CP v2

Tag: Vidinė Mongolija

  • Kinija dykumoje stato saulės sieną: iš orbitos matomas žirgas ir 100 GW planas stebina pasaulį

    Kinija dykumoje stato saulės sieną: iš orbitos matomas žirgas ir 100 GW planas stebina pasaulį

    Šiaurės Kinijoje, Vidinės Mongolijos Kubuqi dykumoje, sparčiai plečiamas vienas didžiausių pasaulyje saulės energetikos projektų. Šimtai kilometrų fotovoltinių modulių čia keičia dykumos kraštovaizdį, o dalį infrastruktūros galima įžvelgti net palydovinėse nuotraukose.

    Kubuqi dar visai neseniai buvo siejama su kopomis ir atšiauriomis sąlygomis, tačiau dabar joje formuojamas ištisinis saulės elektrinių koridorius. Skelbiama, kad atkarpomis jis siekia apie 400 kilometrų ilgį, o kai kur plotis artėja prie 5 kilometrų.

    Kinijos tikslas šiame regione iki dešimtmečio pabaigos yra išauginti įrengtąją galią iki 100 gigavatų. Toks mastas prilygtų didelės valstybės elektros sistemos galiai, o pagaminta energija planuojama tiekti ir į Pekino, Tiandzino bei Hebėjaus regiono vartojimo centrus.

    Išskirtiniu projekto simboliu tapo Junma saulės elektrinė, kurios panelių išdėstymas suformuoja milžinišką šuoliuojančio žirgo vaizdą. Šis sprendimas įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausias vaizdas, sukurtas iš fotovoltinių modulių.

    Vis dėlto tai ne vien vizualinis objektas: nurodoma, kad ši elektrinė per metus pagamina apie 2 milijardus kilovatvalandžių elektros. Toks kiekis gali reikšmingai prisidėti prie regiono vartojimo, priklausomai nuo paklausos, tinklo apkrovų ir sezoniškumo.

    Projektas siejamas ir su aplinkosauginiais eksperimentais, kurie pastaraisiais metais vis dažniau aptariami saulės parkų kontekste. Aukščiau montuojami moduliai gali mažinti vėjo greitį prie žemės, slopinti drėgmės garavimą ir sudaryti sąlygas augmenijai atsigauti, o palydoviniai stebėjimai kai kuriose vietovėse fiksuoja didesnį žalumos plotą.

    Mokslininkai vertina, ar tokie pokyčiai ilgainiui gali paveikti mikroklimatą, tačiau aiškūs atsakymai priklausys nuo ilgesnio laikotarpio duomenų. Pagrindinis praktinis iššūkis išlieka kitas: kaip patikimai perduoti didžiulius elektros srautus į didmiesčius, esančius daugiau nei 1 300 kilometrų atstumu.

    Dėl to Kinija lygiagrečiai investuoja į aukštos įtampos perdavimo infrastruktūrą, jungiančią Vidinę Mongoliją su labiausiai apgyvendintais šalies regionais. Energetikos ekspertai tokias iniciatyvas sieja ne tik su klimato tikslais, bet ir su energetinio saugumo strategija bei mažesne priklausomybe nuo importuojamų iškastinių išteklių.

  • Amerikietis kinų ūkininkei skyrė 4 600 eurų medžiams: po 27 metų sulaukė netikėto kvietimo

    Po beveik trijų dešimtmečių moteris paprašė padėti surasti rėmėją ir pakvietė jį atvykti į Kiniją pamatyti, kuo virto tuometinė parama. Kvietimo esmė paprasta: paaukoti pinigai, pasak jos, prisidėjo prie realiai užaugusio miško.

    Yin Yuzhen dar 1980-aisiais persikėlė gyventi į Maowusu dykumos apylinkes Vidinėje Mongolijoje, kur smėlis, sausros ir stiprūs vėjai ilgainiui stūmė gyvenvietes į vis sudėtingesnes sąlygas. Su vyru ji ėmėsi medžių sodinimo, nors tam trūko ir vandens, ir sodinukų, ir elementarios infrastruktūros.

    1999 metais Kinijos valstybinė žiniasklaida paskelbė reportažus apie moters pastangas stabdyti smėlio plitimą. Tuo metu Henano provincijoje dirbęs anglų kalbos mokytoju amerikietis Ronaldas Sakolskis, sužinojęs istoriją, nutarė prisidėti finansiškai ir pervedė 5 000 JAV dolerių, tai yra maždaug 4 600 eurų.

    „Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokios didelės pinigų sumos. Tai mane labai nustebino“, – sakė Yin Yuzhen.

    Pasak ūkininkės, gauta parama leido įsigyti daugiau sodinukų ir tęsti darbus, kai kiekvienas sezonas galėjo tapti lemiamas. Ji taip pat prisiminė, kad rėmėjas buvo atvykęs pasižiūrėti sodinimo vietos ir, pamatęs gelsvu smėliu užpustytą žemę, suabejojo, ar apskritai įmanoma čia sukurti mišką.

    Vis dėlto, kaip teigiama istorijoje, per laiką pasodinti medžiai prigijo ir išaugo, o bendras jų skaičius galiausiai perkopė 50 000. Būtent šį rezultatą Yin Yuzhen ir nori parodyti žmogui, kurio parama, jos žodžiais, suteikė svarbų postūmį.

    Ši istorija išsiskiria tuo, kad atskleidžia, kaip vienkartinė tarptautinė parama gali turėti ilgalaikį poveikį, jei ją lydi nuoseklus vietos bendruomenės darbas. Dykumėjimas šiaurinėje Kinijos dalyje dešimtmečius laikomas viena didžiausių aplinkosauginių problemų, o medžių sodinimas dažnai naudojamas kaip viena iš priemonių mažinti vėjo eroziją ir smėlio audrų žalą.

    Kada tiksliai Ronaldas Sakolskis galėtų atvykti į Kiniją, nenurodoma, tačiau pranešama, kad kvietimą jis priėmė entuziastingai. Moteris pabrėžia, kad jai svarbu ne tik parodyti mišką, bet ir asmeniškai padėkoti už pasitikėjimą, kai rezultatas dar atrodė nepasiekiamas.