Italijos šiaurėje esantis Veneto regionas skiria finansinę paramą profesionaliems žvejams ir įmonėms, kurios sutiks intensyviau gaudyti invazinius šamus Gardos ežere. Vietos valdžia siekia sumažinti plėšrios žuvies populiaciją, kuri, pasak žvejų ir pareigūnų, vis labiau spaudžia vietines žuvų rūšis ir ardo ežero ekosistemos pusiausvyrą.
Programai numatyta 100 000 eurų, o vienam pareiškėjui kompensacija gali siekti iki 20 000 eurų. Parama skirta padengti tinkamas išlaidas, susijusias su specialių tinklų, gaudymo, laikymo ir realizavimo įrangos įsigijimu, kad šamų gaudymas taptų nuoseklus ir ekonomiškai pagrįstas.
Didžiausias rūpestis – europinis šamas, laikomas vienu stambiausių gėlavandenių plėšrūnų Europoje. Įsitvirtinęs kaip svetimžemis, jis gali daryti reikšmingą poveikį vietinėms žuvų populiacijoms, nes užima aukštą vietą mitybos grandinėje ir konkuruoja su vietiniais plėšrūnais bei mažina smulkesnių rūšių gausą.
„Veneto regionas imasi veiksmų spręsti vieną didžiausių problemų, su kuriomis šiandien susiduria ežeras ir jo ekosistema. Šamas yra invazinė rūšis, daranti spaudimą vietinei žuvų faunai ir trikdanti natūralią ežero pusiausvyrą“, – sakė Veneto regiono atstovas, atsakingas už žvejybos klausimus Dario Bond.
Praktinis aspektas ne mažiau svarbus: žvejai teigia, kad stambūs šamai dažnai sugadina tinklus, todėl auga veiklos sąnaudos ir prastėja kitų rūšių žvejybos rezultatai. Dėl to parama nukreipiama būtent į priemones, kurios padėtų efektyviau sugaudyti šią rūšį ir kartu sumažintų žalos riziką įrankiams.
Pagal numatytas sąlygas, į finansavimą gali pretenduoti įmonės, kurių savininkas ar vienas partnerių yra įtrauktas į profesionalių žvejų registrą ir turi teisę dirbti Gardos ežere. Taip siekiama užtikrinti, kad priemonė būtų įgyvendinama per legalią ir kontroliuojamą žvejybą, o sugautų žuvų apskaita bei realizavimas būtų skaidrūs.
Regionas tikisi dvigubo efekto: mažesnės invazinės rūšies daromos žalos ir naujų rinkos galimybių. Centrinėje Europoje šamo mėsa jau turi paklausą, todėl Veneto planuoja skatinti atskirą tiekimo grandinę, kuri apimtų sugavimą, apdorojimą ir pardavimą, paversdama ekologinę problemą valdomu ekonominiu procesu.
Tokie sprendimai Europoje tampa vis aktualesni, nes invazinių rūšių plitimas dažnai siejamas su žmonių veikla, prekyba, transportu ir klimato kaita, kuri keičia vandens telkinių sąlygas. Vietos valdžios pasirinktas modelis rodo, kad kova su invazinėmis rūšimis vis dažniau remiasi ne vien draudimais, bet ir paskatomis, leidžiančiomis greičiau mobilizuoti sektorių bei pasiekti apčiuopiamą rezultatą.
