kurios stipriai įkaitina krūvą ir pagreitina procesą, o lapus daugiausia „dirba“ grybai – todėl skaidymas trunka ilgiau.
Svarbu suprasti ir lapinės žemės paskirtį: ji nėra trąša, nes medžiai prieš numesdami lapus iš jų pasiima didžiąją dalį azoto, fosforo ir kalio. Dėl to lapinė žemė labiau tinka dirvos struktūrai gerinti – molį ji supurena, o smėlyje padeda geriau sulaikyti drėgmę.
Dar vienas praktinis pliusas – dirva, pagerinta lapine žeme, po lietaus rečiau sukietėja į plutą, o šaknims lengviau augti. Tai ypač aktualu daugiamečių gėlių, pavėsiui tinkamų augalų lysvėse ir vietose, kur vanduo arba užsistovi, arba greitai „dingsta“ į gylį.
Kokius lapus rinkti, o kurių geriau vengti
Lapinei žemei gerai tinka buko, skroblo, ąžuolo lapai, taip pat plonesni liepų, beržų, klevų ir lazdynų lapai. Kai kurie jų suyra net ir sudėti į maišą nesmulkinti, nors procesas bus lėtesnis.
Stori, „odiniai“ lapai (pavyzdžiui, graikinio riešutmedžio ar valgomojo kaštainio) skyla gerokai ilgiau, todėl juos verta susmulkinti – tam tinka vejapjovė su surinkimo krepšiu. Tokius lapus patogu laikyti atskirai, kad būtų aišku, kam prireiks daugiau laiko.
Kai kurių lapų lapinei žemei naudoti nerekomenduojama dėl ligų ir kenkėjų rizikos. Pavyzdžiui, po baltuoju kaštonu nukritę lapai gali būti vieta, kur peržiemoja kenkėjai, o pavasarį problema tik grįžta su nauja jėga.
Taip pat atsargiai vertėtų elgtis su lapais iš vietų, kur augalai sirgo grybinėmis ligomis – pavyzdžiui, po obelimis ar kriaušėmis, jei buvo rauplės, arba po rožėmis, jei pasireiškė juodoji dėmėtligė. Tokia žaliava gali tapti būdu ligoms „persikelti“ į lysves kartu su paruošta žeme.
Kaip pasigaminti lapinę žemę maišuose
Pirmas žingsnis – rinkti lapus tik iš savo kiemo ar sodo. Lapai, surinkti šalia judrių gatvių, gali būti padengti dulkėmis ir teršalų nuosėdomis, kurių vėliau nesinorėtų įmaišyti į dirvą.
Patogiausia lapus surinkti nuo vejos vejapjove su krepšiu – ji lapus iš karto susmulkina. Smulkesnė masė maiše nesusispaudžia į storus sluoksnius, todėl oras lengviau pasiekia vidų, o skaidymas vyksta greičiau.
Susmulkintus lapus dėkite į tvirtą, geriausia juodą šiukšlių maišą. Masę suspauskite gana sandariai, bet „neužkalkite“ – ji turi likti puri, drėgna, tačiau ne šlapia; prireikus prieš užrišant galima šiek tiek sudrėkinti vandeniu.
Maišą suriškite ne visiškai sandariai ir padarykite kelias skylutes (pavyzdžiui, šakėmis), kad į vidų patektų oro. Maišus laikykite pavėsyje, kad saulė neperkaistų ir neišsausintų turinio; patogu ant jų pasižymėti metus, kada buvo pripildyti.
Kiek laiko reikia, kad lapai virstų žeme
Dažniausiai lapai maišuose į lapinę žemę virsta per vienerius ar dvejus metus. Tempą labiausiai lemia tai, ar lapai buvo susmulkinti – smulkinti gali subręsti per 6–12 mėnesių, o stambūs ir stori dažnai turi gulėti dvejus metus ar ilgiau.
Po metų masė dar gali būti grumstuota, su matomais lapų gabalėliais – ji per stambi sėjai, bet jau tinka kaip mulčias ar priedas dirvai. Po dvejų metų lapinė žemė paprastai tampa tamsiai ruda, biri ir turi miško paklotės kvapą – tada ją galima naudoti ir sodinukams, ir vazonams (maišant su kitais komponentais).
Jei atidarius maišą po sezono lapai atrodo sausi ir beveik nepakitę, procesą galima „pajudinti“: masę išberti, gerai sudrėkinti, permaišyti ir vėl supakuoti, papildomai padarant daugiau skylučių. Drėgmė ir oras – du dalykai, be kurių skaidymas praktiškai sustoja.
Kur lapinė žemė labiausiai praverčia
Sode lapinė žemė ypač tinka augalams, mėgstantiems drėgnesnę, humusingą dirvą ir pusšešėlį – pavyzdžiui, paparčiams, melsvėms (funkijoms) ir panašiems daugiamečiams. Pavasarį jos galima įmaišyti aplink kerus arba į duobutę sodinant naujus augalus.
Grubesnę, dar ne iki galo subrendusią masę galima plonu sluoksniu paskleisti ant tuščių daržo lysvių ar vejos, kad dirva per žiemą neliktų visiškai atvira. O smulkiausia, brandi lapinė žemė praverčia ir namuose – sėjai ar persodinimui, jei reikia lengvesnio, puresnio substrato.