CP v2

Tag: Vienuolynai

  • Mirė sesuo Anastazija: jos pyragų ir salotų receptai užkariavo Lenkiją, parduota 4 mln.

    Mirė vienuolė ir kulinarinių knygų autorė sesuo Anastazija, pasaulietišku vardu Krystyna Pustelnik. Ji išgarsėjo receptais pyragams, desertams ir salotoms, kurie daugybei šeimų tapo švenčių bei savaitgalių stalo klasika.

    Būsima autorė virtuvėje atsakomybę pajuto dar paauglystėje, kai neteko mamos ir turėjo perimti namų ruošą. Ji pati yra pasakojusi, kad pradžia nebuvo lengva: pirmieji patiekalai buvo labai paprasti, o pirmasis bandytas kepti duonos kepalas tiesiog prisvilo.

    Jaunystėje ji ieškojo nuolatinio uždarbio ir buvo išvykusi dirbti į stiklo pramonę tuometinėje Čekoslovakijoje. Vėliau pasirinko vienuolinį kelią ir įstojo į Dievo Meilės Dukterų kongregaciją, kur kulinariniai įgūdžiai tapo kasdienės tarnystės dalimi.

    Kaip gimė garsieji receptai

    Sesuo Anastazija gamino maistą ligoniams Jastrzębie ir vėliau ilgus metus vadovavo virtuvei jėzuitų bendruomenėje Krokuvoje, Koperniko gatvėje. Norėdama išvengti pasikartojančio meniu ji nuolat ieškojo naujų derinių, o proporcijas ir patobulinimus kruopščiai fiksuodavo senuose sąsiuviniuose.

    Būtent nuosekliai kaupti užrašai tapo pagrindu receptų knygoms, kurios vėliau išplito po visą Lenkiją. Vienuolės receptai išsiskyrė aiškiai aprašytais žingsniais, patikrintomis proporcijomis ir tuo, kad buvo pritaikyti namų virtuvei.

    Leidybos proveržis ir milijonai skaitytojų

    Vienuolę išleisti pirmąją knygą paragino Krokuvos dvasininkai. 2001 metais pasirodžiusi knyga „103 ciasta siostry Anastazji“ startavo kukliu, maždaug 2 000 egzempliorių tiražu, tačiau jis greitai buvo išpirktas.

    Vėliau pasirodė ir daugiau leidinių, tarp jų „Wielka księga ciast siostry Anastazji“, „Wielka księga specjałów siostry Anastazji“ bei biografija „Siostra Anastazja. Życie pełne smaku“. Skelbiama, kad bendras jos kulinarinių knygų pardavimas viršijo 4 000 000 egzempliorių, o tai receptų autorei suteikė išskirtinę vietą Lenkijos kulinarijos kultūroje.

    Kulinarinis palikimas, kuris liks

    Sesers Anastazijos receptai daugeliui tapo patikimu orientyru ruošiant šventinius kepinius ir desertus. Tarp mėgstamiausių minimi sluoksniuoti pyragai, biskvitas su obuolių mase ir pudingu, taip pat kepiniai su varške bei aguonomis, kai keli skirtingi sluoksniai sujungiami į vieną kepinį.

    Nors vienuolės nebėra, jos palikimas išlieka receptų knygose ir šeimų užrašuose, perduodamuose iš kartos į kartą. Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip kasdienė vienuolyno virtuvė gali tapti reiškiniu, formuojančiu visos šalies namų kulinarijos tradicijas.

  • Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Bazelyje archeologai po buvusio Gnadental vienuolyno teritorija aptiko beveik pilnai išlikusią viduramžių šildymo sistemą, paremtą karštu oru. Manoma, kad ši konstrukcija įrengta XIII arba XIV amžiuje ir yra vienas geriausiai išsilaikiusių tokio tipo pavyzdžių Europoje.

    Radinius pavyko užfiksuoti atliekant archeologinius tyrimus prieš statybos ir infrastruktūros darbus Petersgraben gatvėje. Po vėlesnių mūrų ir grindų sluoksniais mokslininkai atsekė, kad sistema veikė po patalpa, kuri kadaise buvo refektoriumas, bendruomenės valgomasis.

    Šildymas veikė per požeminę kamerą, užpildytą lauko akmenimis, kurie kaupdavo šilumą ir ją palaipsniui atiduodavo. Po kamera buvo įrengtas pakūros kanalas iš akmens blokų ir plytų, kuriuo keliaudavo karštas oras ir šiluma.

    Užkūrus ugnį, įkaitęs oras patekdavo į kamerą ir įšildydavo akmenis, o šiluma būdavo nukreipiama į viršuje esantį valgomojo aukštą. Archeologai skliaute suskaičiavo aštuonias angas, kurias buvo galima atidaryti arba uždaryti, taip reguliuojant šilto oro srautą.

    Ypatinga tai, kad sistema buvo suprojektuota taip, jog dūmai būtų pašalinami dar prieš šilumai pasiekiant patalpą. Tai leido vienuolyno gyventojams šildytis be atviros ugnies valgomajame, o toks sprendimas mažino gaisro riziką ir gerino oro kokybę.

    Reta technologija ir išskirtinis išlikimas

    Nors panašūs sprendimai viduramžiais Europoje buvo žinomi, Šveicarijoje tokie šildymo įrenginiai aptinkami itin retai. Bazelio atvejis išsiskiria išlikimo būkle: išlikusios detalės leidžia gana tiksliai rekonstruoti ir konstrukciją, ir jos veikimo principą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik vietos istorijai. Jie padeda geriau suprasti, kaip viduramžių miestai ir vienuolynai sprendė šilumos, higienos ir saugumo klausimus, kai atvira ugnis pastatų viduje kėlė didžiulę grėsmę.

    Kaip dingo vienuolynas

    Gnadental abatija įkurta apie 1231 metais, kai ši vieta dar buvo už Bazelio miesto sienų. Vėliau čia veikė skirtingos religinės bendruomenės, o vienuolynas gyvavo iki Reformacijos laikotarpio, kai buvo panaikintas.

    Po vienuolyno uždarymo jo pastatai palaipsniui nyko: dalis medžiagų panaudota iš naujo, pavyzdžiui, statant sandėlį XVI amžiuje. XIX amžiaus pabaigoje sandėlis buvo nugriautas, o teritorijoje iškilo profesinė mokykla, todėl viduramžių komplekso pėdsakai beveik pranyko.

    Dokumentuos 3D formatu

    Šiuolaikiniai kasinėjimai leido ne tik atidengti šildymo sistemą, bet ir parengti detalią dokumentaciją bei trimatį modelį. Tai ypač svarbu, nes dalis radinių dėl vykstančių darbų ateityje gali būti vėl uždengta, tačiau tyrėjai turės tikslius duomenis tolesnei analizei.

    Specialistų vertinimu, toks radinys primena, kad technologiniai sprendimai energijos efektyvumui ir šilumos paskirstymui buvo kuriami gerokai anksčiau nei modernios šildymo sistemos. Viduramžių meistrai, naudodami akmenų šilumos inerciją ir oro srautų valdymą, pasiekė rezultatą, kuris šiandien atrodo netikėtai pažangus.

  • Išpuolis vienuolyne netoli Ukrainos sienos: Lenkijoje sulaikytas 31 metų Ukrainos pilietis

    Išpuolis vienuolyne netoli Ukrainos sienos: Lenkijoje sulaikytas 31 metų Ukrainos pilietis

    Lenkijos pietryčiuose, Jaroslavo mieste esančiame XVII amžiaus katalikų vienuolyne, ketvirtadienį įvykdytas išpuolis peiliu, per kurį žuvo vienas žmogus, o dar keturi buvo sužeisti. Lenkijos policija pranešė, kad netrukus po incidento sulaikytas 31 metų Ukrainos pilietis.

    Kaip skelbia pareigūnai, išpuolis įvyko apie 9.30 valandą ryto, kai buvo gautas pranešimas apie užpuolimą. Vienuolynas yra maždaug 30 kilometrų nuo Ukrainos sienos, o tarp nukentėjusiųjų – keturi vyrai ir viena moteris.

    Lenkijos žiniasklaida skelbė, kad žuvusysis galėjo būti kunigas, tačiau policija viešai nepatvirtino aukos tapatybės. Prokuratūros vertinimu, incidento aplinkybės ir tikslūs motyvai dar tiriami.

    Tyrimas aiškinasi motyvus

    Pasak prokurorų, įtariamasis į Lenkiją atvyko iš Vokietijos ir, kaip teigiama, vyko Ukrainos sienos link. Vis dėlto jis užsuko į vienuolyną, kur, įtariama, paėmė peilį iš virtuvės ir užpuolė dvasininkus bei tikinčiuosius.

    Lenkijos vidaus reikalų ministras Marcinas Kierwińskis pranešė, kad įtariamasis buvo nedelsiant sulaikytas, o tarnybos aiškinasi įvykio motyvus ir aplinkybes.

    „Tragiški įvykiai Jaroslave. Ukrainos pilietis iškart po išpuolio prieš penkis žmones buvo sulaikytas policijos. Tarnybos tiria incidento motyvus ir aplinkybes“, – sakė Marcinas Kierwińskis.

    Reakcija Varšuvoje ir Kyjive

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas viešai pareiškė, kad įtariamasis bus nubaustas pagal Lenkijos įstatymus. Jo teigimu, atsakomybė už tokius nusikaltimus turi būti neišvengiama.

    Išpuolį pasmerkė ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, pabrėžęs, kad už padarytą blogį turi būti atsakyta teisiškai. Ukrainos vadovas akcentavo, kad teisingumas turi būti įvykdytas.

    „Šio blogio vykdytojas turi prisiimti visą atsakomybę pagal įstatymą“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Vietos žiniasklaida publikavo nuotraukas, kuriose matyti prie vienuolyno atvykę policijos ir ugniagesių ekipažai, o teritorija aptverta. Tyrėjai toliau renka informaciją ir apklausia liudytojus, siekdami nustatyti tikslią įvykių seką.

  • Voinovas Mozūrijoje: sentikių kaimas su vienuolynu, ikonų palikimu ir netikėta istorija

    Voinovas Mozūrijoje: sentikių kaimas su vienuolynu, ikonų palikimu ir netikėta istorija

    Voinovas (lenk. Wojnowo), Mozūrijos kaimas šiaurės rytų Lenkijoje, išsiskiria ne ežerais ar kurortais, o sentikių bendruomenės palikimu. Tai viena ryškiausių vietų regione, kur XIX amžiuje įsitvirtino senojo stačiatikių apeigyno tradicijas išlaikę žmonės.

    Sentikiai susiformavo XVII amžiuje Rusijoje, kai dalis tikinčiųjų nepritarė patriarcho Nikono bažnytinėms reformoms. Dėl persekiojimo ir spaudimo jie ieškojo saugesnių teritorijų, o dalis bendruomenių ilgainiui pasiekė tuometinę Rytų Prūsiją ir Mozūriją.

    Kaip Voinovas tapo sentikių centru

    Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas ir senuoju vokišku pavadinimu Eckertsdorf, tačiau būtent Voinove sentikiai sukūrė tvirtą religinį ir socialinį centrą. Ilgus dešimtmečius čia buvo puoselėjama rusų kalba, uždaras bendruomeninis gyvenimas, savitos apeigos ir tradicijos.

    Ši vieta iki šiol laikoma autentiška kultūrinės atminties erdve, o ne dirbtinai turistams sukurta atrakcija. Dėl to Voinovas dažnai palieka didesnį įspūdį tiems, kurie Mozūrijoje ieško istorijos ir tapatybės ženklų, o ne vien poilsio prie vandens.

    Vienuolynas prie Duš ežero ir ikonų paveldas

    Ryškiausias kaimo akcentas yra buvęs sentikių vienuolynas prie Duš ežero. Jo ištakos siejamos su XIX amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu, kai čia įsikūrė nedidelė atsiskyrėlių bendruomenė, vėliau virtusi vienuolynu ir pritraukusi tikinčiuosius iš platesnio regiono.

    Skirtingais laikotarpiais kompleksas veikė kaip vyrų, o vėliau kaip moterų vienuolynas, o didžiausias suklestėjimas siejamas su XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia. Minimi bibliotekos ir mokymo veiklos pėdsakai, o pats kompleksas tapo svarbia dvasinio gyvenimo atrama.

    Šiandien lankytojams dažniausiai rodomi išlikę vienuolyno pastatai, maldos namai ir sentikių kapinės. Viduje galima pamatyti ikonų tradiciją primenančių eksponatų ir senosios bendruomenės gyvenimą liudijančių istorinių detalių.

    Ką dar pamatyti aplink Voinovą

    Be vienuolyno, verta skirti laiko ramiam pasivaikščiojimui per kaimą ir jo apylinkes. Čia išlikęs tradicinis užstatymas ir senųjų gyventojų palikti kultūriniai ženklai, leidžiantys suprasti, kuo ši vieta skyrėsi nuo aplinkinių Mozūrijos gyvenviečių.

    Voinovas yra šalia Krutinės upės ir netoli vieno žinomiausių Lenkijoje baidarių maršrutų, o aplink driekiasi Piškos giria ir ežerų juosta. Dėl to kaimas patrauklus ir istorijos, ir gamtos mėgėjams, norintiems išvengti triukšmingiausių kurortų.

  • Auksu ir brangakmeniais puoštos relikvijos Bavarijoje: kodėl katakombų šventieji vis dar kelia šiurpą?

    Auksu ir brangakmeniais puoštos relikvijos Bavarijoje: kodėl katakombų šventieji vis dar kelia šiurpą?

    Pietų Vokietijoje, Bavarijos Bad Štafelšteino apylinkėse esančioje Banz vienuolyno bažnyčioje lankytojus pasitinka neįprastas reginys: keturi skeletai, apgaubti šilku, nėriniais ir nusagstyti auksu bei sidabru. Šios relikvijos, vadinamos Vincenzius, Valerius, Benedictus ir Felix Benedictus, čia atkeliavo iš Romos XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiuje.

    Bažnyčios tradicija teigia, kad tai ankstyvųjų krikščionių kankinių palaikai, rasti Romos katakombose. Tačiau istorikai pabrėžia, jog daugelio vadinamųjų katakombų šventųjų tapatybės šiandien sunkiai patikrinamos, nes dalis palaikų buvo iškelti iš nepažymėtų kapų, o jų kilmę neretai patvirtindavo to meto bažnytinės institucijos sprendimai.

    Vietos dvasininkai aiškina, kad šių relikvijų puošnumą nulėmė ne vien pagarba mirusiesiems, bet ir epochos nuotaikos. Po Trisdešimties metų karo Vokietijoje tvyrojo masinių netekčių ir ligų atmintis, o baroko estetika tapo būdu tikintiesiems suteikti vilties ir bent simboliškai atsverti kasdienybės žiaurumą.

    „Tai buvo baisus metas, o per baroką žmonės bandė atverti vartus į dangų, todėl viskas buvo kuriama taip gražiai“, – sakė kunigas Walteris Riesas.

    Bažnyčios prižiūrėtoja Anita Gottschlich pripažįsta, kad reginys daug kam atrodo šiurpus, tačiau būtent dėl to jis ilgam įstringa atmintyje. Pasak jos, vyresni lankytojai, vaikystėje matę šiuos eksponuojamus palaikus, sugrįžę dažnai pirmiausia klausia apie vadinamuosius šventuosius kūnus.

    Katakombų šventieji nėra išskirtinai Banz vienuolyno reiškinys: panašių stiklinėse vitrinose ar karstuose eksponuojamų relikvijų galima rasti ir kitose barokinėse katalikų bažnyčiose Bavarijoje, taip pat kaimyninėse šalyse. Istoriškai tokios relikvijos kėlė bendruomenių prestižą, stiprino piligrimystės tradicijas ir tapdavo svarbia vietos religinių praktikų dalimi.

    Siekiant išlaikyti išskirtinumo įspūdį, kai kuriose bažnyčiose relikvijos didžiąją metų dalį būna uždengtos. Banz vienuolyno bažnyčioje jos dažniau atveriamos ypatingomis progomis, pavyzdžiui, Visų Šventųjų dieną, kai tikintieji ir smalsuoliai kviečiami iš arti pamatyti iš katakombų atkeliavusius simbolius, primenančius apie mirtį, tikėjimą ir viltį.