Tag: Venera

  • Atakamos dykumoje užfiksuota rekordinė Saulės spinduliuotė – akimirkomis prilygo Venerai

    Intensyviausia Saulės šviesa Žemėje užfiksuota ne karščio alinamoje dykumoje, o šaltame, didelio aukščio plote Čilės Atakamoje. Chajnantoro plynaukštėje 2017 metų sausį prietaisai trumpam užregistravo tokį stiprų spinduliuotės pliūpsnį, kad jis priartėjo prie Saulės spinduliuotės intensyvumo ties Venera.

    Kaip aprašoma „ZME Science“, tai įvyko daugiau nei 5 kilometrų aukštyje virš jūros lygio esančioje plynaukštėje, kur oras itin sausas, o dangus dažnai būna beveik nepriekaištingai skaidrus. Nors naktimis čia gali būti labai šalta, Saulė šią vietą „atakuoja“ ypač galingai.

    Tą sausio dieną instrumentas užfiksavo 2 177 vatus Saulės energijos kvadratiniam metrui. Palyginimui, Žemę pasiekiančios Saulės spinduliuotės srautas už atmosferos ribų paprastai siekia apie 1 361 vatą kvadratiniam metrui, o atmosfera dalį šios energijos sugeria ir išsklaido.

    Paradoksalu, bet prie rekordinio šviesos pliūpsnio prisidėjo debesys. Įprastai laikomi „skėčiu“ nuo Saulės, tam tikromis sąlygomis jie gali sustiprinti apšvietimą konkrečioje vietoje, nukreipdami papildomai išsklaidytą šviesą į tą patį plotą.

    Kas fiksuota Chajnantoro plynaukštėje

    Mokslininkai šį reiškinį tyrė pasitelkę prietaisą, vadinamą piranometru – jis matuoja, kiek Saulės energijos krenta į paviršių. Skirtingai nei vien regimąją šviesą registruojantys jutikliai, piranometras fiksuoja ir ultravioletinę bei artimąją infraraudonąją spinduliuotę.

    Prietaisas Chajnantoro plynaukštėje buvo įrengtas 2016 metais, maždaug 5 148 metrų aukštyje. Kelerius metus kaupti duomenys parodė, kad ši vietovė išsiskiria ne tik trumpais ekstremaliais šuoliais, bet ir labai dideliais ilgalaikiais rodikliais.

    Skaičiuojant vidurkį per parą (įtraukiant ir nakties valandas), plynaukštė gavo vidutiniškai 308 vatus kvadratiniam metrui. Tai – išskirtinai didelė reikšmė, lyginant su daugeliu kitų regionų, ir viena priežasčių, kodėl šis plotas laikomas vienu intensyviausiai apšvitinamų pasaulyje.

    Kodėl debesys kartais „prideda“ šviesos

    Reiškinys, kai dėl debesų trumpam padidėja į žemę patenkanti Saulės spinduliuotė, vadinamas debesų sukeliamu sustiprinimu. Jis pasireiškia, kai tiesioginiai Saulės spinduliai patenka pro debesų tarpą, o nuo šviesių debesų kraštų dalis šviesos dar papildomai išsklaidoma ir nukreipiama į tą patį plotą.

    Tokiu atveju energija „neatsiranda iš niekur“ – tiesiog pasiskirsto kitaip, todėl vienoje vietoje trumpam gali susidaryti ypač intensyvus apšvietimas. Būtent toks sutapimas, sprendžiant iš matavimų, ir lėmė 2017 metų sausio spinduliuotės rekordą.

    Ne tik debesys: aukštis, sausra ir metų laikas

    Debesys paaiškina tik dalį istorijos. Chajnantoro plynaukštė yra labai aukštai, todėl Saulės spinduliams tenka „pereiti“ per plonesnį atmosferos sluoksnį – mažiau energijos sugeriama ar išsklaidoma.

    Dar vienas veiksnys – ypač sausas oras. Vandens garai sugeria dalį Saulės energijos, ypač infraraudonųjų spindulių ruože, o šiame regione jų labai mažai. Be to, dangaus skaidrumą dažnai palaiko menkas debesuotumas.

    Įtakos turi ir astronominis niuansas: Žemės orbita nėra idealiai apvali, o arčiausiai Saulės planeta priartėja ankstyvą sausį. Kadangi Pietų pusrutulyje tuo metu – vasara, tai gali padidinti į Žemę patenkančią Saulės spinduliuotę, palyginti su šiaurės pusrutulio vasara.

    Kodėl taip šviesu, bet ne karšta

    Nors saulės spinduliuotė čia gali būti ekstremali, tai nereiškia, kad oras tampa panašus į tropikus. Saulės šviesa šildo paviršių, o oras daugiausia šyla nuo žemės – per šilumos mainus ir infraraudonąją spinduliuotę.

    Šilumą „sulaiko“ atmosfera ir joje esantys šiltnamio efektą sukeliantys dujų bei vandens garų kiekiai. Chajnantore oras plonas ir sausas, todėl šiluma lengviau prarandama, ypač nusileidus Saulei, ir temperatūra gali laikytis apie nulį ar kristi žemiau.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktines pasekmes: tokie staigūs spinduliuotės šuoliai gali kelti iššūkių saulės elektrinių darbui, o žmonėms, dirbantiems dideliame aukštyje, reiškia didesnį poreikį saugotis intensyvios spinduliuotės.

  • Mįslė išspręsta: Van Gogho Žvaigždėta naktis atskleidė, ką jis iš tiesų matė prieš aušrą

    Mįslė išspręsta: Van Gogho Žvaigždėta naktis atskleidė, ką jis iš tiesų matė prieš aušrą

    Vienas garsiausių Vincento van Gogho paveikslų Žvaigždėta naktis vėl atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. Pietų Korėjos tyrėjai, pasitelkę astronominius duomenis ir kompiuterines dangaus rekonstrukcijas, teigia radę įtikinamų užuominų, ką dailininkas realiai matė prieš aušrą 1889 metais.

    Van Goghas paveikslą kūrė būdamas Saint-Rémy-de-Provence psichiatrijos ligoninėje Prancūzijos pietuose. Laiške broliui Theo jis minėjo ryškią ryto žvaigždę virš dar miegančio kraštovaizdžio, o šią detalę meno istorikai ilgai siejo su Venera.

    Tyrėjų komanda analizavo Mėnulio, Veneros ir centrinėje drobės dalyje pavaizduotos žvaigždžių grupės išsidėstymą. Jų išvada tokia: labiausiai tikėtina, kad danguje matytas vaizdas atitinka laikotarpį apie 1889 metų liepos 22 dieną prieš aušrą, o ne anksčiau dažnai minėtą birželio datą.

    Žvaigždės paveiksle gali būti Hiados

    Esminiu argumentu tapo V formos žvaigždžių figūra netoli paveikslo centro. Anksčiau kai kurie aiškinimai ją siejo su Avino žvaigždyno sritimi, tačiau naujasis tyrimas teigia, kad geriausiai sutampa Hiadų spiečius Jaučio žvaigždyne.

    Mokslininkai lygino pasirinktų žvaigždžių taškų tarpusavio padėtį su realiomis dangaus koordinatėmis, taikydami metodą, leidžiantį geometrines figūras pasukti, perkelti ir vienodai pakeisti mastelį. Skaičiavimai parodė, kad būtent Hiadų variantas daugeliu bandymų davė tiksliausią atitikimą.

    Mėnulio fazė kėlė klausimų

    Iki šiol Žvaigždėta naktis dažnai datuota 1889 metų birželiu, tačiau tyrėjams kliuvo Mėnulis. Paveiksle matomas plonas pjautuvas prastai dera su birželio viduriui būdinga labiau apšviesta Mėnulio faze, todėl buvo ieškoma alternatyvaus laiko lango.

    Komanda atrinko birželio ir liepos rytus, kai Mėnulis danguje būtų virš Veneros, kaip ir drobėje. Rekonstrukcijose geriausiai susidėliojo būtent liepos 22–23 dienų scenarijus, kai Hiadų spiečius atsidurtų tinkamoje vietoje pasirinktoje dangaus „kadro“ srityje.

    Ką tai keičia meno istorijai

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų darbas neįrodo, jog paveikslas baigtas tiksliai tą vieną dieną. Greičiau tai sustiprina idėją, kad Van Goghas į ekspresyvią kompoziciją įtraukė realiai stebėto dangaus elementus ir galėjo drobę koreguoti per ilgesnį laiką, apjungdamas kelių rytų įspūdžius.

    Pasak komandos vadovo Elijah Jeong-hyun Kim, svarbiausias įrodymas yra ne viena detalė, o kelių požymių visuma: Mėnulio ir Veneros santykis, žvaigždžių padėtys ir jų tarpusavio kampai. Toks metodas, tyrėjų teigimu, ateityje gali padėti tiksliau vertinti ir kitų istorinių nakties peizažų danguje pavaizduotus objektus.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad paveikslo dangus sutampa su realiu priešaušrio dangumi apie liepos 22 dieną, tačiau tai dar nereiškia, kad kūrinys užbaigtas per vieną naktį“, – sakė Elijah Jeong-hyun Kim.

  • Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Venera šiandien laikoma viena atšiauriausių Saulės sistemos planetų: jos paviršiuje tvyro apie 460 laipsnių Celsijaus temperatūra, o slėgis prilygsta maždaug 90 kartų didesniam nei Žemėje. Tačiau naujas tyrimas kelia provokuojančią hipotezę, kad anksčiau šis pasaulis galėjo būti visai kitoks.

    Mokslininkai teigia radę požymių, jog kadaise vanduo galėjo dengti net iki 90 proc. Veneros paviršiaus, o bendras jo kiekis galėjo siekti apie 40 proc. Žemės vandenynų tūrio. Darbe pabrėžiama, kad atskiri įrodymai nėra galutiniai, tačiau kelių požymių visuma stiprina versiją apie senovinius vandenynus.

    Užuominos Veneros reljefe

    Didžioji dalis dabartinių duomenų apie Veneros paviršių surinkta „NASA“ misijos „Magellan“ radarais, kurie 1990-aisiais sudarė detalius planetos žemėlapius. Kadangi Venerą gaubia tankūs debesys, optiniai vaizdai menkai padeda, todėl radaras iki šiol išlieka svarbiausias šaltinis analizuojant reljefą.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į milžiniškas vietoves, išvagotas daugiasienių, poligonus primenančių struktūrų. Anksčiau jos dažnai aiškintos kaip vulkaninių uolienų vėsimo ir traukimosi pasekmė, tačiau naujame darbe siūloma, kad jos labiau panašios į Žemėje jūrinių nuosėdų sluoksniuose aptinkamus poligoninius lūžių tinklus.

    Tokie tinklai Žemėje formuojasi, kai stori dumblėti jūros dugno sluoksniai palaipsniui suslegia ir „išspaudžia“ vandenį, o besikeičiant tūriui atsiranda įtrūkimų geometrija, galinti tęstis kilometrų mastu. Autorių teigimu, analogijos su jūrinėmis nuosėdomis gali geriau paaiškinti dalį Veneros matomų formų.

    Kanalai, kurie kelia klausimų

    Antrasis argumentas siejamas su vadinamaisiais canali, tai yra didžiuliais kanalais, kurių dalis driekiasi tūkstančius kilometrų. Ilgą laiką jie buvo laikomi lavos vagomis, tačiau tokiai interpretacijai kliūva tai, kad ne visais atvejais aišku, kaip lava galėjo išlaikyti tėkmę tokiais atstumais.

    Tyrėjai siūlo, kad bent dalis šių struktūrų galėtų būti panašios į Žemės povandeninius kanalus, kuriuos išgraužia tankios nuosėdinės srovės. Darbe pažymima, kad nemaža poligoninių vietovių dalis siejasi su kanalais, kurie tarsi „prasideda“ lygumose be akivaizdaus vulkaninio šaltinio ir baigiasi gilesnėse įdubose, kaip būtų tikėtina povandeninėje aplinkoje.

    Druskų sluoksnių pėdsakas?

    Trečias požymis susijęs su vadinamosiomis raukšlėtomis keteromis, išmargintomis Veneros žemumose. Autoriai kelia prielaidą, kad jos galėjo susiformuoti virš storų druskų sankaupų, likusių, kai senoviniai vandenynai garavo ir traukėsi.

    Žemėje dideli druskų klodai susidarė, pavyzdžiui, Viduržemio jūrai iš dalies išdžiūvus prieš milijonus metų, o tokie sluoksniai gali deformuoti virš jų esančias uolienas. Tyrime teigiama, kad Veneroje toks druskų sluoksnis teoriškai galėjo siekti bent keliasdešimt metrų ir paveikti plutos reljefą.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad kiekvienas požymis atskirai gali turėti ir kitus paaiškinimus, susijusius su vulkanizmu ar tektoniniais procesais. Venera yra itin vulkaniškai aktyvi arba bent jau stipriai vulkanizmo paveikta planeta, o jos paviršiuje identifikuota dešimtys tūkstančių vulkaninių darinių, todėl interpretacijos neišvengiamai išlieka ginčytinos.

    Hipotezę turėtų padėti patikrinti būsimos misijos, kurios Venerą žada tirti gerokai detaliau nei „Magellan“. Europos kosmoso agentūros „EnVision“ ir „NASA“ planuojama „VERITAS“ misija turėtų atlikti aukštos raiškos radarinius ir spektroskopinius matavimus, kurie leistų geriau suprasti plutos sudėtį ir geologinių formų kilmę.

    Mokslininkams tai svarbu ne tik dėl Veneros praeities. Jei planeta iš tiesų turėjo vandenynus ir vėliau patyrė nevaldomą šiltnamio efektą, tai taptų ryškiu pavyzdžiu, kaip greitai gali pasikeisti į Žemę panašaus pasaulio klimatinė raida ir kokių sąlygų reikia ilgalaikiam vandens stabilumui.