Archeologai Italijoje patvirtino tai, kas šimtmečius buvo žinoma tik iš rašytinių šaltinių: rasta seniai ieškota vėlyvosios antikos laikų bažnyčia, siejama su IV–V amžiais. Ilgą laiką apie šią šventovę buvo užuominų kronikose ir laiškuose, tačiau tiksli vieta išliko nežinoma dėl vėlesnių kraštovaizdžio pokyčių ir intensyvaus teritorijos naudojimo.
Remiantis kasinėjimų duomenimis, aptikta bažnyčia buvo apie 30 metrų ilgio ir 20 metrų pločio, stačiakampio plano, orientuota į rytus. Tyrėjai pabrėžia, kad pastato mastelis ir architektūriniai sprendimai leidžia svarstyti apie vyskupo bažnyčią, nes tokio dydžio sakraliniai statiniai tuo metu paprastai buvo regioninių krikščioniškų bendruomenių centrai.
Radiniui papildomo svorio suteikia šv. Jeronimo raštai, kuriuose minimas Heliodoras, laikomas pirmuoju Altino vyskupu, taip pat jo giminaitis Nepocjanas. Laiškuose aprašomas rūpestis bažnyčios įranga ir išvaizda, o minimos detalės, kaip altorius, grindys, sienų apdaila ir liturginiai indai, dera su laikotarpiu, kuriam priskiriamas naujai identifikuotas pastatas.
Greta – dar vienas didelis objektas
Į rytus nuo šventovės archeologai aptiko ir kitą stambų pastatą su portikais bei sudėtingu patalpų išdėstymu. Masyvūs pamatai ir struktūra leidžia manyti, kad tai galėjo būti vyskupo rezidencija, o abu statiniai kartu sudarytų religinį ir administracinį kompleksą, užėmusį reikšmingą buvusio romėnų miesto sklypo dalį.
Tyrėjai atkreipia dėmesį į antrinio panaudojimo požymius: pamatuose rasta apverstų akmens blokų, kurie anksčiau galėjo būti romėnų kelių dangos dalis. Toks sprendimas dažnai rodo praktinį resursų naudojimą, bet kartu gali liudyti ir vietos elito galimybes perimti bei pertvarkyti senesnę infrastruktūrą.
Kol kas nepavyko aptikti baptisterijos, kuri daugelyje ankstyvųjų krikščioniškų centrų būdavo neatsiejama sakralinio komplekso dalis. Archeologai neatmeta, kad ji gali būti dar neištirtoje teritorijos dalyje arba buvo sunaikinta vėlesniais laikais, kai statybinės medžiagos buvo išardomos ir išvežamos.
Kodėl bažnyčia dingo iš žemėlapio
Bažnyčios pėdsakus užgožė keli procesai: intensyvi žemdirbystė, sausinimo darbai, taip pat sistemingas plytų ir akmens ardymas iš apleistų pastatų. Dalis medžiagų vėliau buvo panaudotos statybose Torcello saloje ir Venecijoje, todėl komplekso planą teko atkurti iš fragmentiškų likučių.
Didelę reikšmę tyrimams turėjo vadinamosios ardymo duobės, paliktos iškasant statybines medžiagas. Stratigrafinė jų analizė padėjo atsekti jau nebeišlikusių sienų ir konstrukcijų linijas, tačiau darbą komplikuoja ir tai, kad per buvusios šventovės vietą dabar driekiasi kelias.
Kas keitėsi Venecijos lagūnoje
Atradimas svarbus ir platesniam regiono istorijos supratimui, nes padeda aiškiau matyti, kaip kito gyvenviečių tinklas Venecijos lagūnoje vėlyvojoje antikoje ir ankstyvaisiais viduramžiais. Istoriniai duomenys rodo, kad VII amžiuje vyskupo sostas buvo perkeltas į Torcello, kuris anksčiau veikė kaip Altino uostas.
Tyrėjai pabrėžia, kad toks perkėlimas nebūtinai reiškė staigų pabėgimą nuo grėsmių: sprendimą galėjo lemti demografiniai pokyčiai, ekonomikos persiorientavimas ir aplinkos sąlygų kaita. Kompleksui netekus reikšmės, jo ardymas ir medžiagų pernaudojimas tapo natūralia regiono transformacijos dalimi.
Archeologų teigimu, tolesni kasinėjimai ir nedestrukciniai tyrimai, tokie kaip geofizinis skenavimas, gali atskleisti daugiau komplekso detalių ir padėti tiksliau įvertinti ankstyvosios krikščionybės institucionalizacijos mastą šiaurės Italijoje. Būtent tokie atradimai vis dažniau leidžia sujungti rašytinius šaltinius su realiais miesto audinio pėdsakais.