CP v2

Tag: Vikšrai

  • Pamatėte šiuos ženklus ant vynmedžio? 3 kenkėjai, galintys sunaikinti derlių per sezoną

    Pamatėte šiuos ženklus ant vynmedžio? 3 kenkėjai, galintys sunaikinti derlių per sezoną

    Sveiki vynmedžio lapai ir pilnos uogų kekės negarantuoja, kad krūmas saugus. Net keli smulkūs kenkėjai gali tyliai susilpninti augalą, o nuostoliai dažnai paaiškėja tik uogoms pradėjus prastai nokti. Dėl to specialistai pataria vynmedį apžiūrėti reguliariai, o ne tik tada, kai jau matosi žala.

    Dažniausiai problemos prasideda nuo lapų, ypač jų apatinės pusės, kur kenkėjai slepiasi ir minta augalo sultimis. Pirmieji signalai gali būti šviesios dėmelės, pageltimai, deformacijos ar ankstyvas lapų kritimas. Kuo anksčiau pastebėsite pokyčius, tuo didesnė tikimybė išsaugoti derlių be didesnių priemonių.

    Voratinkliai ant lapų

    Vienas dažniausių vynmedžio priešų yra voratinklinės erkės, kurios itin sparčiai dauginasi šiltu ir sausu oru. Jos praduria lapų audinius ir siurbia sultis, todėl lapuose atsiranda smulkios šviesios dėmės, vėliau lapai pilkėja, gelsta ir silpsta fotosintezė.

    Ryškiausias požymis yra ploni voratinkliai tarp lapų ir ūglių. Pats kenkėjas dažnai beveik nepastebimas plika akimi, tačiau jo palikti pažeidimai matomi greitai. Jei oras sausas, o lapai pradeda „margėti“, verta patikrinti lapų apačią.

    Gniužulai ir pažeistos kekės

    Kita problema gali būti lapus ir uogas pažeidžiančių vikšrų antplūdis. Tokie kenkėjai dažniau pastebimi, nes vikšrai būna kelių milimetrų ar net apie 1 centimetro ilgio, o jų mitybos žymės aiškiai matomos ant lapų ir kekių.

    Pažeistos vietos dažnai deformuojasi, lapai gali būti susukti ar apgraužti, o uogos nukenčia labiausiai, kai vikšrai įsikuria kekių viduje. Tokiu atveju nukenčia ne tik išvaizda, bet ir nokimas, didėja puvinio rizika, ypač po lietaus ar esant tankiam lapynui.

    Filco sluoksnis lapo apačioje

    Trečias dažnas kenkėjas yra mikroskopinė erkė, kurios pačios nepamatysite, tačiau simptomai būna labai būdingi. Ant viršutinės lapo pusės atsiranda iškilūs gumbeliai, tarsi pūslelės, o lapo apačioje tose vietose susiformuoja šviesus, kremiškas sluoksnis, primenantis ploną filcą.

    Stipresnė invazija silpnina lapus, mažina fotosintezės efektyvumą ir ilgainiui paveikia visą krūmą. Tokie lapai prasčiau maitina uogas, todėl derlius gali būti smulkesnis, o vynmedis prasčiau pasiruošia kitam sezonui.

    Norint laiku suvaldyti riziką, verta apžiūrėti vynmedį kas kelias dienas: įvertinti naujus lapus, patikrinti apatinę pusę, pažiūrėti, ar nėra voratinklių, gumbelių, apgraužimų. Pastebėjus pirmuosius požymius, paprastai pakanka greitesnės reakcijos ir tikslinių priemonių, o ne kovos su jau išplitusia problema.

  • Pavojingi vikšrai Prancūzijoje: jų plaukeliai nudegina odą, o šunims pasekmės gali būti sunkios

    Pavasarį pietuose – ne tik saulė

    Pavasarį keliaujant į pietų Europą, ypač į Prancūzijos Viduržemio jūros regioną, turistai gali susidurti su mažai žinomu, bet realiu pavojumi – pušine procesijine kandimi (Thaumetopoea pityocampa) ir jos vikšrais.

    Šie vikšrai išsiskiria tuo, kad iš medžių leidžiasi ant žemės ir juda ilgomis „procesijomis“. Nors tai natūrali jų vystymosi stadija, kontaktas gali baigtis stipriu odos sudirginimu ar alergine reakcija.

    Kodėl jie pavojingi žmonėms ir šunims?

    Pagrindinė rizika – mikroskopiniai dilginantys plaukeliai, kurie lengvai pasklinda ore ir prilimpa prie odos ar gleivinių. Jie gali sukelti paraudimą, tinimą, intensyvų niežėjimą, o jautresniems žmonėms – ryškesnes alergines reakcijas.

    Veterinarai Prancūzijoje kasmet primena, kad šunims pavojus ypač didelis: gyvūnai iš smalsumo gali vikšrą pauostyti, palaižyti ar net sugriebti. Tokiais atvejais galimi burnos gleivinės pažeidimai, stiprus seilėtekis, tinimas ir kitos komplikacijos, todėl delsti nereikėtų.

    Kaip su jais kovoja savivaldybės?

    Pastaraisiais metais daugelyje vietovių atsitraukiama nuo cheminių insekticidų viešose erdvėse, todėl dažniau taikomos biologinės ir prevencinės priemonės. Rudenį kai kur vykdomi biologiniai purškimai, kurie padeda sumažinti lervų gausą, nors problemos visiškai neišsprendžia.

    Taip pat naudojamos specialios gaudyklės, montuojamos ant medžių kamienų, ypač prie mokyklų, darželių ir vaikų žaidimų aikštelių. Vis dėlto teritorijose, kur daug pušų, visų vietų apsaugoti praktiškai neįmanoma.

    Ką daryti keliaujant ir vaikštant gamtoje?

    Svarbiausia taisyklė – neliesti vikšrų net tada, jei jie atrodo nejudrūs ar negyvi, nes dilginantys plaukeliai išlieka pavojingi. Jei keliaujate su šunimi, pavasarį vietovėse, kur auga pušys, verta rinktis pavadėlį ir vengti vietų, kur matomos vikšrų virtinės ar lizdai medžiuose.

    Įtarus kontaktą, rekomenduojama kuo greičiau nuplauti atviras kūno vietas vandeniu, vengti trinti odą ir stebėti simptomus. Jei reakcija stipri, atsiranda dusulys, veido ar gerklės tinimas, o gyvūnui – ryškūs burnos pažeidimo požymiai, būtina nedelsiant kreiptis į medikus ar veterinarą.

  • Berlyno rajonus užplūdo ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai: uždaromos erdvės, gyventojai pyksta

    Berlyno rajonus užplūdo ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai: uždaromos erdvės, gyventojai pyksta

    Vikšrų židiniai Berlyne plečiasi

    Berlyno dalyje rajonų sparčiai plinta ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai, o kai kuriose vietose dėl to laikinai uždaromos žaliosios erdvės ir sporto aikštynai. Daugiausia problemų fiksuojama Šarlotenburgo-Vilmersdorfo apylinkėse, kur savivaldybės tarnybos riboja patekimą į rizikingas zonas.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad vikšrų ir jų lizdų pėdsakų matyti ant durų staktų, automobilių, pastatų fasadų ir net lauko šviestuvų. Dėl situacijos kyla įtampa, o dalis žmonių tvirtina, kad kasdienybė tapo sunkiai prognozuojama.

    Kodėl jie pavojingi žmonėms

    Pagrindinė grėsmė kyla ne nuo įkandimų, o nuo itin smulkių dilginančių plaukelių, kuriuos vikšrai barsto ir kurie lengvai pasklinda su vėju. Šiuose plaukeliuose yra baltymas taumetopoeinas, galintis sukelti stiprias alergines reakcijas ir gleivinių dirginimą.

    Kontaktas su plaukeliais kai kuriems žmonėms sukelia intensyvų niežėjimą, bėrimus, akių junginės uždegimą ar kvėpavimo takų sudirginimą. Ypatinga problema ta, kad plaukeliai gali išlikti „aktyvūs“ ir senuose lizduose, todėl rizika išlieka net ir vikšrams pasitraukus.

    Gyventojų nerimas ir valdžios ribojimai

    Vietos politikai ir bendruomenės atstovai teigia, kad labiausiai kenčia vyresnio amžiaus žmonės, dalis jų vengia išeiti iš namų. Taip pat skundžiamasi, kad vaikai grįžta su odos sudirgimais, o kai kurie gyventojai simptomams malšinti naudoja medikamentus.

    Pasak vietos gyventojų, situaciją apsunkina tai, kad sveikatos institucijos vikšrų nepriskiria prie „klasikinių kenkėjų“, tokių kaip graužikai, todėl intervencijos apimtis ribota. Be to, augalų apsaugos reguliavimas riboja biocidų naudojimą, tad kovos priemonės turi būti parenkamos atsargiai.

    Reaguodami į užsitęsusią problemą, žmonės inicijavo peticiją, kuria prašoma parengti privalomą apsaugos ir prevencijos planą ne tik Jungfernheidės apylinkėms, bet ir visam Berlynui. Bendruomenės siekia aiškaus veiksmų grafiko, greitesnio lizdų šalinimo ir informavimo apie rizikingas zonas.

  • Agrestą puola vikšrai: neatidėliokite – štai kaip atpažinti ir sustabdyti žalą derliui

    Agrestą puola vikšrai: neatidėliokite – štai kaip atpažinti ir sustabdyti žalą derliui

    Agrestų krūmus pavasarį ir vasaros pradžioje dažnai puola lapus sukantys vikšrai – lapgraužių ir lapgraužių sukėjų (dar vadinamų lapų sukėjais) lervos. Jei nesiimama priemonių laiku, jos apgraužia jaunus lapus, žiedpumpurius ir uogų užuomazgas, todėl krūmas nusilpsta, o derlius gali smarkiai sumažėti.

    Dažniausias signalas – susukti lapai, tarsi suvynioti į vamzdelį, o jų viduje arba apačioje matyti ploni voratinkliai. Kartais pastebėsite ir apgraužtus ūglių viršūnėlius bei uogas su negiliomis išgraužomis – tokia žala ypač greitai progresuoja, kai orai šilti ir sausi.

    Kaip atpažinti kenkėją?

    Lapų sukėjų vikšrai slepiasi susuktuose lapuose, todėl vien apžiūrėti krūmą iš tolo neužtenka. Patikimiausia – praskleisti susuktus lapus ir patikrinti, ar viduje nėra žalsvų ar rusvesnių lervų bei jų išskyrų, o ant lapų paviršiaus – šilkinio siūlo.

    Suaugę drugeliai patys krūmams beveik nekenkia, tačiau jų aktyvumas rodo, kad netrukus bus dedami kiaušinėliai. Dėl to sodininkai dažnai stebi situaciją reguliariai, o didesniuose soduose pasitelkia feromonines gaudykles – jos padeda suprasti, kada prasideda drugelių skraidymas ir kada tikėtinas naujas lervų antplūdis.

    Kada imtis veiksmų?

    Efektyviausia kova – kai lervos dar mažos ir nespėjo susisukti lapų į tankius lizdus. Praktikoje tai reiškia, kad laukti, kol krūmas masiškai „susiries“, neverta: užtenka kelių pirmųjų pažeistų lapų, kad pradėtumėte mechaninį naikinimą ir sustiprintumėte stebėseną.

    Jei pažeidimų nedaug, dažnai pakanka nuskinti ir sunaikinti susuktus lapus su lervomis. Tokia priemonė ypač pasiteisina nedideliuose soduose, kur kiekvieną krūmą galima apžiūrėti atidžiai, o kenkėjo populiacija dar nėra išplitusi.

    Natūralios ir biologinės priemonės

    Ekologiškuose ūkiuose ir mėgėjiškuose soduose dažnai pasirenkamos biologinės priemonės, veikiančios vikšrus, o ne pačius augalus. Plačiai taikomi preparatai, kurių sudėtyje yra Bacillus thuringiensis bakterijų atmainos – jos paveikia vikšrų virškinimo sistemą, todėl svarbu, kad lervos suėstų apdorotą lapų paviršių.

    Papildomai naudinga skatinti natūralius kenkėjų priešus. Zylės ir kiti smulkūs paukščiai sezono metu minta lervomis, tad lesyklos žiemą ir inkilai pavasarį gali prisidėti prie mažesnio kenkėjų spaudimo, ypač sodybose ir soduose, kur vengiamas intensyvus purškimas.

    Chemijos priemones verta svarstyti tik tada, kai pažeidimas didelis ir mechaninės ar biologinės priemonės nebespėja suvaldyti situacijos, o prieš naudojimą būtina įvertinti, ar preparatas registruotas uogakrūmiams ir kokie taikomi naudojimo bei karencijos reikalavimai.

    Svarbu ir tai, kad skirtingos rūšys gali vystytis nevienodu metu, todėl vienkartinis purškimas retai duoda ilgalaikį rezultatą. Dėl šios priežasties pagrindinis principas išlieka paprastas: nuosekli apžiūra, greita reakcija į pirmuosius požymius ir priemonių derinimas pagal realų užkrėtimą.

    Rudenį verta pašalinti nuo krūmų likusias uogas ir atlikti sanitarinį genėjimą, kad sumažėtų vietų, kur kenkėjai galėtų peržiemoti. Taip pat naudinga sugrėbti nukritusius lapus ir išnešti iš sklypo, o ne palikti po krūmais, nes juose gali slėptis įvairių kenkėjų vystymosi stadijos.