Legenda, kuri buvo gerokai tamsesnė
Šiandien Robinas Hudas dažniausiai vaizduojamas kaip kilnus Šervudo miško didvyris, atimantis iš turtingųjų ir dalijantis vargšams. Tačiau ankstyviausiuose pasakojimuose jis kur kas mažiau primena vėlesnių filmų ir romanų herojų, o jo elgesys neretai atitinka žiaurią viduramžių realybę.
Istorikai pabrėžia, kad seniausios išlikusios baladės apie Robiną Hudą siekia XIV–XV amžius. Jose jis vaizduojamas kaip patyręs kovotojas ir už įstatymo ribų atsidūręs lankininkas, gyvenantis miške su savo būriu ir veikiantis pagal savas taisykles.
Šiuose ankstyvuosiuose tekstuose dar nėra daugelio vėliau išpopuliarėjusių elementų. Pavyzdžiui, neminima ledi Marion kaip jo mylimoji, o pats Robinas nėra pristatomas kaip kilmingasis, netekęs žemių ir laukiantis progos jas atgauti.
Ne kilmingasis gelbėtojas, o laisvas karys
Ankstyvieji pasakojimai Robiną Hudą dažniau apibūdina kaip yeoman, tai yra laisvą žmogų, viduramžių socialinėje hierarchijoje stovėjusį tarp valstiečių ir smulkiosios bajorijos. Tai svarbi detalė, nes ji keičia ir visą legendos logiką: jis nėra didikas, ginantis savo privilegijas, bet ir ne paprastas skurdžius.
Kita populiari klišė, kad Robinas Hudas nuolat dalijo grobį vargšams, ankstyvuose šaltiniuose neatrodo tokia aiški. Pasak medievistų, jis labiau linkęs padėti tiems, kuriuos laiko vertais paramos, pavyzdžiui, į bėdą patekusiam, bet garbingam riteriui, kuriam suteikiama finansinė pagalba kaip paskola.
Jo pagrindiniais taikiniais dažnai tampa ne atsitiktiniai turtingi keliautojai, o korumpuoti dvasininkai ir vietos didikai, piktnaudžiaujantys valdžia. Tai leidžia suprasti, kad pasakojimų moralė sukasi apie neteisybę ir savivalę, o ne apie sistemingą perskirstymą vargingiausiems.
Smurtas, kuris nebetelpa į romantišką vaizdinį
Didžiausias kontrastas su šiuolaikine legenda išryškėja kalbant apie smurtą. Senosiose istorijose Robinas Hudas gali elgtis itin žiauriai, o brutalios detalės pateikiamos kaip herojaus ryžto ir jėgos įrodymas, būdingas viduramžių literatūros tradicijai.
Viename iš plačiau aptariamų siužetų, nugalėjęs Guy of Gisborne, Robinas Hudas nukerta jam galvą ir dar papildomai suluošina veidą, kad žuvusiojo būtų neįmanoma atpažinti. Šiandien toks elgesys vargiai derėtų su idealizuotu socialinio teisingumo gynėjo įvaizdžiu.
Istorikai atkreipia dėmesį, kad viduramžių Anglijoje veikė ir realios už įstatymo ribų atsidūrusios gaujos, kurios vykdė plėšimus, pagrobimus, prievartą ir žmogžudystes. Minimi ir tokie vardai kaip Coterelų ar Folvillų grupuotės, kurių reputacija buvo tokia žiauri, kad tapo savotišku epochos smurto simboliu.
Šiame kontekste Robinas Hudas atrodo labiau literatūrinis personažas, o ne tikslus istorinis atspindys. Vis dėlto būtent jo istorijos suteikė patogų pagrindą vėlesnėms interpretacijoms, kurios sušvelnino žiaurumą ir sustiprino socialinio teisingumo liniją.
Legenda per šimtmečius nuolat kito: vėliau atsirado brolis Tukas, ledi Marion, lojalumo karaliui Ričardui Liūtaširdžiui motyvai. Tyrėjų teigimu, ši geba prisitaikyti prie laikmečių lūkesčių ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Robino Hudo istorija išliko tokia gyvybinga iki šių dienų.