Viešieji pirkimai Lenkijoje kasmet paskirsto milžiniškas sumas, tačiau vietos pramonė ne visada iš to laimi. Katovicuose vykusiame Forum Nowego Przemysłu dalyviai kėlė klausimą, ar valstybė geba savo užsakymus paversti ilgalaikiu pramonės stiprinimo įrankiu, o ne vien mažiausios kainos varžybomis.
Diskusijoje apie vadinamąjį vietos komponentą akcentuota, kad vien įmonės registracijos šalis ar „vietinis“ logotipas dar neatsako į esminį klausimą, kur sukuriama reali vertė. Verslo atstovai kalbėjo apie atvejus, kai pažangi vietos gamyba pralaimi konkursus dėl formalių reikalavimų, sertifikatų ar taip suformuluotų kriterijų, kurie neįvertina tikrosios kilmės ir tiekimo grandinės.
Kur „vietos komponentas“ dingsta
Įmonių atstovai pabrėžė, kad viešuosiuose pirkimuose vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai formalūs kriterijai leidžia laimėti bendrovėms, kurių realus tiekimo ir nuosavybės modelis mažai susijęs su vietos ekonomika. Skambėjo argumentas, kad vien formaliai atitikus galutinio naudos gavėjo reikalavimus dar nereiškia, jog produktas ar kritiniai komponentai sukurti europinėje tiekimo grandinėje.
Taip pat atkreiptas dėmesys į praktiką, kai vietos komponentas vertinamas tik pagrindinio rangovo lygmeniu, tačiau beveik nekontroliuojama, kas vyksta subrangovų grandinėje. Verslo požiūriu tai reiškia, kad valstybė gali mokėti už projektus, kuriuose dalis pridėtinės vertės, mokesčių ir darbo vietų „išteka“ į užsienį.
„Valstybei turėtų rūpėti, kad mokesčiai liktų Lenkijoje ir kad žmonės būtų įdarbinami čia“, – sakė TELE-FONIKA Kable atstovė Katarzyna Derecka.
Konsultacijos su rinka – vis dar retenybė
Urząd Zamówień Publicznych vadovė Agnieszka Olszewska teigė, kad viešieji pirkimai vis labiau vertinami kaip priemonė stiprinti konkurencingumą ir valstybės atsparumą, o ne tik formaliai išleisti biudžeto lėšas. Vienas iš būdų tam pasiekti yra išankstinės rinkos konsultacijos, kai dar prieš konkursą tikrinama, kokie sprendimai realiai prieinami ir kaip suformuluoti reikalavimus.
Jos pateiktais duomenimis, 2025 metais įvyko 187 000 viešųjų pirkimų procedūrų, iš jų apie 140 000 buvo nacionalinės. Vis dėlto išankstinės rinkos konsultacijos surengtos tik 960 atvejais, tai sudaro apie 0,65 proc. visų procedūrų.
Diskusijoje skambėjo ir skeptiškas verslo vertinimas: jei konsultacijų metu pateikti argumentai vėliau neatsispindi konkurso sąlygose, įmonės praranda motyvaciją skirti laiką procesui. Tai ypač juntama sektoriuose, kuriuose investicijų ciklai ilgi, o reikalavimų „smulkmenos“ gali lemti, ar vietos gamintojas apskritai turės galimybę pateikti pasiūlymą.
Daugiau svertų prieš trečiųjų šalių dalyvius
Dar viena aptarta tema – galimybė viešuosiuose pirkimuose taikyti kitokias sąlygas tiekėjams iš trečiųjų šalių, kurios neturi su Europos Sąjunga susitarimų dėl abipusės prieigos prie pirkimų rinkos. Pasak UZP vadovės, nuo 2025 metų rugsėjo 9 dienos perkančiosios organizacijos tam tikrais atvejais gali riboti tokių tiekėjų dalyvavimą arba nustatyti mažiau palankias sąlygas, įskaitant tiekimo pasiūlymus.
Tačiau pabrėžta, kad tai nėra automatinė pirmenybė vietos bendrovėms. Sprendimas paliekamas perkančiajai organizacijai, todėl realus poveikis priklausys nuo to, kaip dažnai ir kokiose pirkimų kategorijose ši priemonė bus naudojama.
Forumo diskusijos išvada buvo aiški: norint, kad viešieji pirkimai realiai augintų vietos pramonę, neužtenka deklaracijų apie vietos komponentą. Reikia skaidresnės kilmės ir tiekimo grandinių patikros, kriterijų, kurie vertina ne tik kainą, ir praktikos, užtikrinančios, kad investicijų vertė būtų kuriama vietos ekonomikoje.