CP v2

Tag: Vėjo parkai

  • Lenkijos kariuomenė stabdo vėjo parkus: per 2,5 metų nepritarta 464 projektams dėl saugumo

    Lenkijoje aštrėja konfliktas tarp sparčiai augančios vėjo energetikos ir gynybos poreikių. Nuo 2024 metų pradžios iki 2026 metų gegužės pabaigos kariuomenė neigiamai įvertino 464 planuojamų vėjo jėgainių parkų vietas, tai sudaro apie 40 proc. pateiktų siūlymų.

    Vien 2026 metų pirmoje pusėje neigiamų išvadų dalis išaugo iki maždaug 46 proc. Kariuomenė aiškina, kad atsisakymų daugėja dėl didėjančio mokymų intensyvumo ir poreikio turėti daugiau erdvės ne tik Lenkijos, bet ir sąjungininkų pajėgoms.

    Kas trukdo kariuomenei?

    Gynybos institucijos pabrėžia praktines rizikas, susijusias su vis aukštesnėmis turbinos konstrukcijomis. Šiuolaikinės vėjo jėgainės neretai pasiekia daugiau nei 250 metrų aukštį, todėl tampa kliūtimi skrydžiams žemame aukštyje ir riboja taktinio manevravimo galimybes.

    Pasak kariuomenės argumentų, vėjo jėgainės gali apsunkinti sraigtasparnių maršrutus, o dėl oro srautų turbulencijos rizika išlieka ne tik šalia bokšto, bet ir už jo. Taip pat akcentuojama, kad didelės konstrukcijos komplikuoja bepiločių orlaivių skrydžius ir gali kištis į karinių naikintuvų skrydžių koridorius.

    Žvalgybos rizika ir sensorių klausimas

    Be skrydžių saugos, keliama ir žvalgybos grėsmių tema. Vėjo jėgainių infrastruktūra, įskaitant ant bokštų montuojamas kameras ar įvairius jutiklius, teoriškai gali būti panaudota stebėti dideles teritorijas ir rinkti duomenis apie karinių dalinių judėjimą.

    Toks argumentas ypač aktualus regionuose, kur arti yra poligonai, karinės bazės ar logistikos koridoriai. Kariuomenės požiūriu, net ir civiliniai įrenginiai, jei jie prastai sureguliuoti ar nepakankamai prižiūrimi, gali tapti informacijos nutekėjimo kanalu.

    Kompromisų paieška tarp energetikos ir gynybos

    Lenkijos pareigūnai viešai pripažįsta, kad tenka derinti energetinį saugumą su karinio saugumo poreikiais. Seime svarstant šį klausimą pulkininkas Robertas Weisgergeris pabrėžė, kad kiekvienu atveju vertinamas balansas tarp šalies energetikos interesų ir gynybos užduočių.

    Šis ginčas vyksta platesniame Europos kontekste: vėjo energetika laikoma vienu svarbiausių būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau po 2022 metų sustiprėję gynybos planai daugelyje šalių iškėlė ir oro erdvės, treniruočių teritorijų bei kritinės infrastruktūros apsaugos klausimus.

    Praktikoje tai reiškia, kad dalis projektų gali būti nukreipiami į alternatyvias vietas, koreguojami aukštingumo ar išdėstymo sprendiniai, o kai kuriais atvejais investuotojai susiduria su ilgesnėmis derinimo procedūromis. Rinkai tai siunčia aiškią žinutę: vėjo parkų plėtra toliau vyks, bet vis dažniau turės įrodyti suderinamumą su gynybos reikalavimais.

  • Japonija statys pirmą seismiškai atsparų 315 MW jūrinį vėjo parką: milžinai atlaikys drebėjimus

    Japonija statys pirmą seismiškai atsparų 315 MW jūrinį vėjo parką: milžinai atlaikys drebėjimus

    Pasaulinis lūžis jūroje

    Japonijoje planuojamas 315 MW galios Oga–Katagami–Akita jūrinio vėjo elektrinių parkas peržengė vieną svarbiausių inžinerinių ribų – projektas įvertintas kaip atitinkantis seisminei rizikai taikomus reikalavimus. Atitiktį patvirtino „Bureau Veritas Japan“, įvertinusi projektavimo sprendinius pagal griežtas vietos normas.

    Šis sprendimas išskirtinis tuo, kad Japonijai tenka projektuoti ne tik audrų bangų ir uraganinių vėjų poveikiui, bet ir itin retoms, tačiau potencialiai labai stiprioms tektoninėms apkrovoms. Šalis yra Ramiojo vandenyno Ugnies žiedo zonoje, todėl seisminiai kriterijai čia tampa esmine infrastruktūros saugos dalimi.

    Kodėl Japonijai reikia kitokių standartų

    Projektavimo metu vertintos vietos sąlygos, ekstremalios apkrovos ir detalūs konstrukciniai sprendiniai, kad parkas išliktų stabilus net esant sudėtingiems grunto pokyčiams. Vienas didžiausių iššūkių – grunto skystėjimas, kai smėlingas jūros dugnas dėl drebėjimų praranda laikomąją galią.

    Tokių rizikų svarbą Japonija jautriai patyrė po 2011 metais įvykusio 9,0 balo žemės drebėjimo, kai kai kuriose pakrantės vietose fiksuoti reikšmingi grunto elgsenos pokyčiai. Dėl to inžinieriams tenka projektuoti taip, kad konstrukcija atlaikytų bangų, vėjo ir seismines apkrovas vienu metu.

    21 turbina vietoje 33

    Parke numatyta įrengti 21 „Vestas“ V236-15.0 MW turbiną, o tai būtų vienas pirmųjų tokios galios turbinų diegimų už Europos ribų, neskaičiuojant Kinijos. Vien tik didesnė vienos turbinos galia leidžia sumažinti reikalingų pamatų ir montavimo operacijų skaičių.

    Palyginimui, ankstesniame Akita–Noshiro projekte 139 MW galiai pasiekti reikėjo 33 turbinų po 4,2 MW. Oga–Katagami–Akita atveju 21 didelės galios turbina leidžia pasiekti 315 MW, taip mažinant medžiagų poreikį ir laivų darbų apimtis.

    Grafikas, rinka ir platesnė reikšmė

    Komercinis parko paleidimas planuojamas 2028 metų birželio mėnesį. Turbinų montavimo darbams numatoma pasitelkti specializuotą įrangą, o dalis tiekimo grandinės sprendimų Japonijoje derinami prie vietos reikalavimų ir darbo jūroje sezoniškumo.

    Šis projektas laikomas svarbiu etalonu ne tik Japonijai: panašiose seismiškai aktyviose zonose esančios šalys, tokios kaip Taivanas, Pietų Korėja, Filipinai ar Indonezija, susiduria su analogiškomis geologinėmis rizikomis. Praktikoje patvirtintas modelis gali paspartinti projektavimą ir sertifikavimą visame regione.

    Už projekto įgyvendinimą atsakingas konsorciumas Oga Katagami Akita Offshore Green Energy, kuriame dalyvauja keli energetikos ir infrastruktūros rinkos dalyviai. Sertifikavimo reikšmė – ne vien formalumas: tai signalas rinkai, kad didelės galios jūrinis vėjas gali būti diegiamas ir ten, kur seisminė rizika iki šiol ribojo ambicingesnius planus.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Atrodytų, kad didžiulės vėjo jėgainių konstrukcijos atviroje jūroje turėtų išgąsdinti gyvūnus ir ištuštinti aplinką. Tačiau stebėjimai Šiaurės jūroje parodė priešingą kryptį: po statybų sujudimo gyvybė grįžo, o vėjo parkai tapo traukos tašku visai maisto grandinei.

    Pirmieji ant povandeninių konstrukcijų įsikūrė bestuburiai, ypač midijos ir jūrinės gilės, vėliau atsirado daugiau smulkių organizmų, kuriuos pradėjo naudoti žuvys. Ant platformų virš vandens ilgainiui ėmė telktis paukščiai, o galiausiai į šias vietas aktyviai pradėjo užsukti ruoniai.

    Kaip konstrukcijos virsta rifais

    Atvira jūra daugeliui rūšių yra nepalanki dėl nuolatinių srovių, bangavimo ir menko prieglobsčio. Į jūrą įleidus tvirtus pamatus, atsiranda retas kietas paviršius, ant kurio lengvai prisitvirtina lervos ir formuojasi tankios apaugimo kolonijos.

    Tokios kolonijos keičia vietos ekologiją: jos filtruoja vandenį, kaupia biomasę ir sukuria „maisto sieną“ smulkioms žuvims bei kitiems plėšrūnams. Dėl to vėjo jėgainių pamatai veikia panašiai kaip dirbtiniai rifai, sutelkdami grobį nedidelėje teritorijoje.

    Kodėl ruoniai renkasi vėjo parkus

    Tyrėjai, sekę uostinių ir pilkųjų ruonių judėjimą GPS siųstuvais, nustatė, kad dalis gyvūnų pakeičia įprastus maršrutus ir sąmoningai užsuka į konkrečius vėjo parkus. Duomenys leido atskirti elgseną, susijusią su keliavimu, poilsiu ir maitinimusi, o vėjo parkų zonose dažniau fiksuotas būtent grobio paieškos aktyvumas.

    Vienas iš paaiškinimų paprastas: jei konstrukcijos sutelkia smulkesnes žuvis, ruoniams tai tampa prognozuojama ir energetiškai patogi medžioklės vieta. Be to, teritorijose aplink vėjo parkus neretai taikomi veiklos ribojimai, todėl sumažėja kai kurių trikdžių, pavyzdžiui, intensyvesnės žvejybos ar laivybos.

    „Vėjo jėgainių pamatai atviroje jūroje sukuria trūkstamą kietą substratą, o tai greitai pritraukia visą maisto grandinę, kuria pasinaudoja ir plėšrūnai“, – sakė tyrimo komandos atstovė.

    Nauda ir atviri klausimai

    Mokslininkai pabrėžia, kad lieka svarbi diskusija: ar tokie objektai realiai didina žuvų ir kitų rūšių populiacijas, ar tik „sukoncentruoja“ jau esamą gyvybę į vieną vietą. Jei vyksta tik koncentracija, plėšrūnams gali būti lengviau medžioti, bet tai nereiškia, kad bendras ekosistemos produktyvumas išaugo.

    Kita vertus, atsinaujinančios energetikos plėtra jūroje neišvengiamai plečia dirbtinių struktūrų tinklą, todėl ilgainiui gali keistis migracijos keliai, mitybos įpročiai ir net rūšių tarpusavio konkurencija. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip planuoti vėjo parkus taip, kad klimato tikslai derėtų su biologinės įvairovės apsauga ir ilgalaike jūrų ekosistemų pusiausvyra.

  • Vėjo parkas Vajominge ir ereliai: 110 turbinų stabdomos automatiškai, kai paukščiai priartėja

    Vėjo parkas Vajominge ir ereliai: 110 turbinų stabdomos automatiškai, kai paukščiai priartėja

    Vajomingo valstijoje, Converse apygardoje, įrengtas „Top of the World“ vėjo parkas iš pradžių atrodė kaip beveik idealus projektas: atvira vietovė, pastovūs vėjai ir didelė atsinaujinančios energijos gamyba. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ši teritorija yra ir svarbus erelių skrydžių koridorius, todėl elektrą gaminanti infrastruktūra susidūrė su laukinės gamtos apsaugos iššūkiu.

    Objekte įrengta 110 vėjo turbinų, išsidėsčiusių maždaug 17 000 akrų plote, o bokštai kyla iki maždaug 90 metrų aukščio. Tokie matmenys ir mentių greitis reiškia, kad susidūrimai su dideliais paukščiais, ypač plėšriaisiais, gali baigtis mirtinai, jei paukščiai reguliariai kerta tą pačią oro erdvę.

    Kas nutiko pradėjus veiklą?

    Pradėjus eksploatuoti parką, stebėsenos duomenys parodė, kad vietovė yra didelės rizikos zona dviem saugomoms rūšims: plikagalviams ir auksiniams ereliams. Šie paukščiai naudojasi stipriais oro srautais sklandymui, todėl vėjo elektrinių teritorija jiems tapo ne atsitiktine, o nuolatine skrydžių erdve.

    Situacija įgavo ir teisinį svorį, nes Jungtinėse Valstijose galioja atskira plikagalvių ir auksinių erelių apsauga, o projektams, kurie gali daryti poveikį, keliami aiškūs reikalavimai dėl rizikos mažinimo. Dėl to vystytojams teko ieškoti sprendimo, kuris vienu metu užtikrintų ir gamybą, ir paukščių apsaugą.

    Iš pradžių buvo taikytas rankinis stebėjimas: žmonės su žiūronais turėjo sekti dangų ir pastebėję erelį pavojingoje zonoje inicijuoti turbinų lėtinimą ar stabdymą. Praktikoje toks metodas pasirodė pernelyg nepatikimas, nes matomumą veikia nuovargis, atstumas, apšvietimas ir oro sąlygos.

    Automatinis stabdymas, kai priartėja erelis

    Vėjo parke įdiegta automatinė paukščių aptikimo sistema, paremta kelių kamerų bokštais ir nuolatine 360 laipsnių dangaus stebėsena. Aptikus judesį, didelės raiškos kameros priartina vaizdą, seka objektą ir vertina jo trajektoriją, kad būtų galima laiku įvertinti susidūrimo riziką.

    Čia panaudojamas ir dirbtinis intelektas, realiu laiku analizuojantis vaizdą ir atskiriantis saugomas rūšis nuo kitų paukščių. Jei erelis įskrenda į iš anksto nustatytą pavojingą zoną, sistema perduoda komandą vėjo parko valdymui ir sustabdo tik tas turbinas, kurioms konkrečiu momentu kyla rizika.

    Toks selektyvus stabdymas leidžia sumažinti prastovas, nes išjungiamos ne visos 110 turbinų, o tik būtinos. Praktikoje tokio tipo sprendimai siejami su reikšmingu susidūrimų rizikos mažėjimu, o vėjo energetikos sektoriuje tai laikoma viena iš krypčių, kaip plėsti atsinaujinančią gamybą kartu mažinant poveikį biologinei įvairovei.

    Kodėl tai svarbu vėjo energetikai?

    Ši istorija išryškina dažną problemą: vien geras vėjo potencialas dar nereiškia, kad vieta tinkama be papildomų priemonių. Plėšrieji paukščiai, ypač dideli, dažnai naudojasi tais pačiais oro srautais, kuriuos „gaudo“ ir turbinos, todėl rizika gali būti neatsiejama nuo konkrečios geografijos.

    Todėl vis daugiau projektų remiasi ne vien statybų planavimu, bet ir nuolatine eksploatacine stebėsena bei technologijomis, kurios leidžia prisitaikyti realiu laiku. Automatinis turbinų stabdymas, kai prie mentių priartėja erelis, tampa praktiniu kompromisu tarp energetikos tikslų ir laukinės gamtos apsaugos.

  • Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Šiaurinės Kinijos dykumų stepėse vykdomas tyrimas parodė, kad vėjo jėgainių parkai ne visada veikia laukinius gyvūnus taip, kaip dažniausiai manoma. Mokslininkai tikėjosi, kad pagrindinis trikdis bus triukšmas, vibruojančios konstrukcijos ar nuo menčių krentančios mirgančios šešėlių juostos.

    Tačiau stebėjimai atskleidė kitokį vaizdą: dalyje teritorijos Alashano žeminės voverės elgėsi įprastai ir, regis, prie infrastruktūros prisitaikė. Vis dėlto kai kuriose parko zonose šie graužikai staiga dingo, nors jėgainės ten taip pat veikė.

    Kas iš tiesų jas išgąsdino?

    Tyrėjai, lygindami skirtingas parko vietas, pirmiausia atmetė dažniausiai minimus veiksnius. Duomenys nerodė, kad „tuščiosiose“ zonose būtų išskirtinai didesnis triukšmas ar stipresnės vibracijos, kurios paaiškintų tokį ryškų voverių pasitraukimą.

    Buvo vertinama ir maisto bazė: ar statybos nepakeitė augalijos taip, kad gyvūnams pritrūko pašaro. Vertinimai rodė, kad augalijos pakako, o pačios voverės kitose vietose išliko sveikos ir gyvybingos.

    Dirvožemis tapo per kietas urvams

    Lūžis paaiškinime įvyko įvertinus ne tai, kas vyko virš žemės, o tai, kas pasikeitė po ja. Vėjo jėgainių statybos metu naudojama sunki technika, kasinėjimai ir pamatų įrengimas kai kuriose vietose smarkiai sutankino dirvožemį.

    Žeminių voverių gyvenimas priklauso nuo galimybės greitai ir efektyviai kasti urvus. Urvai joms yra ir slėptuvė nuo plėšrūnų, ir jauniklių auginimo vieta, ir apsauga nuo ekstremalių oro sąlygų, todėl sutankintas, „nepramušamas“ dirvožemis tampa realia kliūtimi išgyventi.

    Tyrėjų vertinimu, būtent šis mechaninis poveikis gruntui sukūrė tarsi nematomą ribą, kurios voverės vengė. Kitaip tariant, jas iš teritorijos išstūmė ne jėgainių keliamas garsas, o pakitusi dirvos struktūra, kuri nebeleidžia gyventi įprastu būdu.

    Ši išvada svarbi planuojant atsinaujinančios energetikos plėtrą: poveikio gamtai vertinimuose reikšminga ne tik triukšmo ar vizualinio trikdymo analizė, bet ir statybų pėdsakas dirvožemyje. Tokie niuansai gali lemti, ar infrastruktūra taps suderinama su vietos ekosistema, ar sukurs gyvūnams netinkamas „akląsias zonas“.

  • Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijos šiaurės vakaruose planuojamas didelis vėjo energetikos projektas atsidūrė dėmesio centre dėl netikėtos kliūties: iki 100 vėjo turbinų numatyta statyti maršrute, kuriuo migruoja kritiškai nykstanti oranžpilvė papūga.

    Ši rūšis laikoma viena rečiausių pasaulyje, o jos migracija per Boso sąsiaurį tarp Tasmanijos ir žemyninės Australijos išskirtinė net papūgų giminėje. Būtent todėl bet koks papildomas pavojus kelyje gali turėti neproporcingai didelių pasekmių.

    Rūšis, kuri neturėjo atsargos

    Oranžpilvė papūga peri tik vienoje vietoje pasaulyje, Pietvakarių Tasmanijoje, netoli atokios Melaleucos teritorijos. Tai reiškia, kad vienos buveinės problemos ar nesėkmingas migracijos sezonas gali smarkiai paveikti visą laukinę populiaciją.

    Pastarąjį dešimtmetį šios papūgos būklė buvo pasiekusi kritinį lygį, todėl Australijoje buvo suaktyvintos veisimo nelaisvėje ir paleidimo į gamtą programos. Populiacijos atsigavimas vertinamas kaip realus, bet trapus, nes jauniklių išgyvenamumas migracijos metu išlieka žemas.

    Robbinso salos projektas ir rizika migracijai

    Vėjo parkas planuojamas Robbinso saloje, kuri geografiškai patenka į teritoriją, siejamą su papūgos judėjimu tarp perėjimo vietų Tasmanijoje ir žiemojimo vietų žemyne. Dėl šios priežasties projektas tapo klasikiniu konfliktu tarp žaliosios energetikos plėtros ir biologinės įvairovės apsaugos.

    Projektui keliami reikalavimai numato, kad prieš pradedant statybas turėtų būti atliekami kelių metų stebėjimai, o veiklos metu taikomas privalomas paukščių ir šikšnosparnių apsaugos planas. Esminė priemonė, apie kurią kalbama viešai, yra galimybė stabdyti turbinų darbą migracijos laikotarpiais, jei rizika paukščiams išauga.

    Ar technologijos gali padėti rasti kompromisą?

    Vienas argumentų, kodėl tokio tipo valdymas teoriškai įmanomas, yra pažanga laukinių gyvūnų sekime. Tyrėjai naudoja mažus siųstuvus ir imtuvų tinklus, kad tiksliau nustatytų, kada ir kokiomis kryptimis juda paukščiai, o tai leidžia planuoti tikslines apsaugos priemones.

    Vis dėlto gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien stebėjimas ir reaktyvus turbinų stabdymas negarantuoja saugumo rūšiai, kuri turi itin mažą „klaidos kainą“. Jų vertinimu, net pavieniai susidūrimai ar migracijos sutrikdymas gali nubraukti ilgamečių atkūrimo pastangų rezultatą.

    Ši situacija vis dažniau kartojasi skirtingose šalyse: spartėjant atsinaujinančios energetikos plėtrai, projektai neišvengiamai priartėja prie jautrių buveinių ir migracijos koridorių. Tasmanijos atvejis tampa bandymu, ar įmanoma suderinti klimato tikslus su realia, o ne deklaratyvia nykstančių rūšių apsauga.

    Atsakymas priklausys nuo to, kiek tiksliai bus nustatytos migracijos „langų“ datos, kaip griežtai bus vykdomi stabdymo įsipareigojimai ir ar bus numatytos papildomos priemonės, mažinančios susidūrimų riziką. Oranžpilvei papūgai tai gali tapti vienu svarbiausių išbandymų per visą jos išlikimo istoriją.

  • Indijos vėjo parkas netikėtai pakeitė ekosistemą: plėšrūnų mažiau, smulkūs žinduoliai suklestėjo

    Indijos vėjo parkas netikėtai pakeitė ekosistemą: plėšrūnų mažiau, smulkūs žinduoliai suklestėjo

    Indijos Karnatakos lygumose jau daug metų veikiantys vėjo parkai tiekia elektrą, tačiau kartu keičia vietos gamtą. Tyrėjai fiksuoja ne tik pavienius gyvūnų susidūrimus su turbinomis, bet ir platesnį poveikį visai mitybos grandinei.

    Ilgainiui teritorijose prie turbinų sumažėjo plėšriųjų paukščių aktyvumas, o kai kur jų aptinkama rečiau nei gretimuose plotuose be įrenginių. Tuo pat metu ant žemės daugėja smulkių žinduolių ir kai kurių antžeminių paukščių, kuriems anksčiau šiose vietose tekdavo labiau saugotis.

    Kas keičiasi vėjo parkuose?

    Mokslininkai, tyrę paukščių ir žinduolių pasiskirstymą centrinėje Karnatakoje 2016–2018 metais, nustatė skirtumus tarp teritorijų su turbinomis ir kontrolinių vietovių. Bendras rūšių skaičius ir kai kurių paukščių gausa buvo didesni vietose, kur vėjo jėgainių nėra.

    Vėjo parkų aplinkoje dalis rūšių vengia maitintis, perėti ar nakvoti dėl trikdymo, triukšmo ir nuolatinio judesio. Prie rizikų prisideda ir susidūrimai su mentėmis, ypač pavojingi didesniems, lėčiau besidauginantiems plėšriesiems paukščiams.

    Kodėl suklesti smulkūs gyvūnai?

    Kai plėšrūnų mažiau, susidaro vadinamasis „ekologinis vakuumas“: grobio rūšims sumažėja spaudimas. Tokiose sąlygose smulkūs žinduoliai ir ant žemės gyvenantys paukščiai gali dažniau maitintis atvirose vietose, ilgiau išbūti teritorijoje ir greičiau gausėti.

    Šis procesas primena grandininę reakciją, kai pokytis viršutinėje mitybos grandinės dalyje persiduoda žemyn. Rezultatas – vietovė prie turbinų tampa savotiška saugesne zona toms rūšims, kurios paprastai yra plėšrūnų taikinys.

    Ką tai reiškia žaliajai energetikai?

    Vėjo energetika išlieka svarbi mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad projektus būtina derinti su biologinės įvairovės apsauga. Praktikoje tai reiškia tinkamesnį vietų parinkimą, jautrių buveinių vengimą ir priemones, mažinančias paukščių susidūrimus.

    Tyrėjų įžvalgos rodo, kad vėjo parkų poveikis gali būti ne tik tiesioginis, bet ir struktūrinis: keičiasi rūšių santykiai ir vietos ekosistemos pusiausvyra. Todėl planuojant naujus parkus vis svarbesni tampa ilgalaikiai stebėjimai ir poveikio gamtai vertinimas.

  • Baltijos jūros vėjo parkai ir jūrinės kiaulės: po statybų grįžo, bet jų garsai taip ir neatsistatė

    Baltijos jūros vėjo parkai ir jūrinės kiaulės: po statybų grįžo, bet jų garsai taip ir neatsistatė

    Kas nutiko po statybų

    Baltijos jūroje, kur sparčiai plečiami jūriniai vėjo parkai, mokslininkai jau daugiau nei du dešimtmečius stebi vieną jautriausių rūšių – jūrines kiaules. Nors vėjo energetika laikoma svarbia švaresnės elektros kryptimi, povandeninis triukšmas gali turėti ilgalaikių pasekmių gyvūnams, kurių išlikimas tiesiogiai priklauso nuo garso.

    Tyrimuose dažnai minimas Danijos vandenyse įrengtas didelio masto vėjo parkas su 72 turbinomis, pradėjęs veikti 2003 metais. Statybų etapas, ypač kalimas į gruntą, sukėlė intensyvų impulsinį triukšmą, kuris trumpuoju laikotarpiu išstūmė jūrines kiaules iš įprastų buveinių.

    Grįžo į teritoriją, bet nebe taip, kaip anksčiau

    Pasibaigus statyboms dalis gyvūnų į teritoriją sugrįžo, tačiau ilgalaikiai akustiniai stebėjimai parodė kitą problemą: fiksuojamų echolokacijos spragtelėjimų buvo gerokai mažiau nei tikėtasi. Akustiniai registratoriai, įtvirtinti jūros dugne, ilgą laiką beveik nefiksavo įprastų signalų, pagal kuriuos ši rūšis orientuojasi, medžioja ir bendrauja.

    Vėlesniais metais gyvūnų buvimas vietovėje pamažu didėjo, tačiau, remiantis ilgalaikėmis ataskaitomis, jų aktyvumas negrįžo į buvusį lygį. Kai kuriuose vertinimuose minima, kad požymiai atsistatė tik iki maždaug 11–29 proc. ankstesnio lygio, o visiškas sugrįžimas taip ir neužfiksuotas.

    Kodėl tyla gali būti pavojinga

    Jūrinėms kiaulėms garsas yra pagrindinis „regėjimo“ įrankis: echolokacija leidžia aptikti grobį, kliūtis ir orientuotis drumstame ar tamsiame vandenyje. Jei gyvūnai ima „taupyti“ garsinius signalus, jų gebėjimas efektyviai maitintis ir naviguoti gali prastėti, o tai ilgainiui gali veikti ir reprodukciją bei jauniklių išgyvenamumą.

    Mokslininkai svarsto, kad vienas veiksnių gali būti nuolatinis žemo dažnio foninis turbinų skleidžiamas ūžesys, nors pats garsiausias statybų etapas jau būna pasibaigęs. Tokiu atveju gyvūnai gali vengti aktyvios echolokacijos arba keisti elgseną, kad nereikėtų „konkuruoti“ su pastoviu triukšmo fonu.

    Kartu atkreipiamas dėmesys, kad maisto stoka nebūtinai paaiškina reiškinį: aplink turbinų pamatus dažnai formuojasi dirbtinių rifų efektas, kai ant konstrukcijų įsikuria bestuburiai, pritraukiantys žuvis. Tačiau net ir esant gyvybingoms vietinėms ekosistemoms, triukšmo poveikis žinduoliams gali išlikti atskira problema.

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: pereinant prie mažiau taršių energijos šaltinių vis daugiau dėmesio tenka ne vien anglies dioksido mažinimui, bet ir poveikio biologinei įvairovei valdymui. Jūrinių vėjo parkų plėtra Baltijos jūroje, kur gyvena saugomos ir pažeidžiamos rūšys, reiškia, kad triukšmo mažinimo technologijos, statybų laiko ribojimai ir nuolatinė akustinė stebėsena tampa ne papildomu priedu, o būtina projekto dalimi.

  • Po jūra nuleistas „Microsoft“ duomenų centras stebina: ar taip bus sprendžiamos DI energijos bėdos?

    Po jūra nuleistas „Microsoft“ duomenų centras stebina: ar taip bus sprendžiamos DI energijos bėdos?

    Šiaurinėje Škotijos pakrantėje, netoli Orknio salų, prieš kelerius metus į jūrą buvo nuleistas sandarus plieninis cilindras, primenantis mažą povandeninį modulį. Viduje veikė įjungta kompiuterinė įranga, o pats įrenginys buvo paliktas jūros dugne ilgam laikui.

    Iš šalies tai galėjo atrodyti nelogiškai, tačiau eksperimentas turėjo aiškų tikslą: patikrinti, ar duomenų centrą įmanoma eksploatuoti be nuolatinės žmonių priežiūros ir su natūraliu aušinimu. Tokia idėja šiandien vėl atsidūrė dėmesio centre dėl sparčiai augančių DI skaičiavimo poreikių.

    Kodėl pasirinkta būtent Orknio zona

    Vieta buvo parinkta ne atsitiktinai: Orknio apylinkių vandenys laikomi vienais atšiauriausių Europoje, o stiprios srovės ir audros leidžia iškart testuoti atsparumą ekstremalioms sąlygoms. Kartu tai regionas, kuriame plačiai naudojama atsinaujinanti energija, ypač vėjo ir jūrinių technologijų potencialas.

    Toks derinys svarbus duomenų centrams, nes didžiausios sąnaudos dažnai tenka ne tik pačiam skaičiavimui, bet ir aušinimui. Augant debesijos paslaugoms ir DI modelių treniravimui, elektros poreikis didėja, o šilumos valdymas tampa vienu brangiausių infrastruktūros elementų.

    Sandari kapsulė su azotu

    Prieš nardinant modulį, iš cilindro buvo pašalintas įprastas oras ir jis pripildytas sauso azoto. Tokiu būdu sumažinama korozijos rizika, nes nėra deguonies ir drėgmės, o uždaras tūris apsaugo elektroniką nuo aplinkos poveikio.

    Cilindras buvo nuleistas maždaug 36 metrų gylyje ir paliktas veikti be įprastos priežiūros. Skirtingai nei sausumoje įrengtuose duomenų centruose, čia nebuvo nuolatinių technikų, detalių keitimo ar įprastų kasdienės eksploatacijos procedūrų.

    Rezultatai ir kodėl tai svarbu DI

    Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo „Microsoft“ bandymas, žinomas kaip Project Natick, kuriame naudoti 864 serveriai. Pakėlus modulį ir atidarius jį po ilgo veikimo periodo, bendrovė skelbė, kad gedimų rodikliai buvo gerokai mažesni nei analogiškoje sausumos aplinkoje, o viena iš priežasčių siejama su uždara, stabiliomis sąlygomis pasižyminčia terpe.

    Eksperimentas aktualus ir dėl aušinimo: jūra gali veikti kaip natūralus šilumos „radiatorius“, o tai teoriškai mažina poreikį naudoti gėlą vandenį ir energiją aušinimo sistemoms. DI plėtra, ypač didelių modelių treniravimas ir realaus laiko užklausų aptarnavimas, didina spaudimą energetikai, todėl bet kokie efektyvesni aušinimo sprendimai tampa strategiškai svarbūs.

    Vis dėlto povandeniniai duomenų centrai nėra greitas atsakymas visai industrijai: išlieka prieigos, remonto, logistikos, jūrinės infrastruktūros ir poveikio aplinkai klausimai. Tačiau pati kryptis rodo, kad ateityje dalis skaičiavimo infrastruktūros gali persikelti arčiau pakrančių ir būti jungiama su jūriniais vėjo parkais, kur energijos gamyba ir aušinimas būtų sprendžiami vienoje vietoje.

  • Vėjo jėgainių mentėse išbandyti „gyvatės“ raštai: paukščiai pradeda vengti ir keičia skrydį

    Vėjo jėgainių mentėse išbandyti „gyvatės“ raštai: paukščiai pradeda vengti ir keičia skrydį

    Paukščiai į vėjo jėgaines dažniausiai atsitrenkia ne „neatsargumo“, o regos ypatumų ir aerodinaminės aplinkos dėlionėje. Greitai besisukančios mentės gali sudaryti klaidinantį atviros erdvės vaizdą, o šviesos atspindžiai tam tikromis sąlygomis sumažina menčių pastebimumą.

    Dėl to kai kurios rūšys praskrenda pavojingai arti rotoriaus zonos ir susidūrimų rizika išlieka net tada, kai paukščiai ilgą laiką gyvena šalia parkų. Būtent todėl pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie veiktų ne per ilgalaikį „mokymąsi“, o per momentinį signalą ore.

    Kodėl mentės tampa sunkiai matomos

    Vėjo jėgainių mentės juda dideliu kampiniu greičiu, todėl akiai jos gali „susilieti“ su fonu, ypač kai kontrastas mažas, o apšvietimas kinta. Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių rega skiriasi nuo žmogaus: dalis rūšių kitaip apdoroja judesį ir kontrastą, todėl įprasta balta mentė nebūtinai yra aiškus kliūties signalas.

    Vien spalvos pakeitimas ne visada duoda norimą efektą, nes vienodai nuspalvintas paviršius toliau išlieka menkai „skaitomas“ kaip grėsmė greito judesio sąlygomis. Dėl to ieškoma vizualinių sprendimų, kurie iš karto priverstų sulėtinti skrydį, sustoti ar pakeisti kryptį.

    Kas yra „gyvatės“ raštas

    Naujesniuose bandymuose dėmesys krypsta į ryškius, didelio kontrasto raštus, primenančius gamtoje sutinkamus įspėjamuosius signalus. Tyrimuose naudoti raštai, kurie vizualiai primena „gyvatės“ motyvus ar panašaus tipo įspėjamuosius piešinius, o jų tikslas yra sukelti paukščiui aiškų, instinktyviai suprantamą pavojaus stimulą.

    Laboratorinėse ir kontroliuojamose stebėsenose fiksuota, kad priartėję paukščiai dažniau pristabdo, ima vertinti situaciją ir neretai apsisuka dar iki rotoriaus zonos. Tokia „pauzė“ ore laikoma kritiškai svarbia, nes net kelios papildomos akimirkos gali lemti, ar skrydis bus pakoreguotas laiku.

    Ką tai gali reikšti vėjo parkams

    Praktinė tokio sprendimo pusė yra paprasta: raštai gali būti pritaikomi esamoms jėgainėms, todėl nereikia iš esmės perdaryti visos infrastruktūros. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose vėjo energetika sparčiai plečiasi, o kartu didėja poreikis mažinti poveikį biologinei įvairovei.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo rūšies, vietovės ir migracijos koridorių, taip pat nuo to, kaip tiksliai raštas matomas skirtingomis oro bei apšvietimo sąlygomis. Plačiam diegimui reikalinga ilgalaikė stebėsena realiuose vėjo parkuose, kad būtų aišku, kaip keičiasi susidūrimų statistika ir ar neatsiranda nepageidaujamų poveikių kitoms rūšims.

    Diskusijose apie poveikį dažnai minimi dideli skaičiai, tačiau įvairiuose regionuose jie smarkiai skiriasi dėl skirtingų skaičiavimo metodikų ir stebėsenos intensyvumo. Todėl didžiausia šių bandymų vertė yra kryptis: ieškoma patikimų, palyginti nebrangių priemonių, kurios realiomis sąlygomis pastebimai sumažintų paukščių žūtis prie vėjo jėgainių.

    „Siekiame ne tik patikrinti, ar paukštis mato mentę, bet ir ar vizualinis signalas priverčia jį laiku pakeisti elgesį ore“, – teigiama tyrėjų išvadose.