Naujame tyrime nustatyta netikėta sąsaja tarp žmonių, apakusių ankstyvoje vaikystėje, ir reginčių muzikantų: abi grupės geriau nei kiti atskiria garso aukštį (toną). Tyrėjai teigia, kad šį pranašumą lemia ne jautresnės ausys, o tai, kaip smegenys apdoroja garsą.
Rezultatai publikuoti žurnale „Journal of Neuroscience“, o tyrime dalyvavo devyni žmonės, apakę iki 2 metų, ir 18 reginčių dalyvių. Abiejose grupėse buvo skirtingo muzikinio pasirengimo žmonių, todėl mokslininkai galėjo įvertinti ir muzikos mokymosi įtaką klausai.
Klausos suvokimas priklauso nuo daugelio etapų – nuo to, kaip vidinė ausis užfiksuoja dažnius, iki to, kaip smegenys iš garso „ištraukia“ prasmę. Tyrėjai aiškina, kad vieni žmonės geriau girdi dėl didesnio selektyvumo, kiti – dėl didesnio nuoseklumo, kai sistema panašiai reaguoja į tą patį garsą kiekvieną kartą.
Būtent ši nuoseklumo savybė tyrime išryškėjo kaip svarbi: mažesnis vadinamasis vidinis triukšmas (atsitiktiniai svyravimai, kaip smegenys apdoroja tą patį signalą) leidžia patikimiau atskirti labai panašius tonus.
Du klausos testai ir svarbus skirtumas
Dalyviai atliko dvi užduotis. Vienoje reikėjo aptikti toną foniniame triukšme – ši užduotis padeda įvertinti, kaip skirtingus dažnius apdoroja vidinė ausis (cochlea).
Kitoje užduotyje dalyviai turėjo nuspręsti, kuris iš dviejų tonų yra aukštesnis. Tai labiau susiję su tuo, kaip smegenys interpretuoja garso informaciją.
Tyrėjai nustatė, kad ankstyvoje vaikystėje apakę žmonės buvo pranašesni už reginčius dalyvius būtent tono aukščio atskyrimo užduotyje, bet ne tono aptikimo triukšme teste. Tai leidžia manyti, kad pranašumas kyla iš smegenų apdorojimo pokyčių, o ne iš geresnio pirminio garso „pagavimo“ ausimis.
Kas yra „vidinis triukšmas“ ir kuo jis svarbus
Norėdami tiksliau paaiškinti, kas lemia skirtumus, mokslininkai pasitelkė matematinį modelį. Jis parodė, kad geresnis tono aukščio skyrimas siejasi su mažesniu vidiniu triukšmu – tai yra su nuoseklesniu ir patikimesniu garso apdorojimu.
Dar viena išvada nustebino pačius tyrėjus: panašus mechanizmas matomas ir pas reginčius muzikantus. Muzikinis lavinimas, panašu, taip pat mažina vidinį triukšmą, todėl jų reakcijos į garsus būna nuoseklesnės nei žmonių, kurie neturi nei ankstyvo apakimo patirties, nei intensyvesnio muzikinio rengimo.
Ką tai gali reikšti ateityje
Tyrėjai šias įžvalgas sieja su smegenų plastiškumu – gebėjimu prisitaikyti prie aplinkos ir patirties. Jei tam tikros patirtys ar treniruotės gali „sureguliuoti“ smegenų apdorojimą taip, kad sumažėtų vidinis triukšmas, teoriškai tai galėtų padėti kurti tikslingas klausos ar orientacijos treniruotes.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad dar neaišku, kiek treniruočių reikia, kurie klausos patirties aspektai yra svarbiausi ir kaip tai priklauso nuo amžiaus, kada prarandamas regėjimas ar pradedama mokytis muzikos. Toliau bus tiriama, ar šis pranašumas pasireiškia ir sudėtingesnėse, kasdienėse klausos situacijose.