CP v2

Tag: Viešasis menas

  • Zarasuose iškils Mykolo Saukos „Choras“: 35 veidai pakeis Senamiesčio pasažą jau rudenį

    Zarasuose iškils Mykolo Saukos „Choras“: 35 veidai pakeis Senamiesčio pasažą jau rudenį

    Zarasų Senamiesčio pasaže šį rudenį turėtų atsirasti nauja skulptoriaus ir rašytojo Mykolo Saukos skulptūra „Choras“. Kūrinys taps dar vienu akcentu šalia Zarasų krašto muziejaus padalinio Kraštiečių muziejaus, kur veikia Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija.

    Projektas siejamas su Zarasų rajono savivaldybės pasirengimu 2028 metais tapti Lietuvos kultūros sostine. Miestui tai ne tik vienkartinis įvykis, bet ir proga nuosekliai stiprinti viešųjų erdvių kokybę, kultūros infrastruktūrą ir kultūrinį turizmą.

    Kas yra „Choras“?

    „Choras“ yra 35 skulptūrinių portretų kompozicija, kuri iš tolo gali atrodyti kaip vientisa žmonių grupė, tačiau priėjus atsiveria skirtingi bruožai ir charakteriai. Pavadinimas referuoja į antikinės tragedijos chorą, kai kolektyvinis balsas komentuoja įvykius ir kuria moralinį, emocinį foną.

    Skulptūroje vaizduojami realūs žmonės, tačiau jų tapatybės žiūrovui neatskleidžiamos. Tokia autoriaus pasirinkta strategija kviečia ne atpažinti, o interpretuoti: spėti istorijas, susieti veidus su patirtimis ir kurti savą pasakojimą.

    Kaip gimė portretų grupė

    Didžioji dalis portretų buvo sukurta 2019–2020 metais, kai pradžioje atsirado molinių galvų grupė, vėliau perkelta į patvaresnę formą. Kompozicija anksčiau buvo pristatyta meno mugėje „Art Vilnius“, o 2026 metais papildyta dar trimis naujais portretais.

    „Galima būtų sakyti, kad tie veidai tapo mano kompanija karantino metu. Norėjau lipdyti jų daug, kol iš jų pasidarys grupė ir stebėti, kaip skirtingi bruožai ir charakteriai veikia vienas kitą“, – sakė Mykolas Sauka.

    Pasak menininko, šiemet prie kompozicijos pridėti portretai, vaizduojantys Zarasų krašto žmones, suteikia kūriniui aiškesnį ryšį su vieta. Tokie įvietinti sprendimai viešajame mene dažnai didina gyventojų įsitraukimą ir padeda naujam objektui tapti bendruomenės tapatybės dalimi.

    Kodėl tai svarbu Zarasams

    Viešosios skulptūros miestuose vis dažniau vertinamos ne vien kaip estetiniai objektai, bet ir kaip kultūrinės traukos taškai, skatinantys lankytojų srautus bei diskusijas. Zarasų atveju „Choras“ papildo formuojamą šiuolaikinio meno maršrutą ir sustiprina Kraštiečių muziejaus kryptį, orientuotą į krašto kūrėjus.

    Rengiantis 2028 metų programai, tokie projektai padeda kurti tęstinumą: miestas ne tik organizuoja renginius, bet ir palieka ilgalaikius, kasdien matomus kultūros ženklus. Planuojama, kad Mykolo Saukos „Choras“ Senamiesčio pasaže bus pastatytas jau šį rudenį.

  • Žemaitės skveras taps literatūros scena: atidengs „Bukantės mišką“ ir skambės proza

    Žemaitės skveras taps literatūros scena: atidengs „Bukantės mišką“ ir skambės proza

    Atnaujintas Žemaitės skveras rugsėjo 30 dieną vakare virs atvira literatūros erdve: čia bus pristatytas monumentalus dailininkės Liudos Jaruševičiūtės Stankevičienės kūrinys „Bukantės miškas“. Daugiau nei 600 kvadratinių metrų ploto sieninė tapyba sujungia realius skvero medžius su ant pastato nutapytu mišku, įkvėptu Žemaitės tekstų nuotaikų ir vaizdinių.

    Po kūrinio pristatymo skvere vyks šiuolaikinės lietuvių prozos skaitymai, kuriuos moderuos poetė ir literatūrologė Marija Mažulė. Renginyje savo tekstus skaitys Akvilina Cicėnaitė, Ieva Marija Sokolovaitė, Rasa Aškinytė ir Eglė Frank.

    Pasak organizatorių, renginio idėja sąmoningai siejama su Žemaite ne tik kaip literatūros klasike, bet ir kaip visuomenės pokyčių simboliu. Jos kūryba ir biografija iki šiol dažnai minima kalbant apie moterų teises, emancipaciją ir vėlyvą kūrybinį startą, todėl programoje akcentuojami skirtingi šiandien kuriančių autorių balsai.

    „Lietuvių literatūros klasikės Žemaitės kūryba mums aktuali iki šiol, lygiai taip pat svarbi ir jos asmenybė – emancipacijos ikona, kovotoja už moterų teises. Todėl norėjome, kad „Bukantės miško“ pristatymo vakarą skvere skambėtų šiuolaikinė proza ir skirtingi šiandien kuriančių moterų balsai“, – sakė renginį moderuosianti Marija Mažulė.

    „Bukantės miškas“ sukurtas taip, kad keistųsi kartu su aplinka ir metų laikais. Vasarą dalį nutapyto vaizdo uždengia tikrų medžių lapija, o rudenį ir žiemą atsiveria daugiau detalių, todėl kūrinys tampa tarsi natūraliu skvero žalumos tęsiniu.

    Pastaraisiais metais Vilniuje vis dažniau derinami viešųjų erdvių atnaujinimai ir kultūrinės programos: viešasis menas naudojamas ne tik estetikai, bet ir vietos tapatybei stiprinti, o renginiai lauke praplečia auditoriją už tradicinių salių ribų. Tokie projektai paprastai orientuojasi į prieinamumą, bendruomeniškumą ir galimybę kultūrą patirti kasdienėse miesto erdvėse.

    Renginys vyks rugsėjo 30 dieną 17.30 valandą Žemaitės skvere, adresu Gedimino prospektas 29B. Dalyvavimas nemokamas.

  • Visagine atsiradusi neofreska įplieskė ginčą: ar lygiavertė partnerystė šeimoje – nauja norma?

    Visagine atsiradusi neofreska įplieskė ginčą: ar lygiavertė partnerystė šeimoje – nauja norma?

    Visagine viešoje miesto erdvėje atsirado nauja neofreska, kviečianti kalbėti apie lygiavertę partnerystę šeimose ir kasdieniuose tarpusavio santykiuose. Kūrinys tapo ne tik vizualiu akcentu, bet ir aiškiu socialiniu pareiškimu, kuris dalį gyventojų įkvėpė, o dalį paskatino kritikuoti.

    Diskusija greitai persikėlė į socialinius tinklus: per pirmąsias dvi savaites įrašai apie neofreską sulaukė daugiau nei 800 reakcijų ir apie 30 komentarų. Gyventojų apklausoje nuomonę išsakė maždaug 60 žmonių, o tai parodė, kad tema bendruomenei yra jautri ir aktuali.

    Lygiavertės partnerystės idėja viešojoje erdvėje dažniausiai siejama su kasdienių pareigų, sprendimų ir atsakomybės pasidalijimu šeimoje, įskaitant vaikų priežiūrą, buities darbus, finansus ir emocinį darbą. Pastaraisiais metais tokios diskusijos Lietuvoje vis dažniau kyla ne tik šeimų rate, bet ir darbo vietose, mokyklose, savivaldos bendruomenėse.

    Viešasis menas kaip diskusijos katalizatorius

    Kultūros lauko ekspertai pabrėžia, kad viešosios erdvės menas vis dažniau kuriamas ne vien estetikai, bet ir dialogui su gyventojais. Tokie kūriniai neretai tampa lakmuso popierėliu, išryškinančiu bendruomenės vertybes, baimes ar lūkesčius, ypač kai paliečiamos socialinės lygybės ir vaidmenų šeimoje temos.

    Gyventojų reakcijos į panašias iniciatyvas dažnai išsiskiria: vieni tokį meną vertina kaip švietėjišką ir skatinantį pagarbų pokalbį, kiti jį mato kaip provokaciją ar „primetamą“ požiūrį. Visagine kilusi diskusija atspindi platesnę tendenciją, kai viešoji erdvė tampa vieta, kur susitinka skirtingos patirtys ir kartų požiūriai.

    Ką rodo visuomenės nuotaikos?

    Sociologų vertinimu, partnerystės ir lyčių vaidmenų klausimai dažniausiai tampa aštresni, kai jie pradedami sieti su tapatybe, tradicijomis ir vaikų ugdymu. Todėl net ir vienas kūrinys gali išprovokuoti platesnę diskusiją apie tai, ką šiandien reiškia šeima, susitarimai joje ir pagarba vienas kitam.

    Neofreskos atvejis Visagine rodo, kad šiuolaikinis menas regionuose gali veikti kaip įtraukiantis bendruomenės mechanizmas, priverčiantis sustoti ir pasvarstyti. Net ir skirtingos nuomonės, jei jos reiškiamos pagarbiai, gali tapti žingsniu į aiškesnį susikalbėjimą mieste.

    Projekto autoriai akcentuoja, kad pagrindinis tikslas yra paskatinti kalbėtis apie lygiavertiškumą santykiuose, o ne supriešinti gyventojus. Tuo pačiu jie pripažįsta, kad viešasis menas retai palieka žmones abejingus, ypač kai paliečia tai, kas artima kasdieniam gyvenimui.

  • Kaunas vėl traukia menininkus: 20 granitinių skulptūrų papuoš erdves, investuoja 477 tūkst. eurų

    Kaune iki rugsėjo 13 dienos vyksta Tarptautinis skulptūros simpoziumas, skirtas UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančiam Kauno modernizmui. Antrus metus iš eilės menininkai kuria skulptūras, kurios vėliau papildys miesto viešąsias erdves.

    Organizatoriai skelbia, kad šiemet kūrybiniame procese dalyvauja 20 profesionalių skulptorių iš Lietuvos ir užsienio. Jų idėjos atrinktos iš daugiau kaip 150 paraiškų, vertinant originalumą, pritaikomumą viešosioms erdvėms ir technines įgyvendinimo galimybes.

    „Svarbu ne tik saugoti tai, ką paveldėjome, bet ir kurti tai, kas taps miesto dalimi“, – sakė Kauno miesto savivaldybės meras Visvaldas Matijošaitis.

    Simpoziumo tema siejama su tarpukario Kauno architektūra, dažnai vadinama optimizmo architektūra. Tokios iniciatyvos, pasak organizatorių, padeda didinti UNESCO statusą turinčio paveldo matomumą ir kuria šiuolaikinės skulptūros dialogą su miesto urbanistika.

    Šių metų dalyvių geografija plati: atvyksta kūrėjai iš Japonijos, Kinijos, Čilės, Turkijos, Italijos, Vokietijos, Sakartvelo, Bulgarijos, Kanados ir Graikijos. Lietuvai atstovauja keli gerai žinomi skulptoriai, aktyviai dalyvaujantys tarptautiniuose projektuose ir parodose.

    Skulptūros kuriamos UAB „Garliavos granitas“ teritorijoje Garliavoje, kur menininkams suteikti maždaug 2 kubinių metrų granito blokai. Per keturias savaites jie turi parengti pilnai užbaigtus darbus, kurie vėliau bus perkelti į Mažąjį ąžuolyną ar kitas Kauno vietas.

    Projektui numatyta apie 477 tūkst. eurų. Didžiausią dalį, 458 tūkst. eurų, skiria Kauno miesto savivaldybė, o likusi suma tenka Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus indėliui.

    Lėšos skiriamos medžiagoms, technikai, kūrėjų darbo ir apgyvendinimo sąlygoms, taip pat renginiams visuomenei. Organizatorių teigimu, kiekvienam autoriui skiriamas vienkartinis 8 tūkst. eurų honoraras.

    „Turime autorių iš skirtingų šalių, todėl jų darbai taps tarptautiniu dialogu su Kauno architektūra ir istorija“, – sakė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder.

    Simpoziumą lydi ir viešos veiklos: parodos, pristatymai, edukacinės dirbtuvės bei diskusijos apie šiuolaikinę skulptūrą ir viešąjį meną. Organizatoriai planuoja, kad įvairiose veiklose iš viso dalyvaus apie 4 500 žmonių.

    Tarp įžanginių iniciatyvų minimos skulptorės ir pedagogės Sigitos Dackevičiūtės organizuotos molio lipdymo dirbtuvės vaikams. Taip pat rengiamos edukacijos suaugusiesiems, kuriose modernizmo architektūros pažinimas derinamas su praktiniais užsiėmimais.

    Viešųjų erdvių meno projektai pastaraisiais metais Europoje vis dažniau siejami ne tik su estetika, bet ir su miesto tapatybe bei kultūrine diplomatija. Kauno atvejis išsiskiria tuo, kad šiuolaikinė skulptūra čia tiesiogiai reaguoja į UNESCO saugomą architektūros paveldą, o sukurti kūriniai lieka miestui kaip ilgalaikė investicija.