Įprastai po saulės baterijų moduliais pilamas žvyras arba nuolat trumpinama žolė, kad teritorija atrodytų tvarkingai ir būtų paprasčiau prižiūrėti infrastruktūrą. Tačiau toks sprendimas menkai prisideda prie biologinės įvairovės ir dažnai palieka skurdžią, vabzdžiams nepalankią aplinką.
Pietų Minesotoje JAV dviejų didelių saulės elektrinių teritorijose 2018 metų pradžioje pasirinktas kitoks kelias: žolė nustojo būti reguliariai pjaunama, o plotai pradėti sėti vietinėmis žydinčiomis rūšimis. Tikslas buvo paprastas ir pamatuojamas: sukurti buveines vabzdžiams apdulkintojams, ypač vietinėms bitėms.
Kas pasikeitė per penkerius metus?
Saulės elektrinės dažnai statomos intensyviai naudotuose žemės ūkio plotuose, kurie daugelį metų buvo arti, purkšti herbicidais ir praradę natūralius augalų bei vabzdžių „kampelius“. Įrengus modulius arimas paprastai nutraukiamas, tačiau žemė neretai paliekama kaip sterilus žolynas arba uždengiama žvyru.
Minesotos atvejis prasidėjo panašiai, bet prieš pirmą pilnavertį sezoną teritorijos buvo paruoštos ir apsėtos vietinėmis žolėmis bei žydinčiais augalais. Vėliau ten ėmė vyrauti natūralesnis režimas: mažiau pjovimo ir daugiau sąlygų augalams subręsti bei pražysti.
Tokių pokyčių poveikį nuo 2018 metų iki 2022 metų rugpjūčio stebėjo Argono nacionalinės laboratorijos ir Nacionalinės atsinaujinančios energijos laboratorijos mokslininkai. Jie periodiškai fiksavo augalų ir vabzdžių įvairovę bei bendrą gausą, vertino, kaip kinta buveinės kokybė.
Daugiausia laimėjo vietinės bitės
Pirmaisiais metais žiedų buvo nedaug, o vabzdžių gausa atrodė kukli, tačiau kas vasarą situacija keitėsi. Tyrėjai fiksavo ryškų žydinčių augalų rūšių pagausėjimą, o kartu augo ir vabzdžių įvairovė bei bendras jų kiekis.
Per stebėjimo laikotarpį bendras vabzdžių skaičius išaugo tris kartus, o vietinių bičių gausa padidėjo apie 20 kartų. Tarp dažniausiai sutinkamų grupių buvo vabalai, musės ir kandys, tačiau būtent vietinės bitės tapo svarbiausiu rodikliu, parodančiu, kad buveinė tapo tinkama apdulkintojams.
Pastebėta ir platesnė nauda: apdulkintojai, įsikūrę saulės elektrinių plotuose, lankė ir šalia augančias kultūras, įskaitant sojų žiedus gretimuose laukuose. Tai reiškia, kad tokios „apželdintos“ saulės elektrinės gali tapti ne tik energetikos, bet ir žemės ūkio ekosistemų dalimi.
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamąją saulės energetikos ir biologinės įvairovės dermę, kai infrastruktūra planuojama taip, kad mažintų neigiamą poveikį gamtai. Minesotos pavyzdys rodo, kad palyginti paprastas teritorijos tvarkymo pakeitimas, mažiau pjauti ir sėti vietines žydinčias rūšis, gali duoti apčiuopiamų rezultatų per kelerius metus.
Tokie sprendimai ypač aktualūs regionuose, kur apdulkintojų populiacijos patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, pesticidų ir monokultūrų plėtros. Nors kiekvienai vietovei reikia atskiro plano, tyrimas signalizuoja, kad saulės elektrinių plotai gali tapti realia galimybe atkurti dalį prarastų buveinių, jei priežiūra ir apželdinimas parenkami atsakingai.