Netoli Fureidiso Izraelyje archeologai, ruošiant teritoriją statyboms, aptiko urvą, kurio sluoksniuose išliko išskirtinai gerai išsilaikę maždaug prieš 400 000 metų gyvenusių homininų pėdsakai. Tyrėjai pabrėžia, kad taip senų ir kartu nepažeistų vietovių pasaulyje yra reta, todėl radiniai leidžia tiksliau atkurti ankstyvųjų žmonių pirmtakų kasdienybę.
Viduje rasta tūkstančiai artefaktų ir aiškiai atskiriami nuosėdų sluoksniai rodo, kad vieta buvo naudojama ilgą laiką, o ne tik trumpoms stotelėms. Pagal radinių pasiskirstymą sprendžiama, kad urvas galėjo veikti kaip nuolatinė stovyklavietė, kurioje skirtingos veiklos vyko atskirose erdvėse.
Svarbiausiais laikomi akmeniniai įrankiai, priskiriami acheulėjos ir jabrudų tradicijai, paplitusiai Levante maždaug prieš 400 000–250 000 metų. Aptikta rankinių kirvukų, gremžtukų ir ašmenų, tinkamų skrosti gyvūnus bei apdirbti įvairias žaliavas, o jų gausa leidžia kalbėti apie sistemingą gamybą ir įgūdžių perdavimą grupėje.
Urve rasta ir laukinių gyvūnų kaulų su pjovimo žymėmis, kurios siejamos su mėsos dorojimu. Tokie pėdsakai paprastai vertinami kaip įrodymas, kad medžioklė ir maisto ruošimas buvo ne atsitiktiniai, o nuoseklūs, reikalaujantys planavimo bei koordinacijos.
Ne mažiau dėmesio sulaukė požymiai, rodantys kontroliuojamą ugnies naudojimą. Nors žinoma, kad ugnis žmonių pirmtakams buvo pažįstama ir anksčiau, tyrėjai šį laikotarpį sieja su jos vis svarbesniu vaidmeniu buityje: šiluma, apsauga nuo plėšrūnų ir maisto terminis apdorojimas galėjo pakeisti mitybą bei grupės gyvenimo ritmą.
Žmonių kaulų šiame taške kol kas nerasta arba jie nėra pakankamai informatyvūs, tačiau datavimas ir įrankių pobūdis leidžia sieti urvo gyventojus su populiacijomis, gyvenusiomis iki klasikinių neandertaliečių susiformavimo. Mokslininkai pabrėžia, kad būtent tokie radiniai padeda suprasti, kaip Viduriniame pleistocene kito socialinė organizacija, technologijos ir elgsena, vėliau tapusi sudėtingesnių kultūrų pamatu.