Tag: Viduramžių istorija

  • Stafordšyro lobis: beveik 4 000 aukso fragmentų pakeitė anglosaksų laikų istoriją

    2009 metais viename Anglijos lauke aptiktas Stafordšyro lobis tapo vienu svarbiausių pastarųjų dešimtmečių radinių: iš žemės iškelta beveik 4 000 aukso ir sidabro fragmentų, kurie privertė iš naujo įvertinti anglosaksų karo elitą.

    Iš pradžių atrodė, kad tai gali būti tiesiog brangūs papuošalai ar sukauptas turtas, tačiau valant radinius išryškėjo visai kita kryptis – didžioji dalis detalių susijusi su ginklais ir karo įranga. Apie šį radinį pasakoja portalas „The Collector“.

    Įdomiausia tai, kad lobyje beveik nėra kasdienio gyvenimo daiktų: nerasta aiškių papuošalų ar įprastų segių, o taip pat – objektų, kurie būtų siejami su moterų apranga. Vietoj to čia dominuoja kalavijų apkaustai, šalmo detalės ir kiti karybos atributai.

    Toks turinys kelia esminį klausimą: kodėl vienoje vietoje atsidūrė tokia didelė, bet kartu labai specifinė karo grobio kolekcija? Archeologai ir istorikai svarsto, kad tai galėjo būti sąmoningai paslėptas dinastijos turtas, susijęs su politiniu ir kariniu nestabilumu tuo laikotarpiu.

    Kas tiksliai rasta lobyje

    Stafordšyro lobį sudaro daugiau kaip 4 000 fragmentų, kurių didžioji dalis yra auksiniai. Sidabro dalis gerokai mažesnė – minima apie 1,4 kilogramo sidabro, palyginti su maždaug 5,1 kilogramo aukso.

    Be tauriųjų metalų, rasta ir granatais dekoruotų elementų. Skaičiuojama, kad visi fragmentai sudaro apie 700 atskirų objektų, tarp kurių – maždaug 100 su ginklais susijusių radinių, dažniausiai kalavijų detalės.

    Lobyje aptikta ir religinių objektų: kryžių bei puošybos elementų, galėjusių priklausyti knygoms ar relikvijoriams. Šie radiniai rodo, kad šalia karinės simbolikos egzistavo ir krikščioniško pasaulio ženklai.

    Šalmo fragmentai ir datavimas

    Vienas iš išskirtinių radinių – vieno šalmo fragmentai. Aprašoma, kad jis priminė romėnišką šalmą su skruostų apsaugomis ir keterą primenančia detale viršuje, tačiau puošyba buvo gerokai sudėtingesnė – su žmonių ir gyvūnų motyvais.

    Pagal stilių ir medžiagas radiniai priskiriami keliems laikotarpiams: nuo 6 amžiaus iki maždaug 660 metų. Tarp jų išskiriamas etapas, kai paplito ankstyvasis salų (angl. Early Insular) meno stilius – sidabro detalės, papildomai dekoruotos auksu.

    Manoma, kad lobis buvo užkastas vienu metu, maždaug 650–675 metais, o ne kauptas ir slėptas palaipsniui. Toks scenarijus sustiprina prielaidą, kad tai buvo staigus ir apgalvotas sprendimas konkrečiomis aplinkybėmis.

    Mercija, karai ir galimos lobio slėpimo priežastys

    Tuo metu šiandieninio Stafordšyro teritorija priklausė Mersijos (Mercia) karalystei – vienai galingiausių anglosaksų valstybių 7 amžiuje. Tekste minimas valdovas Penda, laikomas paskutiniu dideliu pagonių karaliumi, žuvusiu mūšyje 655 metais.

    Po jo mirties Mersijai teko patirti politinį sukrėtimą ir spaudimą iš Nortumbrijos. Atsižvelgiant į tai, keliama versija, kad lobis galėjo būti paslėptas būtent neramumų laikotarpiu, kai grėsė praradimai ar grobimas.

    Dar viena svarbi detalė – lobyje nerasta ištisų ginklų, tik nuo jų nuimti ir išardyti brangūs apkaustai. Tai leidžia svarstyti, kad tai ne „atsitiktinai sukaupti“ vertingi daiktai, o tiksliai atrinktos prestižinės detalės, galėjusios priklausyti valdovų sluoksniui.

    Kaip viena iš hipotezių aptariama ir idėja, kad tai galėjo būti mūšiuose paimtas grobis, atiduodamas valdovui, o vėliau – paslėptas kaip savotiška auka ar atsarga sunkmečiui. Tačiau galutinio atsakymo, kodėl šie daiktai atsidūrė žemėje, greičiausiai nebebus.

    Vis dėlto pats radinys pakeitė požiūrį į vadinamuosius „tamsiuosius amžius“: sudėtinga filigraninė puošyba ir brangių metalų gausa rodo ne primityvią, o techniškai pažangią ir turtingą visuomenę.

  • Eleanora Akvitaniškė Antrajame kryžiaus žygyje: nuo „amazonės“ legendos iki skyrybų grėsmės

    1147 metais Prancūzijos karalienė Eleanora Akvitaniškė kartu su vyru karaliumi Liudviku VII išsiruošė į Antrąjį kryžiaus žygį – sprendimą, kuris tuo metu buvo itin neįprastas valdovei. Jos dalyvavimas iš karto tapo apkalbų ir kritikos objektu, o vėliau virto legendomis apie karalienę, esą jojusią kaip „amazonė“ ir laužiusia to meto normas.

    Kaip rašoma portale „The Collector“, Eleanoros elgesį amžininkai vertino itin griežtai: ją kaltino esą žygis virtęs nuodėmių ir nederamo elgesio židiniu. Tokį požiūrį kurstė ir tai, kad Eleanora tapo pavyzdžiu kitoms kilmingoms moterims, kurios ryžosi keliauti kartu su vyrais, taip padidindamos ne kovotojų skaičių ir apsunkindamos žygio logistiką.

    Situaciją dar labiau komplikavo karalienės palyda ir bagažas – viduramžių karalienės nekeliavo lengvai, o Eleanora siekė demonstruoti savo statusą bei turtą. Tuo pat metu kryžiaus žygiuose buvo tikimasi pamaldumo ir atgailos, tad bet kas, kas atrodė kaip prabanga ar „žemiški malonumai“, provokavo pasmerkimą.

    Eleanoros įvaizdį iki šiol veikia vienas ryškus epizodas, siejamas su prancūzų kariuomenės atvykimu į Konstantinopolį 1147 metų spalį. Bizantijos autorius Niketas Choniatės, rašęs praėjus maždaug 50 metų, mini prancūzų palydoje buvusias moteris, jojusias „vyriškai“, su ietimis ir ginklais, tačiau tiesiogiai neįvardija, kad tarp jų buvo pati Eleanora.

    „Amazonės“ istorija ir jos spragos

    Choniatės tekstas tapo dažnai cituojamu šaltiniu, padėjusiu įsitvirtinti pasakojimui apie Eleanorą kaip karišką, „amazonę“ primenančią karalienę. Vis dėlto pats autorius nebuvo įvykių liudininkas, o jo pasakojimo nepatvirtina kiti to meto šaltiniai.

    Dėl to istorikai šį epizodą vertina atsargiai: jis galėjo atspindėti Bizantijos požiūrį į „frankų“ perteklių ir barbariškumą, o ne tiksliai aprašyti konkrečios karalienės elgesį. Be to, Choniatės kūrė savo pasakojimą jau po to, kai kryžiaus žygių tema Bizantijoje įgijo itin skaudų atspalvį.

    Antiochija: skandalas ar politinis konfliktas?

    1148 metų kovą prancūzų žygio dalyviai pasiekė Antiochiją, kurią valdė Eleanoros dėdė Raimondas Puatjė. Eleanorai tai buvo proga susitikti giminaitį ir kalbėti gimtąja oksitanų kalba – ją ji Prancūzijos dvare, tikėtina, girdėdavo retai.

    Eleanoros laikas Antiochijoje netruko tapti skandalo šaltiniu: amžininkai ėmė skleisti kalbas apie galimą romaną su Raimondu. Vienas vėlesnių autorių Vilhelmas Tyras, rašęs praėjus keliems dešimtmečiams, Eleanorą apibūdino itin nepalankiai ir kaltino neištikimybe.

    Tačiau straipsnyje pabrėžiama, kad tokie pasakojimai galėjo užgožti politinę įtampą. Eleanora buvo turtinga paveldėtoja su savo įtaka ir palyda, o jos pozicija galėjo būti susijusi su bandymu paveikti žygio kryptį Raimondo ambicijoms palankia linkme.

    Skyrybų grėsmė ir nesėkminga Damasko apgultis

    Liudvikas VII norėjo vykti tiesiai į Jeruzalę ir atmetė Raimondo siūlymą pulti Alepą. Konfliktas paaštrėjo tiek, kad Eleanora, pasak pasakojimo, grasino siekti santuokos panaikinimo, remdamasi tuo, jog su vyru yra giminės – tokia priežastis viduramžiais bažnytinėje teisėje buvo naudojama neretai.

    Nors Liudvikas iš pradžių, regis, svarstė tokią galimybę, galiausiai jis atsisakė – Eleanoros finansinė ir karinė parama buvo reikšminga tęsiant kampaniją. Vis dėlto įtampa neišnyko ir, net pasiekus Jeruzalę, karališkosios poros santykiai liko trapūs.

    Po sprendimų Akro susirinkime kryžiuočių taikiniu tapo Damaskas. 1148 metų liepą prasidėjusi apgultis baigėsi nesėkme: pakeitus puolimo kryptį ir atsisakius geriau aprūpintos pozicijos, kariuomenė susidūrė su maisto ir vandens stygiumi, o netrukus buvo priversta trauktis.

    Pralaimėjimas skatino ieškoti kaltųjų, ir dalis kritikų žvilgsnį nukreipė į Eleanorą – esą jos buvimas ir tariamas nederamas elgesys rodė dievišką nepritarimą žygiui. Kiti aiškinimai buvo žemiškesni: minimi konfliktai tarp lyderių ir prasti strateginiai sprendimai.

    Eleanora ir Liudvikas iš Šventosios Žemės išvyko 1149 metų balandį, o kelionėje į Vakarus esą plaukė atskirais laivais. Galiausiai popiežius Eugenijus III bandė sutaikyti sutuoktinius ir kuriam laikui užkirto kelią skyryboms, tačiau tai santuokos neišgelbėjo.

    1152 metų kovą bažnytinė taryba santuoką panaikino. Netrukus Eleanora, tapusi laisva ir itin geidžiama nuotaka, ištekėjo už Henriko Anžu – būsimo Anglijos karaliaus Henriko II – ir taip prisidėjo prie Plantagenetų dinastijos iškilimo.

  • Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Didžiulis radinys prie Orhuso

    Danijos Jutlandijoje, netoli Orhuso esančiame Søften kaime, archeologai atkasė išskirtinai didelę vikingų laikotarpio amatų gyvenvietę. Tyrėjų teigimu, kompleksas datuojamas maždaug 7–10 amžiais ir užima apie 100 000 kvadratinių metrų plotą.

    Didžiausias atradimo akcentas – net 82 žeminiai pastatai, vadinamosios duobinės trobos. Pagal jų struktūrą ir radinius daroma išvada, kad tai buvo specializuotos tekstilės dirbtuvės, veikę ne pavieniui, o kaip koordinuotas gamybos tinklas.

    Tekstilė – ne tik buitis

    Kasinėjimuose rasta didelis kiekis audimo staklių svarelių, verpstukų ir kitų gamybos įrankių. Tokie radiniai rodo pilną gamybos grandinę: nuo pluošto paruošimo iki audinio pagaminimo, o mastas, anot tyrėjų, gerokai viršijo vietos bendruomenės poreikius.

    Vienodų dirbtuvių gausa leidžia įtarti aiškų darbo pasidalijimą, o galbūt ir centralizuotą veiklos organizavimą. Tai svarbu, nes vikingų ekonomiką dažnai bandoma aiškinti kaip fragmentišką ir paremtą sezoniniais mainais, tačiau šis objektas labiau primena ankstyvą pramoninės gamybos formą.

    Prekybos ryšiai driekėsi toli

    Gyvenvietėje aptikta monetų ir dirbinių, siejamų su skirtingais Europos regionais bei Artimaisiais Rytais. Tokie radiniai liudija, kad vietos gyventojai buvo įtraukti į plačius prekybos tinklus, o pagaminta produkcija tikėtina keliavo toliau nei Danijos ribos.

    Vietovės padėtis taip pat sustiprina šią interpretaciją: ji buvo netoli tuometinio prekybos centro Aros, laikomo Orhuso pirmtaku. Tai galėjo palengvinti produkcijos paskirstymą ir eksportą, o tekstilė vikingų visuomenėje buvo ne tik kasdienė prekė, bet ir statuso ženklas bei mainų vertybė.

    „Tai parodo, kad vikingų laikai nebuvo necivilizuota, barbariška ir atsilikusi epocha, kaip kartais manoma“, – sakė Moesgaard muziejaus istorikas Kasper H. Andersen.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinių analizė dar tik įsibėgėja ir gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Tikimasi, kad dalis eksponatų ateityje bus pristatyta Moesgaard muziejuje, tačiau tiksli viešo demonstravimo data kol kas neskelbiama.

  • Rastas netikėtas maro laikų dokumentas: atskleidė, kas išgyveno Juodąją mirtį ir kiek sirgo

    Rastas netikėtas maro laikų dokumentas: atskleidė, kas išgyveno Juodąją mirtį ir kiek sirgo

    Britų bibliotekos viduramžių rinkiniuose tyrėjai aptiko iki šiol nepastebėtą pergamento skiautę, kuri suteikia naujų detalių apie žmones, persirgusius Juodąja mirtimi. Dokumentas buvo įsegtas į vieno dvaro ūkinius įrašus ir, mokslininkų teigimu, leidžia pažvelgti ne į mirusiųjų statistiką, o į pasveikimo realybę.

    Įraše fiksuota, kiek laiko valstiečiai negalėjo dirbti susirgę maru 1349 metais, taip pat užrašyti dalies jų vardai. Toks šaltinis yra reta išimtis, nes dauguma viduramžių dokumentų ir kronikų dažniau registravo mirtis, o ne ligos eigą ar laikino nedarbingumo trukmę.

    Duomenys rodo, kad pasveikimas buvo įmanomas net per vieną mirtiniausių pandemijų Europoje, kai, istorikų vertinimu, žuvo nuo maždaug trečdalio iki dviejų trečdalių gyventojų. Nors tikslūs skaičiai įvairuoja priklausomai nuo regiono ir šaltinių, bendras mastas laikomas precedento neturinčiu viduramžių demografijoje.

    Kiek laiko sirgo ir kada grįžo į darbus?

    Manoro apskaitoje surašytas 22 nuomininkų sąrašas, kurių darbas buvo sustojęs dėl ligos nuo pavasario pabaigos iki vasaros pradžios. Greičiausiai pasveikęs žmogus į darbus negrįžo tik vieną savaitę, o keliems kitiems prireikė net devynių savaičių.

    Vidutinė ligos trukmė šiame sąraše siekė maždaug tris ar keturias savaites, o didžioji dalis žmonių, sprendžiant iš įrašų, įprastas prievoles atnaujino greičiau nei per mėnesį. Tai ypač iškalbinga detalė, nes tuo metu kai kuriose vietose buvo taikomos ilgesnės ligos atleidimo nuo darbų praktikos, tačiau dokumente matyti, kad realus sugrįžimas į ūkį dažnai įvyko anksčiau.

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks „nedarbingumo kalendorius“ leidžia tiksliau įvertinti kasdienio gyvenimo sukrėtimą: per trumpą laikotarpį susikaupė dešimčių savaičių neatidirbto darbo našta. Tai paaiškina, kodėl šaltiniuose taip dažnai minimi darbininkų trūkumai ir sutrikęs žemės ūkio ritmas.

    Ką sako išgyvenusiųjų sąrašas?

    Dokumente matyti, kad tarp pasveikusiųjų buvo daugiau didesnius sklypus valdžiusių nuomininkų, todėl keliama prielaida, jog geresnės gyvenimo sąlygos galėjo didinti išgyvenimo tikimybę. Vis dėlto tai nėra galutinis įrodymas, nes sąrašas apima tik vieną vietovę ir atspindi konkretaus dvaro administravimo praktiką.

    Didelė vyrų dalis įrašuose taip pat nereiškia, kad maras labiau rinkosi vieną lytį. Istorikai akcentuoja, kad tai greičiau siejasi su tuo meto žemėvaldos ir prievolių sistema, kai oficialiuose dvaro dokumentuose dažniau figūruodavo vyrai kaip sklypų laikytojai.

    Įrašai svarbūs ir platesniame kontekste: jie papildo pasakojimą apie Juodąją mirtį ne tik mirčių skaičiais, bet ir ligos patirtimi, pasveikimu, darbingumo atkūrimu. Tokie fragmentai padeda tiksliau suprasti, kaip pandemija veikė bendruomenių kasdienybę, ūkį ir socialinius santykius.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs šiandien?

    Šiuolaikiniai tyrimai vis dažniau siekia sujungti archeologijos, bioistorijos, genetikos ir archyvinių šaltinių duomenis, kad būtų atkurta ne tik mirties priežastis, bet ir žmonių atsparumas ligoms. Pastaraisiais metais daugėja darbų, analizuojančių, kaip epidemijos keitė darbo rinką, migraciją, nelygybę ir net teisines normas.

    Viduramžių maro atvejis išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip staigus sergamumas ir mirtingumas galėjo suardyti įprastą ūkio struktūrą, sukelti darbo jėgos deficitą ir pakeisti socialinę derybinę galią. Naujas dokumentas primena, kad pandemijos istorija yra ne tik apie mirtį, bet ir apie pasveikimą, prisitaikymą bei visuomenės atsistatymą.