61-oji Venecijos bienalės tarptautinė meno paroda visuomenei duris atvėrė gegužės 9 dieną, tačiau startą aptemdė protestai ir streikas. Organizatoriai skelbia, kad renginys lankytojams bus atviras iki 2026 metų lapkričio pabaigos.
Įtampa šiemet išryškino seniai kultūros lauke bręstantį konfliktą: kaip tarptautinės parodos turėtų reaguoti į karus, sankcijas ir visuomenės spaudimą. Venecijoje tai virto ne simboliniais pareiškimais, o matomais ribojimais ir uždarytomis erdvėmis.
Streikas ir dalis užvertų durų
Penktadienį, bienalės išvakarėse, apie 2 000 žmonių susirinko Via Garibaldi ir dalyvavo profesinių sąjungų bei kolektyvų inicijuotame streike. Jis įvardytas kaip pirmasis toks darbuotojų streikas bienalės istorijoje.
Procesija pasuko Arsenale link, kur protestuotojai kritikavo Izraelio paviljono dalyvavimą, konflikto Gazos Ruože kontekste. Policija sustiprino saugumą, o prie Campo della Tana įvyko susidūrimų, kai dalis demonstrantų bandė prasiveržti pro užtvaras.
Streiko poveikis buvo apčiuopiamas: maždaug 20 nacionalinių paviljonų laikinai sustabdė darbą, solidarizuodamiesi su protestu. Tarp minimų šalių buvo Austrija, Belgija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Turkija, taip pat Suomija ir Airija.
Rusijos paviljono klausimas ir finansavimo grėsmė
Dar vienu įtampos židiniu tapo Rusijos paviljono statusas. Pastarosiomis dienomis dėmesį prikaustė aktyvistų akcijos, o politinė diskusija persikėlė ir į institucijų lygmenį.
Europos Sąjungos institucijos viešai signalizavo, kad renginio finansavimas gali būti peržiūrimas, jei bienalė būtų naudojama Kremliaus naratyvams legitimuoti, kai galioja sankcijos dėl plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą. Šis spaudimas išryškino, kad dideli kultūros renginiai tampa priklausomi ne vien nuo bilietų ir rėmėjų, bet ir nuo politinių įsipareigojimų.
Galiausiai bienalės organizatoriai pranešė, kad Rusijos paviljonas viso renginio metu liks uždarytas, o darbus bus galima pamatyti tik pro langus. Tokia kompromisinė forma parodo, kaip institucijos bando suderinti meninės raiškos principus su sankcijų ir reputacijos rizikomis.
Italijos politikų vaidmuo ir viešas konfliktas
Penktadienį bienalėje apsilankė Italijos vicepremjeras Matteo Salvini. Jis teigė, kad jo buvimas yra parama Venecijai ir menui, o politinių boikotų retorika, anot jo, neturėtų liesti tokio renginio.
„Meno laisvė turi būti aukščiau politinių boikotų, o policijos pareigūnų puolimas jokios idėjos nepadaro teisesnės“, – sakė Matteo Salvini.
Tą pačią dieną politinę įtampą Italijos viduje išryškino kultūros ministro Alessandro Giuli sprendimas boikotuoti bienalės atidarymą. Jis nurodė nesutaręs su organizatoriais dėl sprendimų, susijusių su Rusijos paviljono klausimu, ir teigė negavęs atsakymo į savo kreipimąsi bienalės vadovybei.
„Parašiau pagarbų nepritarimą ir atsakymo nesulaukiau. Todėl šiandien elgiamės atitinkamai, o toliau žiūrime į priekį“, – sakė Alessandro Giuli.
Šių metų bienalės pradžia rodo platesnę tendenciją Europos kultūros renginiuose: meno institucijos vis dažniau atsiduria tarp darbuotojų, visuomenės ir politikų lūkesčių, o sprendimai dėl paviljonų ar dalyvavimo tampa ne tik kuratoriniais, bet ir geopolitiniais.
