Archeologai Didžiajame Zimbabvėje aptiko kiniškos keramikos fragmentų, kurie netikėtai praplečia supratimą apie viduramžių Afrikos ryšius su tolimais regionais. Nedidelis indo gabalėlis su glotnia žalsva glazūra siejamas su aukštos kokybės dirbiniais, gamintais pietryčių Kinijoje.
Tyrėjų teigimu, radinys rodo, kad Didžiosios Zimbabvės karalystė nuo XI iki XV amžiaus nebuvo izoliuota. Priešingai, tai buvo įtakingas politinis ir ekonominis centras, dalyvavęs plačiuose mainuose, kurie per tarpininkus galėjo pasiekti net Rytų Aziją.
Ką išduoda žalia glazūra?
Keramikos tipas atpažintas pagal būdingą žalios glazūros sluoksnį ir gamybos technologiją, reikalavusią aukštos temperatūros degimo bei preciziškos kontrolės. Tokios dangos suteikdavo dirbiniams išvaizdą, primenančią nefritą, Kinijoje itin vertintą medžiagą.
Radiniai Didžiajame Zimbabvėje yra reti, todėl mokslininkai daro prielaidą, kad importuota keramika buvo brangi ir prieinama pirmiausia elitui. Tai taip pat reiškia, kad tokie daiktai veikė ne tik kaip buities reikmenys, bet ir kaip prestižo ženklai.
Prekyba per Indijos vandenyną
Tiesioginis prekybos kelias tarp Kinijos ir Didžiosios Zimbabvės kol kas nėra patvirtintas, tačiau labiausiai tikėtinas scenarijus yra daugiaetapė prekyba per uostus ir tarpininkus. Prekės galėjo keliauti per Indijos vandenyno maršrutus, o iš Rytų Afrikos pakrantės būti gabenamos į žemyno gilumą.
Tokius mainus palengvino sezoniniai musoniniai vėjai, šimtmečius leidę pirkliams planuoti keliones tarp Afrikos rytinės pakrantės, Arabijos pusiasalio, Indijos ir Pietryčių Azijos. Iš pakrančių centrų prekės sausumos keliais patekdavo į vidaus regionus, kur buvo iškeičiamos į vietinius išteklius.
Ne vieninteliai tolimų ryšių pėdsakai
Didžiajame Zimbabvėje anksčiau rasta ir kitų importo įrodymų, įskaitant stiklo karoliukus bei dirbinius, siejamus su Pietryčių Azija, Indija ir Artimaisiais Rytais. Šie radiniai sustiprina prielaidą, kad karalystė buvo įtraukta į tarptautinę prekių, žaliavų ir idėjų apytaką.
Archeologiniai duomenys rodo ir regioninę metalų bei gyvulių prekybą, apėmusią didelius atstumus Pietų Afrikoje. Didžioji Zimbabvė išsiskyrė monumentaliomis akmens sienomis, metalo apdirbimu ir muilo akmens skulptūromis, o jos klestėjimas siejamas su aukso ir dramblio kaulo prekyba.
Mokslininkai pabrėžia, kad dalis paveldo nukentėjo XIX amžiaus pabaigos kasinėjimų metu, kai dalis radinių buvo išgrobstyta. Dėl to kiekvienas naujas, aiškiai identifikuojamas importo pavyzdys tampa ypač svarbus atkuriant tikslų Didžiosios Zimbabvės vaidmenį pasaulinėje istorijoje.