Tag: Vezuvijus

  • Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose archeologai aptiko radinį, kuris tarsi „išsaugojo“ kasdienį romėnų gyvenimą: po Vezuvijaus išsiveržimo išliko spintelės turinys – amuletai, kosmetikos reikmenys, indai ir monetos.

    Iš viso rasta mažiausiai 24 nedideli amuletai, įvairūs buities daiktai ir 38 bronzinės monetos. Kaip nurodoma, paradoksalu, tačiau šiuos daiktus išsaugojo būtent 79 metais įvykusi katastrofa.

    Atradimas padarytas pastate, vadinamame Kornelijaus Maksimo namu, esančiame Via dell’Abbondanza – vienoje svarbiausių senovinių Pompėjų gatvių. Tyrimus čia vykdo Pompėjų archeologinis parkas.

    Nors pati medinė spintelė iki mūsų dienų neišliko, išsilaikę jos pėdsakai ir archeologinė medžiaga leido atkurti pirminę konstrukciją bei nustatyti, kas buvo laikoma viduje.

    Amuletai iš romėnų vaikystės

    Daugiausia dėmesio tyrėjų akį patraukė mažiausiai 24 miniatiūrinių papuošalų rinkinys, kuris, tikėtina, kadaise sudarė vėrinį. Jie pagaminti iš skirtingų medžiagų – tarp jų minimas fajansas, kaulas, stiklo masė ir kalnų krištolas.

    Tarp pakabukų įžiūrimi įvairūs motyvai: dievybės, tokios kaip Besas ir Merkurijus, taip pat žmogaus rankos ir pėdos, kankorėžiai ar vynuogių kekės.

    Archeologai šiuos dirbinius priskiria vadinamiesiems crepundia – smulkioms puošmenoms, būdingoms romėnų vaikystei. Jos atliko ir puošybos funkciją, ir, kaip tikėta anuomet, galėjo saugoti vaikus nuo nelaimių.

    Manoma, kad skleidžiami garsai padėdavo suaugusiesiems suprasti, kur yra žaidžiantys vaikai. Įdomu tai, kad tokie amuletai nebūtinai būdavo atsisakomi sulaukus pilnametystės – jie galėjo būti saugomi kaip vaikystės prisiminimas.

    Spintelėje – nuo kosmetikos iki prekybos ženklų

    Spintelėje buvusių daiktų įvairovė rodo, kokie skirtingi reikmenys galėjo atsidurti romėnų namuose. Be amuletų, rasta pincetų, nedidelis įrankis kosmetiniams pigmentams maišyti, stiklinis indelis, galėjęs būti skirtas kvepalams ar tepalams, taip pat smilkytuvas.

    Tarp radinių minimi ir buitiniai daiktai: bronzinė lempa, keraminiai bei stikliniai indai, puodai ir virtuvės reikmenys. Aptikti ir švininiai svareliai, laikyti mažoje medinėje dėžutėje – jie galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Vienas iš iškalbingiausių radinių – 38 bronzinės monetos. Jos buvo sudėtos į nedidelį pintą augalinės kilmės indelį, kurio pėdsakai išliko taip gerai, kad archeologai galėjo įvertinti jo pagaminimo būdą.

    Patalpoje, kurioje stovėjo spintelė, aptikta kruopščiai atliktų sienų tapybos fragmentų, priskiriamų ketvirtajam pompejietiškam stiliui. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad namų gyventojams, panašu, rūpėjo estetika, nors dalis pastato greičiausiai tuo metu buvo remontuojama ar perstatoma.

    Vis dėlto, kaip pabrėžiama, kol kas neaišku, kam priklausė rasti daiktai ir koks likimas ištiko jų savininkus per lemtingą Vezuvijaus išsiveržimą.

  • Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Praėjus beveik 2 000 metų po 79 metais įvykusio Vezuvijaus išsiveržimo, mokslininkai vis drąsiau artėja prie vienos didžiausių antikos mįslių: kaip perskaityti sudegintus Herculaneumo papirusus jų nepažeidžiant. Tai, kas ilgą laiką atrodė prarasta amžiams, dabar atkuriama pasitelkiant itin tikslius rentgeno skenavimus, trimatį modeliavimą ir dirbtinį intelektą.

    Išsiveržimas sunaikino Pompėją ir Herculaneumą, tačiau tuo pat metu dalį paveldo paradoksaliai „užkonservavo“ po pelenais ir uolienų masėmis. Būtent todėl iki šių dienų išliko unikalus radinys, vadinamas Herculaneumo ritiniais, tik jų būklė priminė trapius, apanglėjusius anglies gabalus.

    Villa dei Papiri paslaptis

    Maždaug XVIII amžiaus viduryje kasinėjant Herculaneume, vadinamojoje Papirusų viloje buvo aptikta daugiau kaip 1 000 ritinių kolekcija. Istorikams tai galėtų būti neįkainojamas šaltinis apie romėnų kasdienybę, filosofiją ir to meto intelektinį gyvenimą.

    Problema ta, kad bandymai ritinius išvynioti tradiciškai dažnai baigdavosi katastrofa: medžiaga byrėdavo, o rašalas ir pluoštas buvo taip pažeisti, kad tekstas tiesiog išnykdavo. Dėl šios priežasties daugelį dešimtmečių vyravo nuostata, kad didžioji dalis turinio liks nepasiekiama.

    Skaitmeninis išvyniojimas be prisilietimo

    Lūžį atnešė 2023 metais pradėtas tarptautinis projektas „Vesuvius Challenge“, skatinantis kurti metodus, leidžiančius ritinius „išvynioti“ virtualiai. Pirmasis etapas – itin didelės raiškos rentgeno tomografija, kai papirusas nuskenuojamas taip, kad būtų galima atkurti jo vidinę struktūrą trimatėje erdvėje.

    Tuomet speciali programinė įranga skaitmeniniu būdu atskiria susisluoksniavusius lapus ir juos „ištiesina“, tarsi ritinys būtų atsargiai išvyniotas. Kritinis žingsnis – atpažinti rašalo pėdsakus: čia dirbtinis intelektas ieško mikroskopinių medžiagos tankio ir tekstūros skirtumų, kurie gali išduoti raides, nors plika akimi jos nematomos.

    „Algoritmai padeda aptikti rašalą, bet galutinį žodį vis tiek taria specialistai, nes klaidų rizika išlieka“, – pabrėžia su projektais dirbantys tyrėjai, aiškindami, kodėl filologų ir antikos ekspertų patikra yra būtina.

    Pirmieji rezultatai ir ko dar tikimasi

    Vienas svarbiausių proveržių pasiektas 2023 metų pabaigoje, kai tyrėjams pavyko perskaityti apie 15 graikiško teksto kolonų iš vieno ritinio. Vis dėlto tai sudarė tik maždaug 5 proc. konkretaus dokumento, todėl potencialas išlieka milžiniškas.

    Iki šiol daugiausia pavyko identifikuoti epikūrinės filosofijos tekstus, siejamus su antikos autoriais, rašiusiais apie malonumą, baimę ir dvasinę ramybę. Mokslininkai tikisi, kad tolesni skenavimai ir tikslesni DI modeliai gali atverti ir visiškai nežinomus veikalus, kurių kopijos nepasiekė mūsų laikų.

    Skaičiuojama, kad panašūs metodai gali būti pritaikyti šimtams kitų ritinių, tačiau kiekvienas jų skiriasi suspaudimo laipsniu, medžiagos pažeidimais ir rašalo savybėmis. Dėl to procesas nėra vieno mygtuko paspaudimas, o kruopštus, iteracinis darbas.

    DI pagalba atkuriant freskas

    Dirbtinis intelektas tampa svarbus ne tik tekstams. Panašūs metodai taikomi ir antikinių objektų rekonstrukcijai, kai išlikę tūkstančiai fragmentų, o rankinis jų dėliojimas gali užtrukti metus ar net tapti praktiškai neįmanomas.

    Vienas ryškesnių pavyzdžių – Pompėjoje buvęs freskomis dekoruotas lubų fragmentas, kuris išgyveno antikinę katastrofą, bet vėliau buvo apgadintas XX amžiuje. Šiuolaikiniai projektai sujungia vaizdinimą, 3D modelius ir robotiką: algoritmai siūlo, kur turėtų atsidurti kiekviena detalė, o robotai gali padėti fiziškai sudėti fragmentus prižiūrint ekspertams.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šių metodų vertė – galimybė grąžinti istorijai tai, kas kitu atveju liktų muziejų saugyklų dėžėse arba būtų laikoma nebeatskaitoma. Kiekviena atkurta teksto eilutė ar sujungtas freskos gabalas praplečia supratimą apie senovės Viduržemio jūros pasaulį.

  • Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje archeologai atvėrė retą kasdienybės „laiko kapsulę“ – spintos turinį namuose, žinomuose kaip Kornelijaus Maksimo namas miesto centre. Spintoje rasti papuošalai, kosmetikos priemonės ir buities daiktai leidžia detaliau pažvelgti į gyvenimą prieš 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko atstovų, radiniai aptikti pastate, žymimame IX 11, 7, kur dalis fasado buvo atkasta dar 1912 metais, tačiau kambariai už jo pradėti nuodugniau tyrinėti tik dabar. Nauji kasinėjimai vykdomi platesnio restauravimo ir pritaikymo lankytojams projekto kontekste greta esančiame kvartale.

    Ką slėpė spinta?

    Tarp aptiktų daiktų – priemonės, skirtos grožio procedūroms: pincetai, mentelė pigmentams maišyti, stiklinis balzamariumas, taip pat kvapų deginimo indas, kuriuo namai galėjo būti prisotinami aromatų. Rasta ir bronzinė lempa bei švino svarmenys, kurie, specialistų vertinimu, galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Be to, aptikta bronzinių, stiklinių ir keraminių indų, tarp jų – dekoruotas mažas ąsotėlis su pušies kankorėžio žvynus primenančiais motyvais. Tokie radiniai svarbūs ne tik kaip buitiniai objektai, bet ir kaip asmeniniai daiktai, iš kurių galima spręsti apie savininkų įpročius, estetiką ir socialinį statusą.

    Amuletai, vaikystės atmintis ir monetų lobis

    Ypatingo dėmesio sulaukė vėrinys, sudarytas mažiausiai iš 24 miniatiūrinių pakabukų, pagamintų iš fajanso, kaulo, stiklo masės ir kalnų krištolo. Tarp jų atpažįstami dievybių atvaizdai, taip pat simbolinės formos, pavyzdžiui, rankos, pėdos, kankorėžiai ir vynuogių kekės.

    Ekspertai aiškina, kad tokie vėriniai Romos laikais dažnai buvo vadinami crepundia – amuletų rinkiniais, kuriuos vaikai nešiodavo apsaugai, o judant jie skambėdavo tarsi barškučiai. Šiuos daiktus neretai pasilikdavo ir suaugusieji, laikydami juos dėžutėse ar maišeliuose kaip vaikystės prisiminimą, ypač pasaulyje, kuriame žmonės dažnai kraustydavosi ir gyvendavo toli nuo giminių.

    Spintoje aptiktas ir nedidelis monetų lobis – 38 bronzinės monetos, saugotos pintame inde iš augalinės medžiagos. Archeologų vertinimu, toks radinys rodo, kad savininkai vertingų ar sentimentalių daiktų pasiimti nespėjo, o tai sustiprina Pompėjos tragedijos kasdieniškumo pojūtį – žmonių planus nutraukė akimirksniu pasikeitusios aplinkybės.

    Radiniai padeda atkurti kasdienybę

    „Pompėja yra ne tik didžių meno kūrinių vieta; čia net patys paprasčiausi daiktai sugrąžina praeities žmogiškąjį matmenį. Šio atradimo vertė yra galimybė kartu perskaityti skirtingus gyvenimo pėdsakus: asmeninius įpročius, darbą, prisiminimus“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Negalime užtikrintai atkurti, kas tiksliai gyveno šiame name, tačiau šie fragmentai priartina prie jų kasdienybės“, – pridūrė jis.

    Tyrimai suteikė ir daugiau konteksto apie patį pastatą. Kambaryje, kuriame rasta spinta, užfiksuotos vadinamojo Ketvirtojo stiliaus sienų tapybos detalės, rodančios tam tikrą gerovę, tačiau kartu matyti, kad išsiveržimo metu name galėjo vykti remonto ar statybos darbai, mažinę gyvenimo patogumą.

    Be radinių spintoje, tyrėjai aptiko ir dviejų pelių griaučių liekanas amforoje ant antresolės. Laboratorinių analizių duomenimis, jos priskirtinos miškinės pelės rūšiai, o toks atradimas papildo žinias apie graužikų paplitimą Vezuvijaus regiono miestuose ir primena, kad net klestinčios romėnų gyvenvietės susidurdavo su visai žemiškomis problemomis.

    Pompėja išlieka vienu svarbiausių archeologinių „langų“ į Romos imperijos kasdienybę, nes Vezuvijaus pelenai ir nuosėdos neįprastai gerai užkonservavo ne tik pastatus, bet ir mažus, asmeniškus daiktus. Būtent tokie radiniai kaip šis spintos turinys leidžia istoriją pasakoti ne per valdovų ar mūšių prizmę, o per vieno namų ūkio gyvenimo detales.

  • Pompėja po Vezuvijaus: nauji Renesanso radiniai rodo, kad miestas nebuvo pamirštas

    Pompėja po Vezuvijaus: nauji Renesanso radiniai rodo, kad miestas nebuvo pamirštas

    Pompėja ilgą laiką buvo laikoma miestu, kurio gyvenimą galutinai sustabdė Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais. Tačiau nauji archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad teritorija nebuvo visiškai apleista, o vietos atmintis apie palaidotą miestą išliko šimtmečius.

    Pietinėje Pompėjos dalyje, vadinamojoje Insula Meridionalis zonoje, aptikta Renesanso laikotarpio keramikos ir kitų buities artefaktų. Jie datuojami 15–16 amžiumi, tai yra gerokai anksčiau nei 1748 metais prasidėję sistemingi Burbonų dinastijos inicijuoti kasinėjimai.

    Pompėja tarp dviejų epochų

    Įprastame pasakojime Pompėja dažnai pristatoma dviem aiškiais pjūviais: romėniškas miestas, užkonservuotas pelenais, ir modernus miestas-muziejus, vėl iškilęs į dienos šviesą po beveik 17 amžių. Nauji radiniai primena, kad tarp šių dviejų taškų egzistavo mažiau matomas, bet reikšmingas tarpsnis.

    Archeologai vis dažniau kalba apie tai, kad po katastrofos dalis žmonių galėjo sugrįžti į apylinkes, naudoti griuvėsius kaip prieglobstį, ūkio ar ganyklų erdvę. Tokios veiklos pėdsakai paprastai būna fragmentiški, todėl ilgą laiką liko oficialiosios istorijos paraštėse.

    „Tai trapūs, sunkiai pastebimi gyvenimo pėdsakai, kurie ilgai netilpo į didįjį pasakojimą apie Pompėją“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    Renesanso ženklai po pelenais

    Insula Meridionalis radiniai svarbūs tuo, kad jie nukelia Pompėjos istoriją į Renesanso epochą, kai Italijoje keitėsi miestų augimo modeliai, prekybos tinklai ir kasdienės buities kultūra. Keramika bei kiti datuojami daiktai rodo, kad vietovė galėjo būti periodiškai lankoma ar net turėti tam tikrą praktinę paskirtį.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia Pompėjos atstatymą kaip miesto, tačiau leidžia kalbėti apie tęstinę žmogaus veiklą ir vietos žinojimą. Tokie duomenys padeda tikslinti, kaip po didelių gamtinių katastrofų ilgainiui formuojasi kraštovaizdis ir gyventojų santykis su pavojingomis teritorijomis.

    Atmintis, išlikusi vietovardžiuose

    Vienas iš argumentų, kuriais remiamasi kalbant apie ilgalaikę vietos atmintį, yra vietovardžiai. Pompėjos apylinkėse fiksuotas pavadinimas Civita, kuris, pasak parko atstovų, galėjo reikšti, jog žmonės suvokė čia esant palaidoto miesto likučius, net jei jų neįvardijo šiuolaikinės archeologijos terminais.

    Šis požiūris keičia ir patį Pompėjos „atradimo“ suvokimą: 18 amžiaus kasinėjimai tampa ne visiškai iš niekur prikelta istorija, o labiau instituciškai įtvirtintu procesu, kai vietos žinojimas perėjo į mokslo ir paveldo apsaugos lauką.

    Pasak archeologų, Pompėjos istorija dar turi daug neišspręstų klausimų, o nauji smulkūs radiniai gali tapti svarbiais raktais, leidžiančiais atkurti, kaip miestas gyvavo žmonių vaizduotėje ir kasdienybėje po 79 metų katastrofos.

  • Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Freskų fragmentai grįžta į skliautą

    Pompėjos archeologai pristatė iš dalies atkurtą freskomis dekoruotą pokylių salės lubų skliautą, sudėliotą iš daugybės rastų fragmentų. Skelbiama, kad vaizduose dominuoja graikų mitologijos siužetai, siejami su Dionisu ir Ariadne.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, lubų rekonstrukcijai pritaikyta nauja metodika, leidžianti fragmentus montuoti taip, kad būtų atkuriama pirminė skliauto forma. Atkūrimas vyko ne tik restauruojant tapybą, bet ir sprendžiant konstrukcinius iššūkius.

    Inovatyvi rekonstrukcijos technika

    Specialistai pagamino lenktą atraminę konstrukciją, ant kurios fragmentai išdėstomi pagal skliauto kreivę. Tokia sistema leidžia tiksliau atkurti erdvinį vaizdą ir kartu saugoti trapią medžiagą nuo papildomo mechaninio poveikio.

    Šiuo metu pavyko rekonstruoti daugiau nei ketvirtadalį pirminio lubų ploto. Parkas pabrėžia, kad procesas yra atviras tęstiniam papildymui, nes vykstant kasinėjimams ir restauracijai randami nauji fragmentai, kuriuos galima įkomponuoti į bendrą kompoziciją.

    Kur aptiktas skliautas ir kodėl tai svarbu

    Manoma, kad freskomis puoštos lubos priklausė pokylių salei, buvusiai viršutiniame namo aukšte, šalia įrengtos kepyklos. Toks derinys padeda geriau suprasti, kaip Pompėjoje buvo susijusi buitis, amatai ir pasiturinčių miestiečių reprezentacinės erdvės.

    Rekonstruotas skliautas pristatytas tarptautinio seminaro pabaigoje, kuriame aptarti naujausi Pompėjos atradimai ir restauravimo praktikos. Pompėja pastaraisiais metais vis dažniau tampa ne tik kasinėjimų, bet ir pažangių paveldo išsaugojimo metodų bandymų lauku.

    „Italija yra pasaulinė archeologinės restauracijos lyderė, o Pompėja su savo restauratorių komanda šiose pastangose atlieka centrinį vaidmenį“, – sakė Pompėjos kasinėjimų vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Todėl džiaugiamės galėdami dalytis konservavimo projektų rezultatais su pasauliu, nes tai suteikia galimybių tyrimams ir mainams“, – pridūrė jis.

    Projektas įtrauktas į Pompėjos archeologinio parko 2026 metų programą, kurioje didelis dėmesys skiriamas Dioniso temai, ir tęsia nesenų atradimų kryptį Regio IX teritorijoje. Pompėja, palaidota po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais, šiandien yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė ir vienas lankomiausių Italijos objektų.

  • Po 2 000 metų tylos: DI perskaitė Vezuvijaus sudegintą papirusą ir atskleidė stulbinančią žinią

    Po 2 000 metų tylos: DI perskaitė Vezuvijaus sudegintą papirusą ir atskleidė stulbinančią žinią

    Vienas garsiausių antikos galvosūkių pagaliau pajudėjo iš mirties taško: mokslininkai, pasitelkę DI, perskaitė per Vezuvijaus išsiveržimą apanglėjusį papiruso ritinį jo nė neišvynioję. Ritinys išliko po 79 metais įvykusios katastrofos, kai ugnikalnio pelenai palaidojo Pompėją ir Herkulanėją.

    Šis dokumentas, kataloguotas kaip PHerc. 1667, priklauso Herkulanėjoje XVIII amžiuje atrastai apanglėjusių rankraščių bibliotekai. Manoma, kad po prabangios vilos griuvėsiais iš viso išliko apie 1 800 papiruso fragmentų, o tai laikoma vienintele iki mūsų dienų atėjusia pilna graikų ir romėnų pasaulio biblioteka.

    Didžiausia problema buvo ne atradimas, o bandymas skaityti: šimtmečius po pelenais išgulėję ritiniai tapo tokie trapūs, kad mechaninis išvyniojimas galėjo juos paversti dulkėmis. Dėl to daugelis tekstų fiziškai buvo išsaugoti, bet intelektualiai iš esmės neprieinami.

    Kaip perskaitė ritinį jo nepažeidę

    Proveržį suteikė vadinamasis virtualus išvyniojimas, kai ritinys pirmiausia skenuojamas didelės raiškos rentgeno vaizdinimu, o tuomet kompiuteriniai algoritmai atkuria viduje susuktus sluoksnius. Po to skaitmeninėje erdvėje jie išlyginami į plokštumą, kad būtų įmanoma analizuoti rašalo pėdsakus.

    DI modeliai padėjo išryškinti itin blankius, nuo karščio ir laiko beveik susiliejusius rašalo pėdsakus. Taip tyrėjai galėjo atkurti visą išlikusios ritinio dalies tekstą ir jį perskaityti, nekeldami rizikos sunaikinti originalą.

    „Norėdami jį perskaityti, mes jo fiziškai neišvyniojome. Vietoje to ritinį nuskenavome rentgeno spinduliais, atkūrėme viduje susuktą lapą ir DI padėjo išryškinti rašalo pėdsakus“, – sakė iniciatyvos Vesuvius Challenge atstovai.

    Ką atskleidė antikinis tekstas

    Perskaitytas turinys pasirodė esąs filosofinis traktatas apie etiką, žmogaus prigimtį ir moralinę pažangą, taip pat minintis menus ir žmonių elgesį. Ironiška, kad tekstas, išgyvenęs katastrofą, kalba būtent apie vertybes ir žmogaus tobulėjimą.

    Tyrėjai taip pat aptiko nuorodų į Aristokreoną, stoikų filosofo Chrisiopo sūnėną ir mokinį. Teksto kalba, temos ir kontekstas leidžia manyti, kad jis galėjo būti parašytas II amžiuje prieš Kristų ir atspindėti stoikų doktriną.

    „Beveik du tūkstantmečius šie tekstai buvo fiziškai išsaugoti, bet intelektualiai neprieinami. Dabar, sujungę vaizdinimą, DI, akademinį darbą ir inovacijų konkursą, pagaliau galime juos skaityti“, – teigė projekto bendraįkūrėjas Brentas Sealesas.

    Kodėl tai svarbu dabar

    Pastaraisiais metais impulsą šiai sričiai suteikė tarptautinės iniciatyvos, paversdamos problemą technologijų ir mokslo varžybomis. 2023 metais pradėtas Vesuvius Challenge pasiūlė piniginius prizus, kad kompiuterinės regos ir mašininio mokymosi metodai sparčiau pasiektų pritaikomus rezultatus.

    Vieno ritinio perskaitymas problemos neužbaigia: šimtai rankraščių vis dar lieka užantspauduoti, o kiekvienas jų gali slėpti naujus antikinės filosofijos, literatūros ar istorijos fragmentus. Mokslininkai tikisi, kad tobulėjant skenavimo įrangai ir DI metodams, virtualus išvyniojimas taps įprastu įrankiu, atveriančiu ištisus tekstų klodus be fizinės žalos originalams.

  • DI prakalbino 2 200 metų filosofą: iš Herkulanumo pelenų ištraukė stulbinantį tekstą

    DI prakalbino 2 200 metų filosofą: iš Herkulanumo pelenų ištraukė stulbinantį tekstą

    Italijoje, Herkulanume, rastas apdegęs papiruso ritinys po beveik 2 000 metų tylos vėl „prabilo“: mokslininkai, pasitelkę pažangią rentgeno tomografiją ir DI, sugebėjo perskaityti dalį teksto jo fiziškai neardydami. Ritinys, žymimas PHerc 1667, buvo aptiktas prabangios romėnų vilos bibliotekoje mieste, kurį 79 metais mūsų eros palaidojo Vezuvijaus išsiveržimo pelenai ir kaitrios dujos.

    Aukšta temperatūra papirusus suanglino taip, kad ilgą laiką jie buvo laikomi beveik neįskaitomais. Šis konkretus rankraštis dar ir smarkiai nukentėjo mechaniškai: nežinomomis aplinkybėmis jis buvo perlaužtas, o ankstesni bandymai jį vynioti atgal ar išvynioti lėmė išorinių sluoksnių byrėjimą. Iki šių dienų išliko tik maždaug 8 centimetrų aukščio ir 2 centimetrų pločio fragmentas.

    Dėl to pasirinktas vienintelis saugus kelias – virtualus išvyniojimas. Aukštos skiriamosios gebos rentgeno tomografijos vaizduose DI algoritmai ieško menkiausių struktūrinių skirtumų papiruso pluošte ir vos įžiūrimų rašalo pėdsakų tarp suspaustų sluoksnių. Taip tyrėjai atvėrė apie 20 teksto stulpelių, kurių bendra perskaityta atkarpa viršija metrą.

    Kas galėjo būti autorius?

    Herkulanumo bibliotekoje rasta daug ritinių, kurie anksčiau neretai buvo siejami su Filodemu iš Gadaros, epikūrizmo tradicijos filosofu, todėl iš pradžių spėta, kad ir šis tekstas atspindės epikūriečių požiūrį. Vis dėlto turinio analizė tyrėjus pastūmėjo kita kryptimi: vis labiau tikėtina, kad tai stoikų traktatas.

    Pasak mokslininkų, galimas autorius – Chrizipas iš Solų, trečiasis stoikų mokyklos vadovas ir viena svarbiausių helenistinės filosofijos figūrų. Išlikęs fragmentas daugiausia sukasi apie etiką ir žmogaus elgseną, o dėmesio centre atsiduria sąvokos, apibūdinančios vidinius žmogaus sprendimų mechanizmus.

    Ką sako perskaitytas tekstas?

    Tekste aptariama hormē sąvoka, dažnai aiškinama kaip impulsas ar vidinis postūmis veikti. Autorius įspėja, kad žmogus, nepaklūstantis protui, lengvai pasiduoda ardančioms emocijoms ir ima tolti nuo savo tikslų bei prigimties.

    Ne mažiau svarbi phronēsis sąvoka, paprastai verčiama kaip praktinė išmintis, viena pamatinių stoicizmo dorybių. Viena iš perskaitytų minčių pabrėžia, kad pasaulio pažinimas reikalauja išlaikyti racionalumą ir neprarasti ryšio su savo prigimtimi.

    Vesuvius Challenge ir nauja kryptis archeologijoje

    PHerc 1667 perskaitymas siejamas su tarptautine iniciatyva Vesuvius Challenge, startavusia 2023 metais ir skirta šimtų suanglėjusių Herkulanumo ritinių iššifravimui. Projektas sujungia tomografijos duomenis, kompiuterinę regą ir DI metodus, kad tekstą būtų galima atkurti nepažeidžiant itin trapių artefaktų.

    Šis proveržis rodo platesnę tendenciją: modernioji archeologija vis dažniau remiasi neinvaziniais tyrimais, kai istorinius objektus galima „perskaityti“ jų neatidarant. Kartu tai kelia naują uždavinį mokslui: net ir atvėrus vis daugiau eilučių, svarbiausia tampa tikslus turinio interpretavimas, autorystės patikrinimas ir teksto vietos antikinės minties raidoje nustatymas.

  • Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjos archeologiniame parke Italijoje mokslininkai, iš naujo peržiūrėję seniau iškastą medžiagą, nustatė, kad vienas 79 metais per Vezuvijaus išsiveržimą žuvusių žmonių greičiausiai buvo gydytojas. Šią išvadą leido padaryti gipsiniame žmogaus atspaude aptikta dėžutė su įrankiais, atitinkančiais to meto medicinos rinkinį.

    Atrastas atspaudas siejamas su vadinamąja Bėglių daržo vieta, kur 1961 metais vykdytų tyrimų metu buvo rasta 14 žmonių liekanas atkartojančių gipsinių formų. Manoma, kad jie žuvo nuo piroklastinio srauto ar karštų pelenų debesies, bandydami palikti miestą per Porta Nocera kryptį.

    Kaip nustatyta profesija?

    Esminis lūžis įvyko ištyrus nedidelę dėžutę, kuri buvo pasislėpusi gipse ir todėl ilgą laiką liko nepastebėta. Naujų tyrimų metu Pompėjos parko saugyklose aptikta, kad be dėžutės atspaude buvo ir audinio maišelis su bronzinėmis bei sidabrinėmis monetomis, o taip pat keli smulkūs metaliniai instrumentai.

    Turinys buvo tiriamas rentgeno ir kompiuterinės tomografijos metodais, kad objektai nebūtų pažeisti. Tyrėjai pranešė, kad dėžutėje aptikta plokštelė, kuri galėjo būti naudojama medžiagoms ruošti, ir įrankiai, interpretuojami kaip chirurginiai ar procedūroms skirti instrumentai.

    DI ir 3D rekonstrukcijos

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, tyrime pasitelktos pažangios vaizdinimo technologijos, įskaitant kompiuterinės tomografijos duomenų analizę, kurią palengvino DI sprendimai, ir 3D rekonstrukcijas. Tai leido ne tik inventorizuoti dėžutės turinį, bet ir suprasti jos konstrukciją, įskaitant sudėtingesnį užrakinimo mechanizmą su dantytu ratuku.

    Tokie neardomieji metodai tampa vis svarbesni archeologijoje, nes leidžia tirti trapius radinius ir gipsinius atspaudus nepažeidžiant jų struktūros. Pompėjoje, kur gipsiniai atspaudai yra ir moksliniai, ir memorialiniai objektai, tai ypač aktualu.

    Kodėl šis radinys reikšmingas?

    Tyrėjų teigimu, įrankių rinkinys suteikia retą galimybę pažvelgti į kasdienę profesinę praktiką Romos laikų mieste. Jei hipotezė pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių atvejų, kai Pompėjos katastrofos auka identifikuojama ne tik pagal biologinius požymius ar vietą, bet ir pagal su savimi turėtus darbo įrankius.

    Parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis pabrėžė, kad šis žmogus, sprendžiant iš radinių, bėgdamas nešėsi tai, kas galėjo padėti pradėti gyvenimą iš naujo kitur, arba suteikti pagalbą kitiems. Jis taip pat akcentavo, kad atradimas primena apie gydytojo profesijos tęstinumą ir atsakomybę per tūkstantmečius.

    „Jau prieš du tūkstančius metų buvo žmonių, kurie gydytojais buvo ne tik darbo valandomis, bet visada, net bėgdami nuo išsiveržimo, kurį nutraukė viską užliejęs piroklastinis debesis“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Jis nešėsi įrankius, kad galėtų iš naujo kurti gyvenimą kitur ir galbūt padėti kitiems. Šį, atrodytų, nedidelį, bet svarbų atradimą skiriame visiems, kurie ir šiandien šią profesiją atlieka su didele atsakomybe ir tarnyste bendruomenei“, – teigė Gabrielis Zuchtriegelis.

  • Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Antikos reliktai prie bažnyčios

    Myslakovicai, miestelis netoli Jelenia Guros Žemutinėje Silezijoje, turi neįprastą traukos objektą: čia išliko kelios antikinės marmuro kolonos, siejamos su senovės Roma. Dvi kolonos šiandien laiko Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios prieangį, o trečioji, be kapitelio, įkomponuota buvusio rūmų komplekso teritorijoje esančiame fontane.

    Vietos istorikai ir paveldosaugininkai nurodo, kad kolonos gali būti maždaug 2 000 metų senumo. Tokie artefaktai Vidurio Europoje pasitaiko retai, todėl Myslakovicų atvejis išsiskiria ir kultūrinės vertės, ir istorinio pasakojimo prasme.

    Kas žinoma apie jų kilmę?

    Dažniausiai minima versija, kad kolonos buvo atgabentos iš Pompejų apylinkių, kurios visame pasaulyje žinomos dėl Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad nors kryptis siejama su Italija ir antikiniu pasauliu, tiksli vieta, iš kurios kolonos paimtos, iki šiol kelia diskusijų.

    Kolonų forma siejama su kompozitiniu orderiu, kuriame derinami joninio ir korintinio stilių bruožai. Dekoratyvūs kapiteliai ir proporcijos leidžia manyti, kad pirminėje aplinkoje jos galėjo puošti reprezentacinį pastatą, tačiau ar tai buvo šventykla, bazilika, pirtys ar turtingo romėno rezidencija, vieningos nuomonės nėra.

    Kelias į Sileziją ir XIX amžiaus kontekstas

    Pasakojimuose nurodoma, kad antikiniai radiniai buvo aptikti XVIII amžiuje archeologinių kasinėjimų metu, o vėliau pateko į Neapolio karalystės valdovo rankas. Iš ten, kaip teigiama, kolonos buvo padovanotos Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, o į Sileziją atgabentos XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, maždaug 1836–1840 metais.

    Tuo pat metu Myslakovicuose vyko evangelikų bažnyčios statybos, kurios siejamos su prūsų architektūros tradicija. Šaltiniuose minimas ir Karlas Frydrichas Šinkelis, vienas ryškiausių Prūsijos klasicizmo architektų, kurio vardas dažnai siejamas su šio laikotarpio projektais regione.

    Dar viena detalė, prisidedanti prie vietos istorijos dramatizmo, yra pasakojimas apie statybų incidentą: prieš užbaigiant ankstesnę šventyklos versiją esą sugriuvo bokštas. Po to nuspręsta statinį perstatyti tvirčiau ir didesniu mastu, o galutinė bažnyčia užbaigta 1840 metais, o antikinės kolonos prie įėjimo įrengtos vėliau, 1858 metais.

    Ar kolonos tikrai visiškai autentiškos?

    Nors jų kilmė plačiai siejama su antikiniu pasauliu, autentiškumo klausimas nėra iki galo uždarytas. Dalis tyrėjų kelia prielaidą, kad originalios galėjo būti tik kolonos viršutinės dalys, o kiti elementai galėjo būti restauruoti ar papildyti vėlesniais laikais, prisitaikant prie naujos architektūrinės funkcijos.

    Vis dėlto net ir tokios abejonės nepaneigia fakto, kad Myslakovicų kolonos išlieka išskirtiniu paveldo objektu: tai retas atvejis, kai romėniškos architektūros fragmentai tapo XIX amžiaus sakralinės architektūros dalimi ir iki šiol naudojami kaip reali konstrukcinė detalė.

    Ši vieta šiandien traukia ne tik vietos gyventojus, bet ir keliautojus, ieškančius mažiau žinomų Žemutinės Silezijos maršrutų. Myslakovicų kolonos primena, kaip politinės dovanos, kolekcionavimo mada ir XIX amžiaus reprezentacijos ambicijos kartais sukuria netikėtą, bet ilgalaikį kultūrinį kraštovaizdį.

  • Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje archeologai naujų kasinėjimų metu aptiko dviejų vyrų palaikus, žuvusius per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais. Vieno jų laikysena ir šalia rasti daiktai leido detaliau atkurti paskutines bėgimo akimirkas, o tam pirmą kartą šiame tyrime pasitelktas ir DI.

    Radimai atlikti Porta Stabia nekropolyje, netoli monumentalaus Numerijaus Agrestino Ekvicijaus Pulcherio kapo. Specialistai teigia, kad palaikų padėtis rodo dvi skirtingas išsiveržimo fazes ir skirtingas mirties priežastis.

    Du vyrai, dvi išsiveržimo fazės

    Jaunesnis vyras, kaip spėjama, žuvo nuo piroklastinės srovės, itin karšto dujų ir pelenų debesies, galinčio pražudyti akimirksniu. Tokios srovės laikomos viena pavojingiausių ugnikalnių išsiveržimų pasekmių, nes jos juda greitai ir pasižymi mirtina temperatūra.

    Antrasis, vyresnis vyras, veikiausiai mirė keliomis valandomis anksčiau, kai miestą užklojo nenutrūkstama lapilių ir pelenų kruša. Archeologai mano, kad jis bandė pasitraukti iš miesto, tačiau buvo užkluptas krentančių vulkaninių nuolaužų.

    Šalia vyresniojo vyro rastas molinis grūstuvas su aiškiais įskilimo ženklais. Tyrėjų vertinimu, jis galėjo būti iškeltas virš galvos kaip skydas, mėginant apsisaugoti nuo krentančių akmenėlių ir karštų pelenų.

    Daiktai, pasakojantys apie bėgimą

    Kartu su vyru rasta keraminė alyvos lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, kurią sukėlė pelenų debesis. Taip pat aptiktas geležinis žiedas ant kairės rankos mažojo piršto ir dešimt bronzinių monetų.

    Archeologų teigimu, šie kasdieniai daiktai tampa svarbiais įkalčiais: jie rodo, kad žmogus bėgo sąmoningai rinkdamasis tai, kas tuo metu atrodė praktiška. Tokie radiniai padeda išvengti vien abstrakčių pasakojimų apie katastrofą ir priartina prie konkrečios, individualios patirties.

    Šiuolaikiniai duomenys netikėtai susišaukia su senoviniais liudijimais. Plinijus Jaunesnysis, laikomas vienu svarbiausių išsiveržimo amžininkų, rašė, kad bėgantys žmonės rišdavosi pagalves ant galvos, kad apsisaugotų nuo krintančių nuolaužų.

    DI rekonstrukcija ir ribos

    Pompėjos archeologijos parkas kartu su Paduvos universitetu sukūrė skaitmeninę aukos rekonstrukciją, paremtą kasinėjimų metu surinktais duomenimis. Naudojant DI ir vaizdo apdorojimo metodus, siekiama moksliškai pagrįstai vizualizuoti, kaip galėjo atrodyti žmogaus laikysena ir judesys, kai jis bėgo iš miesto.

    Tokios rekonstrukcijos tampa vis dažnesnės archeologijoje, nes tyrimų metu sukaupiama milžiniški kiekiai informacijos: nuo nuotraukų ir matavimų iki 3D skenavimų. DI gali padėti greičiau apdoroti duomenis, palyginti fragmentus, iškelti hipotezes ir sukurti visuomenei suprantamesnį pasakojimą.

    „DI sukuria hipotezes, o ne tiesas. Hipotezes reikia tikrinti, aptarti, koreguoti ir patvirtinti, o mokslinės atsakomybės deleguoti negalima“, – sakė Jeilio universiteto Skaitmeninės etikos centro įkūrėjas Luciano Floridi.

    Tyrėjai pabrėžia, kad technologijos čia nepakeičia archeologo, o veikia kaip įrankis, leidžiantis tiksliau ir aiškiau pateikti sudėtingą medžiagą. Pompėjos atvejis dar kartą parodo, kad archeologija šiandien yra ne tik kasinėjimai, bet ir laboratorinis darbas, duomenų analizė bei atsakinga interpretacija.