CP v2

Tag: Vilniaus dailės akademija

  • VDA Telšių fakultetas Taline atskleidė XVIII a. auksakalystės paslaptis: kaip atpažįstama Štapelerio dirbtuvė

    Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Dailės ir interjero restauravimo programos atstovai Taline vykusioje XIV Baltijos šalių restauratorių trienalėje pristatė tyrimus, leidžiančius tiksliau priskirti autorystę XVIII amžiaus sakralinės auksakalystės kūriniams Lietuvoje. Dėstytoja doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė ir bakalaurantas Igoris Skripka renginyje dalijosi ir praktinėmis restauravimo įžvalgomis, pabrėžiančiomis atsakingų intervencijų ribas.

    Jų pristatymo ašis buvo Sedos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios relikvijorius ir Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčios monstrancija. Tyrėjai siekė, remdamiesi Kristijono Juozapo Štapelerio dirbtuvės paveldo analize, pagrįsti šių objektų atribuciją ir parodyti, kodėl restauruojant ne visada būtina imtis ryškių rekonstrukcijų.

    Kaip atpažįstamas meistro braižas

    Tyrimo metu buvo lyginami iki šiol žinomi K. J. Štapelerio dirbtuvės darbai, atliekama technologinė ir atribucinė analizė. Pasak pristatymo autorių, net ir nesignuotus dirbtuvių kūrinius galima atpažinti iš pasikartojančių ornamentikos, kompozicijos ir atlikimo sprendimų, kurie veikia kaip savotiškas meistro „parašas“.

    Kaip būdingus bruožus jie įvardijo savitas rokailės formas, obels žiedus primenančias gėles su lapeliais, reljefiškai dekoruotas šakeles, žvynelių ornamentus ir specifinę figūrų traktuotę. Taip pat minėtos šv. Rašto citatos, kurios tam tikruose dirbiniuose pasikartoja kaip ikonografinis ir kompozicinis elementas.

    Medžiagos, cheminiai tyrimai ir restauravimo ribos

    Mikrocheminiai tyrimai patvirtino XVIII amžiaus antrosios pusės auksakalystėje naudotų medžiagų sudėtį ir padėjo geriau suprasti vėlesnius perdirbimus. Pristatyme nurodyta, kad monstrancijoje identifikuotas vario rezinatas, o relikvijoriuje aptikta dirbtuvėms būdinga spalvoto lako lesiruotė, kuri tampa papildomu argumentu atribucijai.

    Nors abu objektai buvo pažeisti, restauravimo metu sąmoningai atsisakyta visiškos rekonstrukcijos, laikantis šiuolaikinėje paveldo praktikoje taikomų autentiškumo ir minimalios intervencijos principų. Auksavimo ir sidabravimo atkūrimas buvo planuotas taip, kad būtų išlaikytas estetinis vientisumas, bet kartu nepaslėpti istoriniai sluoksniai ir naudojimo žymės.

    Dėl didelio likutinio gyvsidabrio kiekio relikvijoriaus veidrodinė dalis buvo dalinai naujai sidabruota, o bendram vaizdui atkurti pagaminti ir paauksuoti šeši trūkstami stiklo spinduliai. Tuo metu monstrancijos polichromija, atsiradusi vėlesnio XIX amžiaus restauravimo metu, nebuvo šalinama, kad nebūtų sunaikintas istoriškai reikšmingas, nors ir vėlyvesnis, objekto sluoksnis.

    Trienalė Taline ir profesinis kontekstas

    Baltijos šalių restauratorių trienalė laikoma viena svarbiausių regiono profesinių platformų, kur susitinka restauratoriai, tyrėjai ir akademinė bendruomenė. Tokie renginiai leidžia palyginti taikomas metodikas, aptarti tyrimų patikimumą ir praktines dilemas, kai tarp estetinės išvaizdos atkūrimo ir autentiškumo išsaugojimo tenka rinktis balansą.

    Programoje vyko ir ekskursijų diena, kurios metu dalyviai lankėsi Estijos riterių namuose Taline, šiandien vadinamuose Estijos Respublikos valstybingumo rūmais. Pastato istorija siekia 1690–1694 metus, o per daugiau kaip tris šimtmečius jame veikė skirtingos institucijos, todėl objektas dažnai minimas kaip sudėtingas, daugiasluoksnis paveldo apsaugos pavyzdys.

    Ant posėdžių salės sienų eksponuojami 280 Estijos didikų šeimų herbai, o Üxküll salone saugomas didžiausias ir seniausias ant drobės tapytas lubų plafonas Estijoje – barokinis kūrinys „Veneros triumfas“. Trienalės dalyviams apie šio plafono restauravimo ir eksponavimo iššūkius pasakojo Estijos dailės akademijos rektorė profesorė Hilkka Hiiop.

    VDA Telšių fakulteto atstovų pristatymas Taline išryškino, kad autorystės nustatymas šiandien vis dažniau remiasi ne vien stilistine intuicija, bet ir technologiniais bei cheminiais duomenimis. Tokia kryptis padeda priimti pamatuotus sprendimus, kada restauruoti, o kada svarbiau stabilizuoti būklę ir išsaugoti istorinį pasakojimą.

    „Net ir nesignuotus dirbinius galima priskirti konkrečiai dirbtuvei, kai sutampa ornamentika, technika ir medžiagų požymiai, o restauruojant svarbu riboti nebūtinas intervencijas“, – sakė doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė.

  • VDA Telšiuose atveria baigiamųjų darbų parodą: trys erdvės, nauja kūrėjų karta ir temos

    Birželio 2–27 dienomis Telšiuose bus pristatoma Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto baigiamųjų darbų paroda, sujungianti bakalauro ir magistro absolventų projektus. Ekspozicijos išsiskleis per tris miesto erdves: VDA Telšių galeriją, VDA Telšių fakultetą ir Žemaičių muziejų „Alka“.

    Parodos atidarymas numatytas birželio 2 dieną 17.30 valandą VDA Telšių galerijoje Kęstučio gatvėje. Renginys nemokamas ir atviras visiems – tiek miestiečiams, tiek į Telšius atvykstantiems svečiams, norintiems pamatyti, kuo gyvena jaunoji kūrėjų karta.

    Kas bus rodoma Telšiuose

    Telšiuose bus eksponuojami bakalauro studijų programų Metalo meno ir juvelyrikos, Dizaino, Dailės ir interjero, Skulptūros baigiamieji darbai. Taip pat pristatomi Taikomojo meno magistrantūros studijų projektai, atskleidžiantys platesnį taikomojo meno lauką ir autorines technikas.

    Baigiamųjų darbų parodos tradiciškai vyksta visuose miestuose, kuriuose veikia Vilniaus dailės akademijos fakultetai, o projektus pristato daugiau kaip 400 absolventų. Ši bendrakryptė parodų banga leidžia palyginti skirtingų miestų kūrybines kryptis ir pamatyti, kaip keičiasi akademinio meno ir dizaino kartos.

    Nuo amato iki šiandienos klausimų

    Baigiamieji darbai paprastai apima ne tik profesinių įgūdžių demonstravimą, bet ir bandymą apmąstyti šiuolaikinę realybę: tapatybę, socialinius pokyčius, asmenines patirtis, santykį su aplinka ir medžiagiškumu. Tokios parodos dažnai tampa vieta, kur susitinka amatinė meistrystė, dizaino funkcionalumas ir meninė idėja.

    VDA Telšių fakulteto dekanas prof. Ramūnas Banys sako, kad ekspozicijos leis pamatyti studijų programų įvairiapusiškumą ir jaunųjų kūrėjų gebėjimą idėjas realizuoti skirtingomis raiškos formomis.

    „Baigiamųjų darbų ekspozicijose galima bus pamatyti fakulteto studijų programų įvairiapusiškumą bei naujos kūrėjų kartos studijų metu įgytus profesionalius įgūdžius ir gebėjimus įvairiomis meninės raiškos formomis realizuoti savo kūrybines idėjas“, – sakė prof. Ramūnas Banys.

    Vilniaus dailės akademijos rektorė prof. Ieva Skauronė pabrėžia, kad ši riba tarp studijų ir savarankiškos praktikos yra vienas esminių parodos akcentų. Pasak jos, baigiamieji projektai yra ne tik rezultatų pristatymas, bet ir autorinės pozicijos formavimas šių dienų kontekste.

    „Baigiamųjų darbų paroda žymi esminį virsmą. Čia akademinė patirtis pereina į savarankišką kūrybinę praktiką. Kiekvienas projektas atskleidžia ne tik įgytas žinias, bet ir gebėjimą savitai mąstyti, kelti klausimus ir formuluoti savo poziciją šiandienos kontekste“, – sakė prof. Ieva Skauronė.

    Kur ir kada apsilankyti

    VDA Telšių galerijoje bus pristatomi Dizaino programos studentų darbai, taip pat Metalo meno ir juvelyrikos bei Skulptūros programų baigiamieji kūriniai. VDA Telšių fakultete numatomas Taikomojo meno magistrantūros projektų pristatymas, o Žemaičių muziejuje „Alka“ – restauravimo ir dalies taikomojo meno darbų ekspozicijos.

    Organizatoriai kviečia skirti laiko aplankyti visas tris vietas, nes skirtingos erdvės leidžia pamatyti ne vieną atskirą parodą, o nuoseklų pasakojimą apie medžiagas, idėjas ir kūrybinį augimą. Tokios ekspozicijos neretai tampa ir pirmuoju platesniu jauno kūrėjo prisistatymu auditorijai, kurį pastebi galerijos, užsakovai bei kultūros lauko profesionalai.

  • Susitikimas su Paula Mickute Telšiuose: ką atskleis paroda „Laumės yra visur“ VDA galerijoje

    Gegužės 23 dieną 13 valandą VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) vyks susitikimas su menininke Paula Mickute. Renginys susijęs su jos tapybos paroda „Laumės yra visur“, kurioje laumės motyvas tampa atspirties tašku pokalbiui apie tapatybę, kilmę ir santykį su savimi.

    Paroda pristatoma kaip meninis tyrimas, jungiantis lietuvių mitologijos pasakojimus ir asmeninę patirtį. Autorė remiasi rašytiniais šaltiniais apie laumes, tačiau pasakojimą papildo autobiografiniais sluoksniais: vaikyste, augimu, nepritapimu ir grįžimu prie savo šaknų.

    Laumė kaip tapatybės veidrodis

    Menininkė, augusi sostinėje, bet vertybiškai susiformavusi Šakių krašte, parodoje reflektuoja ilgą prisitaikymo etapą. Kūriniuose grįžimas prie gamtiškumo ir „kaimiškų“ vertybių tampa ne nostalgija, o bandymu iš naujo įvardyti, kas yra savastis, kai socialinis priėmimas reikalauja keisti savo laikyseną.

    Laumė šioje parodoje veikia kaip sugrįžimo figūra ir leidimas būti autentiškai, net jei tai nepatogu. Tradicijoje laumės siejamos su ribinėmis erdvėmis ir gamta, todėl autorės tapyboje jos tampa tarpininkėmis tarp žmogaus ir aplinkos, tarp švelnumo ir grėsmės, tarp instinkto ir socialinių normų.

    Ko tikėtis susitikime galerijoje?

    Susitikimas su autore žada būti proga išgirsti, kaip gimė parodos idėja ir kokius šaltinius bei patirtis menininkė sujungė į vieną pasakojimą. Tokie pokalbiai dažnai padeda „perskaityti“ tapybą ne tik per vaizdą, bet ir per kontekstą: kodėl pasirenkami konkretūs simboliai, kokią emocinę logiką turi ciklas ir kaip jis siejasi su dabartinėmis tapatybės paieškomis.

    Renginio organizatoriai primena, kad jo metu gali būti fotografuojama ir filmuojama, o lankytojai gali patekti į viešinimo medžiagą. VDA Telšių galerija paprastai dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 valandą, šeštadieniais 12–16 valandą.

    Kas yra Paula Mickutė?

    Paula Mickutė (gimė 2002 metais Vilniuje) yra šiuolaikinė menininkė, daugiausia dirbanti aliejinės tapybos srityje. Savo kūryboje ji nuosekliai plėtoja lietuvių mitologijos motyvus, ypač laumės figūrą, kaip laukinės ir neapibrėžtos moteriškos tapatybės simbolį.

    Menininkė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Įvietinto meno katedroje (freskos–mozaikos specialybė), ir tęsia magistrantūros studijas. Jos darbuose persipina gamta, kūnas, moteriškumas ir vidiniai išgyvenimai, kuriant erdves, kur asmeniškumas susitinka su sakmių vaizdinija.

  • Marcinkonių stoties galerijoje – Algirdo Jako paroda „Grandininė plokštė“: technika ir nerimo epocha

    Marcinkonių stoties galerijoje – Algirdo Jako paroda „Grandininė plokštė“: technika ir nerimo epocha

    Gegužės 24 dieną, 13 valandą Marcinkonių stoties galerijoje (Kastinio g. 1C, Marcinkonys) atidaroma Algirdo Jako personalinė paroda „Grandininė plokštė“. Parodoje pristatomi darbai aliuminio plokštėse, kuriose susipina mechanikos detalės, skaitmeninių įrenginių nuorodos ir laiko žymės.

    Kūriniai konstruojami iš pieštų fragmentų ir veržtais tvirtinamų siluetų, primenančių ir industrinį paviršių, ir įrenginių vidų. Menininko kuriamas žvilgsnis sąmoningai „nežmogiškas“: jis primena drono trajektoriją ar akimirką, kai krentantis telefonas fiksuoja paskutinį kadrą.

    Laikas iki silicio revoliucijos?

    Parodos pavadinime užkoduota įtampa tarp grandinės, plokštės ir jungties: mechaninis amžius čia ne nyksta, o bando eiti greta tranzistorių ir mikroschemų. Darbuose išryškėja kūno ir technologijos persidengimas, kai detalės ima priminti žmogaus siluetą, o organiškos formos virsta ikonų ir schemų kalba.

    Ši įtampa rezonuoja su platesne šiuolaikinio meno kryptimi, kurioje technologijų kasdienybė analizuojama ne kaip patogumas, o kaip patirtis, kelianti nerimą, sekimo jausmą ir nuolatinę savistabą. Tokiuose pasakojimuose DI ir duomenų kultūra neretai tampa fonu klausimams apie kūno „permatomumą“, elgsenos matavimą ir tai, kaip įpročiai pamažu virsta rodikliais.

    Vieta, kuri keičia kūrinius

    Marcinkonių geležinkelio stoties aplinka parodai suteikia papildomą sluoksnį: čia technologijos tema susitinka su infrastruktūra, judėjimu ir senesnių mechanizmų logika. Pats menininkas pabrėžia tiesioginį ryšį su savo studija Vilniaus geležinkelio stotyje, Bėgių parke, todėl darbų eksponavimas stotyje tampa ne tik estetiniu, bet ir geografiniu ryšiu.

    Naujasis kontekstas nukreipia dėmesį į rankų darbą ir į tai, kaip skaitmeniniai procesai realybėje remiasi fiziniu veiksmu, įrankiais, varžtais, plokštėmis. Tokia perspektyva leidžia parodą skaityti ir kaip pasakojimą apie technologijų istoriją, kur nauja ne panaikina sena, o su ja susiklijuoja, kartais trūkinėdama.

    Kas kuria parodą ir kada ją aplankyti

    Algirdas Jakas gyvena Vilniuje, yra studijavęs grafiką Vilniaus dailės akademijoje ir skulptūrą Hamburgo menų universitete HFBK. Jo meninė praktika orientuota į nerimo ir savidiagnozės formų tyrimą, pasitelkiant su hobiais ar terapine veikla siejamas medžiagas ir technikas, taip pat DIY estetiką.

    Parodos kuratorė yra Milda Dainovskytė, dizainą kūrė Inga Navickaitė-Drąsutė, parodos budėtojai-edukatoriai – Laura Garbštienė ir Šarūnas Šimkus. Galeriją kuruoja Laura Garbštienė, o paroda yra projekto „Parodų ciklas Marcinkonių stoties galerijoje 26“ dalis.

    Paroda veikia nuo 2026 metų gegužės 24 dienos iki birželio 14 dienos. Aplankyti ją galima šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 12 iki 17 valandos, arba iš anksto susitarus telefonu 061416255.