Tag: Virusai

  • Prasidėjo RSV sezonas: pirmieji simptomai ir kam infekcija pavojingiausia

    RSV (respiracinis sincitinis virusas) – vienas dažniausių virusų, sukeliančių kvėpavimo takų infekcijas. Juo gali užsikrėsti įvairaus amžiaus žmonės, o persirgus imunitetas nėra ilgalaikis, todėl infekcija gali kartotis.

    Lenkijos Nacionalinio visuomenės sveikatos instituto duomenimis, 2023 metais šalyje užregistruota apie 12 tūkst. RSV atvejų, 2024 metais – jau apie 41,6 tūkst., o 2025 metais – daugiau nei 94 tūkst. užsikrėtimų.

    Svarbu įvertinti, kad tai – tik registruoti atvejai. Ne visi sergantys pasidaro RSV testą, o lengvesnės infekcijos neretai praeina be vizito pas gydytoją, todėl realus skaičius gali būti didesnis.

    RSV sezonas Lenkijoje paprastai tęsiasi nuo spalio ar lapkričio iki gegužės, o daugiausia susirgimų fiksuojama žiemą. Dėl to rudenį verta prisiminti profilaktikos taisykles ir būti atidesniems, bendraujant su žmonėmis, kuriems komplikacijų rizika didžiausia.

    Kaip plinta RSV ir kada pasireiškia simptomai

    RSV dažniausiai plinta oro lašeliniu būdu ir per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusio žmogaus kvėpavimo takų išskyromis. Užsikrėsti galima kalbantis, kosint ar čiaudint, taip pat palietus užterštą paviršių ir vėliau – burną, nosį ar akis.

    Inkubacinis laikotarpis paprastai trunka nuo dviejų iki aštuonių dienų. Užsikrėtęs žmogus gali platinti virusą dar iki tol, kol pats aiškiai pajus, kad serga.

    Infekcijos pradžia dažnai primena paprastą peršalimą, todėl vien pagal savijautą patikimai atskirti RSV nuo gripo ar kitų virusų sunku. Simptomai paprastai stiprėja palaipsniui.

    Pirmieji požymiai ir kada reikia skubios pagalbos

    Dažniausiai RSV pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų simptomais, tačiau daliai žmonių infekcija gali progresuoti iki bronchiolito ar plaučių uždegimo.

    Ypač atidūs turėtų būti kūdikių tėvai: mažiausiems vaikams RSV gali pasireikšti ne tik sloga ir kosuliu, bet ir dirglumu, silpnumu, nenoru valgyti, pakitusiu kvėpavimu. Labai mažiems kūdikiams gali pasitaikyti ir apnėjų – trumpų kvėpavimo sustojimų.

    Pavojingi signalai – padažnėjęs ar apsunkintas kvėpavimas, įtraukiami tarpai tarp šonkaulių įkvepiant, pamėlusios lūpos, apnėjos, ryškūs maitinimo sunkumai. Tokiais atvejais reikalinga skubi medicinos pagalba, o esant stipriems kvėpavimo sutrikimams ar pamėlynavimui patariama nedelsiant skambinti numeriu 999.

    Kam RSV kelia didžiausią riziką ir kokia apsauga galima

    Nors RSV gali užklupti bet ką, sunkių komplikacijų rizika skirtingose grupėse nevienoda. Daugiausia rizikuoja kūdikiai, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, taip pat neišnešioti naujagimiai.

    Didesnė rizika nurodoma ir vyresniems nei 60 metų žmonėms, ypač turintiems gretutinių ligų. Tarp labiau pažeidžiamų – sergantieji širdies ir plaučių ligomis (įskaitant LOPL, astmą, širdies nepakankamumą), taip pat žmonės, turintys cukrinį diabetą ar lėtinę inkstų ligą.

    Vienas iš būdų mažinti sunkaus RSV eigos riziką – skiepai. Lenkijoje yra preparatų suaugusiesiems ir vakcina, kuri gali būti skiriama nėščiajai, kad apsauginiai antikūnai būtų perduoti kūdikiui.

    Nėščiųjų skiepijimas, kaip nurodoma, galimas tarp 24 ir 36 nėštumo savaitės, o optimaliu laikotarpiu dažniausiai laikoma 32–36 savaitė – taip kūdikis apsaugomas pirmaisiais šešiais gyvenimo mėnesiais. Tekste pažymima, kad vakcina Lenkijoje nemokama nėščiosioms ir 65 metų bei vyresniems žmonėms, o 60–64 metų amžiaus grupei taikoma 50 proc. kompensacija.

    Skiepai nepakeičia kasdienės profilaktikos: infekcijų sezono metu svarbu reguliariai plauti rankas, vėdinti patalpas, vengti artimo kontakto su sergančiais, prisidengti burną kosint ar čiaudint. Jei vargina sloga, kosulys ar karščiavimas, rekomenduojama riboti kontaktą su kūdikiais ir vyresnio amžiaus žmonėmis.

    Specifinio antivirusinio gydymo, kuris būtų taikomas rutiniškai visais RSV atvejais, paprastai nėra. Daugeliu lengvų atvejų pakanka poilsio, skysčių ir simptomų lengvinimo, o sunkesniais atvejais gali prireikti gydymo ligoninėje, įskaitant deguonies terapiją ir lašinę rehidrataciją.

  • Miestų metro turėklai, ligoninės, nuotekos: mokslininkai aptiko tūkstančius nežinomų virusų

    Miestų metro turėklai, ligoninės, nuotekos: mokslininkai aptiko tūkstančius nežinomų virusų

    Kur ieškojo ir ką rado

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrusi miestų aplinką skirtinguose žemynuose, nustatė, kad urbanistinėse erdvėse cirkuliuoja milžiniška RNR virusų įvairovė. Mėginiai buvo imami nuo viešų paviršių, taip pat analizuotos nuotekos, vanduo, nuosėdos, dirvožemis ir kiti aplinkos šaltiniai.

    Tyrime iš viso įvertinti 2 922 mėginiai iš 102 miestų 31 šalyje. Genetinės informacijos mastas buvo didžiulis, o kompiuterinė analizė leido išskirti 54 945 atskiras virusines sekas.

    Kodėl dauguma jų nežinomi

    Ryškiausias rezultatas buvo tai, kad tik maždaug 23 proc. aptiktų sekų pavyko susieti su anksčiau aprašytais įrašais duomenų bazėse. Likusi dalis neturėjo aiškių atitikmenų, o tai rodo dideles spragas mūsų žiniose apie virusų įvairovę miestuose.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad aptikta dešimtys tūkstančių naujų žmogui pavojingų virusų. Dalis sekų gali būti nepilni genomai, o neatitikimas duomenų bazėms dar nėra formalus naujos rūšies patvirtinimas.

    Ar tai kelia grėsmę žmonėms?

    Mokslininkai pabrėžia, kad virusai dažnai siejami su gripu, dengė ar COVID-19, tačiau didelė jų dalis žmogui gali būti neutrali. Šiame darbe aptiktų sekų negalima automatiškai prilyginti naujiems patogenams.

    Tyrėjams tik maždaug trečdaliu atvejų pavyko numatyti tikėtiną viruso šeimininką. Daugiau nei pusė iš šios dalies, sprendžiant iš genetinių požymių, greičiausiai užkrečia bakterijas, o ne žmones.

    „Aptikta genetinė medžiaga nereiškia, kad virusas buvo aktyvus, galėjo užkrėsti ar kėlė epidemiologinę riziką“, – sakė tyrimo autoriai, aiškindami, kodėl tokie radiniai pirmiausia yra biologinės įvairovės, o ne protrūkių prognozės klausimas.

    Ką tai gali duoti medicinai

    Didelė dalis miesto aplinkoje aptiktų virusų, tikėtina, yra bakteriofagai, virusai, infekuojantys bakterijas. Jie gali turėti svarbų vaidmenį ekosistemose, nes reguliuoja bakterijų populiacijas ir gali paveikti mikrobiologinę pusiausvyrą nuotekose ar ant viešų paviršių.

    Tyrime taip pat išryškėjo sąsajos su bakterijomis, priskiriamomis ESKAPE grupei, kuri siejama su sunkiai gydomomis, antibiotikams atspariomis infekcijomis ligoninėse. Tai nereiškia paruošto gydymo sprendimo, tačiau tokie duomenys gali padėti ieškoti fagų, kurie ateityje būtų pritaikomi tikslesnėse antimikrobinėse strategijose.

    Tyrėjai analizėje rėmėsi moderniais bioinformatikos įrankiais, kurie padeda atpažinti virusines sekas didžiuliuose, tarpusavyje susimaišiusių organizmų genetiniuose rinkiniuose. Mokslininkų teigimu, kuo daugiau mėginių bus tiriama, tuo akivaizdžiau matyti, kad reali virusų įvairovė miestuose gali būti dar didesnė.

  • Kinai Ramiojo vandenyno dugne aptiko beveik 12 tūkst. virusų: ką tai reiškia žmogui?

    Kinai Ramiojo vandenyno dugne aptiko beveik 12 tūkst. virusų: ką tai reiškia žmogui?

    Kur rasti naujieji virusai

    Kinijos mokslininkų komanda, ištyrusi giliavandenių nuosėdų mėginius Ramiajame vandenyne, identifikavo 11 742 skirtingus virusus. Net 11 662 iš jų iki šiol neturėjo atitikmenų turimose genetinėse duomenų bazėse, todėl jie laikomi anksčiau nežinomais.

    Tyrimas atliktas Clarion-Clipperton zonoje, esančioje tarp Meksikos ir Havajų. Ši teritorija pasaulyje gerai žinoma ne tik dėl biologinės įvairovės, bet ir dėl polimetalinių konkrecijų, kuriose gausu mangano, nikelio ir kobalto.

    Kodėl tai nebūtinai grėsmė

    Virusai dažnai siejami su ligomis, tačiau giliavandenių ekosistemų kontekste jų vaidmuo dažniausiai kitoks. Dalis aptiktų virusų, remiantis genetiniais požymiais, priklauso grupėms, kurios infekuoja bakterijas ir kitus prokariotus, tai yra veikiau reguliuoja mikroorganizmų bendrijas, o ne kelia tiesioginį pavojų žmogui.

    Tokie virusai gali lemti, kiek ir kokių bakterijų išgyvena, kaip greitai jos dauginasi ir kaip keičiasi visa mikrobų bendruomenė. Kartu tai veikia ir medžiagų apytaką: anglies, azoto, fosforo bei sieros ciklus, nuo kurių priklauso platesnis vandenyno ekosistemų stabilumas.

    Ekstremalios sąlygos ir genetiniai mainai

    Clarion-Clipperton zonos dugne, maždaug 6 000 metrų gylyje, vyrauja didžiulis slėgis, žema temperatūra ir menkas maisto medžiagų prieinamumas. Nuosėdose taip pat aptinkama daug metalų, o tai papildomai apsunkina gyvybės išlikimą.

    Nepaisant to, tokiose vietose egzistuoja sudėtingos mikroorganizmų bendrijos, o virusai jose veikia kaip svarbi evoliucijos ir prisitaikymo jėga. Užkrėsdami šeimininkus jie gali pakeisti jų medžiagų apykaitą, o per genetinės informacijos pernašą netiesiogiai prisidėti prie mikrobų atsparumo, įskaitant prisitaikymą prie metalų gausos.

    Kodėl tai svarbu dėl giliavandenių kasimo

    Šios žinios tampa ypač aktualios dėl planų plėsti vandenyno dugno išteklių gavybą. Polimetalinės konkrecijos vertinamos kaip žaliavų šaltinis pramonei, energetikai ir akumuliatorių grandinei, tačiau gavyba gali reikšti buveinių ardymą ir didelių nuosėdų debesų susidarymą.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jei virusai yra glaudžiai susiję su vietinėmis mikrobų bendrijomis, fizinis dugno sujudinimas gali suardyti nusistovėjusius ryšius. Kol kas dar neaišku, kokio masto pokyčiai galėtų įvykti ir ar jie būtų grįžtami, todėl tyrėjai ragina toliau tirti giliavandenių ekosistemų atsparumą ir atkuriamumą.

    Šis atradimas papildo vis didėjantį supratimą, kad didžioji vandenynų biologinės įvairovės dalis vis dar yra menkai pažinta, ypač virusų pasaulyje. Kuo daugiau duomenų sukaupiama apie giliavandenius virusus, tuo tiksliau galima vertinti tiek globalius biogeocheminius procesus, tiek galimas žmogaus veiklos pasekmes jūrų dugnui.

  • Ramiojo vandenyno dugne – beveik 12 tūkst. naujų virusų: tai zona, kur taikomasi į metalus

    Ramiojo vandenyno dugne – beveik 12 tūkst. naujų virusų: tai zona, kur taikomasi į metalus

    Clarion-Clipperton lūžių zona šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, tarp Meksikos ir Havajų, laikoma viena geidžiamiausių giliavandenių išteklių teritorijų. Kai kur dugnas čia siekia apie 6 000 metrų gylį ir yra nusėtas polimetalinių konkrecijų, primenančių bulvių dydžio gumulus.

    Šiose konkrecijose gausu nikelio, kobalto ir mangano, kurie plačiai naudojami baterijų ir kitų technologijų gamyboje. Tačiau nauji tyrimai primena, kad šalia ekonominių lūkesčių egzistuoja ir mažai pažintas giliavandenis pasaulis, kurio sutrikdymo pasekmės gali būti ilgalaikės.

    Kas rasta nuosėdose?

    Kinijos mokslininkų komanda išanalizavo daugiau nei 60 iš Clarion-Clipperton zonos dugno paimtų nuosėdų mėginių. Tyrėjai identifikavo 11 742 atskirus virusus, iš kurių 11 662 neturėjo žinomų atitikmenų iki šiol prieinamose duomenų bazėse.

    Tyrimas taip pat parodė, kad tik apie 4 proc. analizuotų baltymų klasterių atitiko turimus referencinius duomenis. Tai reiškia, kad didelė dalis giliavandenės virusų įvairovės vis dar yra praktiškai nežinoma ir sunkiai palyginama su jau aprašytais organizmais.

    Kodėl virusai svarbūs ekosistemai?

    Nors virusai dažnai siejami su ligomis, giliavandenėje aplinkoje dauguma jų nėra grėsmė žmogui. Tarp aptiktų formų vyrauja bakteriofagai, tai yra virusai, užkrečiantys bakterijas ir darantys įtaką jų populiacijų dinamikai.

    Tokie virusai gali reguliuoti mikroorganizmų gausą, prisidėti prie organinės medžiagos skaidymo ir medžiagų apykaitos ciklų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis virusų gali pernešti genus, padedančius bakterijoms prisitaikyti prie metalais turtingos ir potencialiai toksiškos aplinkos.

    Ar kasyba gali pakeisti dugno gyvybę?

    Didžiausias klausimas yra tai, kaip pramoninė giliavandenė kasyba paveiktų šią trapią sistemą. Skaičiuojama, kad kasybos įranga gali sukelti nuosėdų sujudinimą ir suformuoti plačias suspenduotų dalelių debesis, galinčius pakeisti mikroorganizmų gyvenimo sąlygas.

    Tokie pokyčiai galėtų per grandininius procesus paveikti ir platesnį ekosistemos funkcionavimą, nes mikrobinės bendrijos yra vienas svarbiausių giliavandenių biogeocheminių procesų variklių. Ši rizika ypač akcentuojama dėl to, kad mokslas apie dugno biologinę įvairovę ir jos atsparumą trikdžiams vis dar yra ankstyvoje stadijoje.

    Susidomėjimą šia teritorija didina auganti metalų, reikalingų modernioms technologijoms, paklausa. Tuo pat metu Tarptautinė jūrų dugno institucija jau yra išdavusi 17 licencijų žvalgybai Clarion-Clipperton zonoje, o diskusijos dėl taisyklių ir aplinkosauginių ribojimų tampa vis aštresnės.

  • Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Ramiojo vandenyno dugne esanti Klariono ir Klipertono lūžio zona tapo ne tik giliavandenės kasybos taikiniu, bet ir vieta, kur mokslininkai aptiko stulbinamą biologinę įvairovę. Naujas tyrimas rodo, kad čia slypi milžiniška virusų įvairovė, kurios didžioji dalis iki šiol nebuvo aprašyta.

    Mokslininkai, tyrę šios teritorijos vadinamąjį viromą, nustatė 11 742 skirtingus virusus, o apie 99 proc. jų, remiantis genetiniais palyginimais, anksčiau nebuvo dokumentuoti. Tyrime daugiausia dėmesio skirta tam, kad prieš galimus pramoninius darbus būtų nustatytas pradinis ekologinis fonas, vėliau leidžiantis vertinti poveikį aplinkai.

    Kodėl ši zona traukia kasybą?

    Klariono ir Klipertono zonoje yra didžiausia pasaulyje polimetalinių konkrecijų sankaupa. Šios dugno „gumulų“ sankaupos vertinamos dėl metalų, reikalingų elektronikai ir energetikos technologijoms, todėl teritorija jau kurį laiką yra intensyvių geologinių ir aplinkos tyrimų epicentre.

    Tarptautinė jūrų dugno institucija yra suteikusi dešimtis žvalgybos sutarčių giliavandenei kasybai, o reikšminga jų dalis tenka būtent šiam Ramiojo vandenyno regionui. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ar technologinis ir ekonominis interesas neaplenks pareigos apsaugoti dar menkai pažįstamas ekosistemas.

    Kuo svarbios konkrecijos ekosistemoms?

    Polimetalinės konkrecijos giliavandenėse lygumose atlieka ne tik mineralinio ištekliaus, bet ir buveinės pagrindo vaidmenį. Ten, kur dugną dažnai sudaro smulkus dumblas, kieti paviršiai tampa atrama įvairiems organizmams ir mikrobinėms bendrijoms, todėl bet koks fizinis trikdymas gali pakeisti visą vietos gyvenimo struktūrą.

    Konkrecijos formuojasi itin lėtai, kai metalai sluoksniuojasi aplink mažą branduolį, pavyzdžiui, kriauklelės ar uolienos fragmentą. Tai reiškia, kad sunaikinti plotai natūraliai neatsikurs žmogui suvokiamu laikotarpiu, o pokyčiai gali išlikti labai ilgai.

    Ką virusai gali reikšti giliavandenių procesams?

    Tyrėjai analizavo 2023 ir 2024 metais paimtus dugno nuogulų gręžinius, iš kurių išskyrė DNR ir RNR bei atliko genetinį sekoskaitos tyrimą. Gautus duomenis jie lygino su kitų giliavandenių vietovių mėginiais ir vertino, kuo ši virusų bendrija išsiskiria.

    Rezultatai leidžia manyti, kad daugelis aptiktų virusų yra prisitaikę užkrėsti bakterijas ir archėjas, kurios dalyvauja anglies, azoto, fosforo, sieros apykaitoje ir susijusiuose metalų cikluose. Tokie mikroorganizmai formuoja biogeocheminius procesus, todėl virusai, veikdami šeimininkų medžiagų apykaitą, gali netiesiogiai keisti ir visos ekosistemos funkcijas.

    „Užkrėsdami svarbiausius funkcinius mikrobus ir turėdami papildomų medžiagų apykaitos genų, virusai gali moduliuoti šeimininko metabolizmą ir išgyvenimą infekcijos metu“, – teigiama tyrime.

    Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad dalis virusų genetinių savybių gali būti susijusi su prisitaikymu prie metalų sukeliamo streso. Vis dėlto pabrėžiama, kad giliavandenių virusų vaidmuo dar menkai išaiškintas, o daug atsakymų priklausys nuo papildomų tyrimų.

    Didžiausia rizika siejama su fiziniu dugno trikdymu: kasyba gali sukelti nuosėdų sujudinimą, jų pernešimą ir persėdimą, o eksperimentai yra parodę, kad tokio pobūdžio poveikis gali išlikti dešimtmečius. Autoriai akcentuoja, kad prieš priimant sprendimus dėl pramoninių darbų būtina gilinti žinias apie virusų, jų šeimininkų ir giliavandenių ekosistemų sąsajas.

  • Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Kas yra mirties pėdsakas?

    Žmogaus organizme kasdien natūraliai žūsta šimtai milijardų ląstelių, o šis procesas vadinamas apoptoze. Iki šiol manyta, kad ląstelė suirsta gana chaotiškai, o likučius greitai pašalina imuninės sistemos ląstelės.

    Naujas tyrimas parodė, kad apoptozė gali palikti gerokai labiau organizuotą signalą. Pasitelkę trimatę laiko tėkmės mikroskopiją, mokslininkai užfiksavo anksčiau nepastebėtus mažyčius išorės pūslelių darinius, susidarančius žūstant ląstelei.

    Šios pūslelės pavadintos F-ApoEVs ir jos tarsi pažymi vietą, kur ląstelė žuvo. Tyrėjų teigimu, toks pėdsakas padeda imuninei sistemai greičiau rasti žuvusios ląstelės likučius ir juos saugiai „sutvarkyti“.

    Kodėl tai svarbu imuninei sistemai?

    Efektyvus mirusių ląstelių pašalinimas laikomas viena svarbiausių organizmo apsaugų nuo užsitęsusio uždegimo. Jei ląstelių fragmentai užsilaiko audiniuose, jie gali skatinti netikslingą imuninį aktyvumą ir didinti autoimuninių reakcijų riziką.

    Mokslininkai aiškina, kad F-ApoEVs gali veikti kaip kryptingas signalas, padedantis imuninėms ląstelėms ne tik aptikti žuvimo vietą, bet ir greičiau „uždaryti“ procesą be perteklinio uždegimo. Tai keičia supratimą apie tai, kaip tvarkingai organizmas prižiūri audinių švarą.

    Kaip virusai tai paverčia ginklu?

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tyrimuose su gripo virusu. Laboratoriniuose eksperimentuose dalis viruso dalelių, pasak autorių, sugebėjo pasislėpti naujai aprašytose F-ApoEVs pūslelėse.

    Tuomet, kai imuninė sistema atvyksta „sutvarkyti“ apoptozės pėdsako, virusas gali pasinaudoti šiuo natūraliu transportu ir patekti į gretimas sveikas ląsteles. Tai siūlo papildomą plitimo kelią, kuris gali padėti virusams iš dalies išvengti ankstyvo imuninės sistemos atpažinimo.

    Iki šiol dauguma paaiškinimų akcentavo tiesioginį ląstelių užkrėtimą arba naujų viruso dalelių išsiskyrimą į aplinką. Nauji duomenys leidžia įtarti, kad kai kurie virusai gali išnaudoti pačius organizmo valymosi mechanizmus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stebėjimai atlikti laboratorinėmis sąlygomis, todėl dar reikės patvirtinti, kiek šis reiškinys reikšmingas žmogaus organizme. Jei rezultatai pasitvirtins, ateityje tai galėtų padėti kurti terapijas, kurios sustiprintų saugų mirusių ląstelių pašalinimą ir kartu blokuotų virusų bandymus pasinaudoti šiuo keliu.

  • Atradimas nustebino mokslininkus: augalų DNR išsaugojo 300 mln. metų senų virusų „fosilijas“

    Atradimas nustebino mokslininkus: augalų DNR išsaugojo 300 mln. metų senų virusų „fosilijas“

    Mokslininkai atskleidė, kad šiuolaikinių augalų DNR veikia kaip savotiškas archyvas, kuriame išlikę itin seni virusinių infekcijų pėdsakai. Tyrimas rodo, jog tokios genetinės „fosilijos“ leidžia pažvelgti į gyvybės istoriją gerokai giliau, nei tai įmanoma remiantis vien tradicinėmis uolienų fosilijomis.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „PLoS Pathogens“. Jame daugiausia dėmesio skirta virusų šeimai Caulimoviridae, kuri infekuoja augalus ir pasižymi išskirtine savybe: dalis viruso genetinės medžiagos gali įsiterpti į augalo chromosomas ir vėliau būti perduodama kitoms kartoms milijonus metų.

    Tyrėjai išanalizavo 93 rūšių genomus, apimančius beveik visas pagrindines sausumos augalų linijas: nuo samanų iki žiedinių augalų. Tokia plati aprėptis leido nustatyti daugiau kaip 47 000 endogeninių virusinių sekų, kurios tapo didžiausiu iki šiol duomenų rinkiniu šiai virusų grupei tirti.

    Ką atskleidė virusų pėdsakai?

    Analizė parodė, kad Caulimoviridae įvairovė buvo smarkiai nuvertinta: identifikuotos 35 anksčiau nežinomos evoliucinės linijos. Be to, aptikta visiškai nauja virusų grupė, kuri, panašu, būdinga tik kai kurioms spygliuočių rūšims.

    Duomenys taip pat leidžia manyti, kad šių virusų šeimininkais per ilgą laiką galėjo būti praktiškai visi induočiai augalai. Tai rodo ypač platų paplitimą ir ilgalaikį virusų bei augalų sambūvį, kuris truko šimtus milijonų metų.

    Ryšys su masiniais išnykimais

    Palyginus virusų evoliucinį medį su augalų raidos istorija, paaiškėjo, kad dalis virusų linijų evoliucionavo kartu su savo šeimininkais. Tačiau procesas nebuvo tolygus: aptikta ir šeimininkų kaitos, ir ištisų virusų linijų išnykimo požymių.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kai kurie lūžiai galėjo sutapti su masiniais išnykimais, kurie keitė Žemės ekosistemas. Tarp galimų pavyzdžių minimas periodas permio pabaigoje maždaug prieš 252 milijonus metų bei kreidos pabaiga prieš 66 milijonus metų, kai smarkiai persitvarkė gyvybės bendrijos.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šie rezultatai keičia požiūrį į augalų genomus: jie pasirodo esantys ne tik instrukcija, kaip organizmui funkcionuoti, bet ir ilgalaikė atmintis apie senovines infekcijas. Tokie įrašai tampa ypač vertingi, nes virusai dažniausiai nepalieka klasikinių fosilijų, todėl jų evoliuciją rekonstruoti įprastais paleontologijos metodais sudėtinga.

    Mokslininkų teigimu, „molekulinės fosilijos“ gali padėti tiksliau suprasti, kaip virusai prisitaikydavo prie skirtingų augalų grupių ir kaip kito ekosistemos per geologinius laikotarpius. Tai atveria kelią naujiems tyrimams, kurie gali papildyti žinias tiek apie senovinius virusus, tiek apie ilgalaikę augalų ir patogenų sąveiką.

  • Švytintys augalai kaip ankstyvas signalas ūkiams: ispanų sukurta sistema pastebi virusus dar prieš simptomus

    Švytintys augalai kaip ankstyvas signalas ūkiams: ispanų sukurta sistema pastebi virusus dar prieš simptomus

    Ispanijos mokslininkų komanda sukūrė augalus, kurie tamsoje švyti ir, užsikrėtę, keičia skleidžiamos šviesos atspalvį. Tokia biologinė „signalizacija“ leistų kenkėjus ir ligas pasėliuose aptikti ankstyvoje stadijoje, dar prieš pasirodant matomiems požymiams.

    Tyrimą atliko Augalų molekulinės ir ląstelinės biologijos institutas (IBMCP), priklausantis CSIC ir Valensijos politechnikos universitetui. Rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“ ir, tyrėjų teigimu, atveria naują kryptį pasėlių sveikatos stebėsenai.

    Kaip veikia švytėjimo mechanizmas?

    Sprendimas įkvėptas grybų bioliuminescencijos: augaluose įdiegtas fermentų rinkinys sukuria reakcijų grandinę, dėl kurios jie nuolat skleidžia žalią šviesą. Pagrindas yra natūralus augalų junginys kafeinė rūgštis, o švytėjimas atsiranda oksidacijos metu susidarius šviesą skleidžiančiai molekulei.

    Svarbiausia, kad augalo būklei pasikeitus galima užfiksuoti ir kitokį šviesos signalą. Tai reikštų, kad infekcija būtų aptinkama anksčiau, nei pasėlis pradeda gelsti, vysti ar rodyti kitus įprastus ligų simptomus.

    Bandymuose naudojami transgeniniai augalai

    Sistemą tyrėjai išbandė su transgeniniais Nicotiana benthamiana augalais, kurie dažnai naudojami laboratoriniuose eksperimentuose. Į juos, pasitelkus modifikuotus virusus, buvo įvesti grybų bioliuminescencijos genai, leidę vizualiai sekti, kaip infekcija plinta ir kuriose vietose ji aktyviausia.

    Kitas žingsnis buvo sukurti „sargybinių“ augalų principą, orientuotą į potivirusus. Jei viruso nėra, augalas išlaiko pastovų geltoną signalą, o užsikrėtus patogeno fermentas sukelia šviesos spalvos pokytį, kurį galima užfiksuoti ir paprastomis, nebrangiomis kameromis.

    Kuo tai skiriasi nuo įprastų tyrimų?

    Šiandien virusinės augalų ligos dažnai nustatomos laboratoriniais metodais, tokiais kaip PGR ar ELISA, kurie yra tikslūs, bet reikalauja laiko, specialios įrangos ir apmokyto personalo. Praktikoje tai reiškia, kad iki rezultato gavimo infekcija kartais spėja išplisti, ypač intensyviai auginamuose šiltnamiuose.

    Švytintys augalai iš esmės veiktų kaip nuolatinis, vietoje veikiantis jutiklis. Ūkininkams tai galėtų padėti greičiau izoliuoti židinį, tiksliau planuoti priemones ir sumažinti nuostolius, o kartu ir be reikalo nenaudoti augalų apsaugos produktų.

    Kur technologija galėtų prigyti pirmiausia?

    Tyrėjai mano, kad realiausias pirmasis pritaikymas būtų šiltnamiuose ir kitose kontroliuojamose auginimo sistemose, kur lengviau valdyti sąlygas ir stebėjimo procesą. Tokiose vietose „sargybiniai“ augalai galėtų įspėti apie pirmuosius protrūkius, kai reakcija dar gali sustabdyti plitimą.

    Ilgainiui principą tikimasi pritaikyti ne tik virusams, bet ir kitiems patogenams, pavyzdžiui, bakterijoms ar grybams. Aktualumą didina ir klimato kaita: šylantis klimatas ir ekstremalūs orai keičia kenkėjų bei ligų paplitimą, todėl ankstyvas aptikimas tampa vis svarbesnis žemės ūkiui.

    Projekte taip pat dalyvavo CIB-CSIC, Valensijos universiteto medicinos tyrimų padaliniai ir MRC Laboratory of Medical Sciences Londone. Komanda pabrėžia, kad technologijos tikslas yra kuo paprastesnė, vizualiai suprantama diagnostika, kurią būtų galima integruoti į kasdienę pasėlių stebėseną.

  • Bendra muilo plytelė visiems namuose? Gydytojai įspėja, kada rizika iš tiesų išauga

    Daugelyje namų vonioje vis dar guli viena kieto muilo plytelė, kuria naudojasi visi šeimos nariai. Vieniems tai atrodo praktiška ir įprasta, kitiems kelia klausimų dėl higienos. Pagrindinė baimė paprasta: ar taip galima „pasidalinti“ mikrobais?

    Moksliniai tyrimai rodo, kad ant kieto muilo paviršiaus mikroorganizmų iš tiesų gali būti. Pavyzdžiui, 2006 metais publikuotame tyrime buvo nustatyta, kad kieto muilo gabalėliuose gali aptinkami kelių rūšių mikrobai, tačiau tai dar nereiškia automatinės infekcijos.

    „Muilas nėra savaime apsivalantis, todėl po naudojimo ant jo gali likti bakterijų“, – sakė visuomenės sveikatos specialistė, daktarė Kelly Reynolds.

    Svarbiausia detalė – riziką lemia ne vien pats muilas, o aplinka ir įpročiai. Drėgnoje muilinėje, kur muilas nuolat šlampa ir neapdžiūsta, mikroorganizmams sudaromos palankesnės sąlygos išlikti. Tuo metu gerai nusausinamas muilas ir tekantis vanduo prieš naudojimą gali sumažinti paviršinę taršą.

    Papildomą riziką sukuria situacijos, kai namuose yra sergančių žarnyno infekcijomis ar vėmimu ir viduriavimu pasireiškiančiais virusais, taip pat kai muilu naudojamasi neplautomis, akivaizdžiai nešvariomis rankomis. Tokiais atvejais ant paviršių, įskaitant muilą, gali patekti daugiau patogenų, o vėliau jie lengviau pasklinda per rankas ir bendrus daiktus.

    Norint sumažinti riziką, svarbu rankas plauti pakankamai ilgai, kruopščiai įtrinant visas vietas, o patį muilą laikyti taip, kad jis galėtų išdžiūti. Praktikoje tai reiškia muilinę su skylutėmis ar laikiklį, nuo kurio vanduo nubėga, taip pat reguliarų vonios ir kriauklės zonos valymą.

    Jei namuose daug žmonių, dažnai lankosi svečiai arba yra mažų vaikų, patogesnė alternatyva gali būti skystas muilas su dozatoriumi. Jis paprastai laikomas higieniškesniu, nes produktas talpoje nesiliečia su skirtingų žmonių rankomis, o dozatorius sumažina tiesioginį kontaktą su pačia priemone.

    Kitas pasirinkimas – prausikliai ar dušo geliai, kurie kai kuriais atvejais gali būti švelnesni odai dėl labiau subalansuoto pH ir drėkinamųjų sudedamųjų dalių. Vis dėlto esminė taisyklė išlieka ta pati: svarbiausia yra technika ir reguliarumas, o ne vien priemonės forma.

  • Mokslininkai laboratorijoje virusus naikino garsu: kas nutiko COVID-19 ir gripo dalelėms?

    Mokslininkai laboratorijoje virusus naikino garsu: kas nutiko COVID-19 ir gripo dalelėms?

    Mokslininkai parodė, kad ultragarsas, įprastai naudojamas medicininiuose tyrimuose, gali fiziškai pažeisti apvalkalą turinčius virusus ir taip sumažinti jų aktyvumą. Laboratorijoje tokie garso impulsai susilpnino SARS-CoV-2 ir gripo A (H1N1) gebėjimą užkrėsti ląsteles.

    Tyrimą atliko San Paulo universiteto komanda, kuri virusų mėginius veikė 3–20 MHz dažnio ultragarsu, panašiu į naudojamą ligoninėse diagnostikai. Vėliau mokslininkai įvertino, ar apdoroti mėginiai vis dar sugeba infekuoti ląstelių kultūras, ir fiksavo ryškius viruso apvalkalo suirimą rodančius pokyčius.

    Kaip veikia „smūgis“ ultragarsu

    Esminis mechanizmas šiame darbe siejamas su akustiniu rezonansu: parinktas dažnis sužadina viruso dalelės apvalkalo virpesius taip, kad jie sustiprėja ir pažeidžia struktūrą. Tyrėjų teigimu, svarbi ir dalelių geometrija, nes sferinės formos apvalkalą turintys virusai, panašu, yra ypač jautrūs tokiam poveikiui.

    Autoriai pabrėžia, kad bandymuose aplinkos parametrai, tokie kaip temperatūra ir pH, išliko stabilūs, todėl tikėtina, jog poveikis nėra susijęs su kaitinimu ar cheminiais pokyčiais. Tai svarbu, nes leidžia tikėtis selektyvesnio poveikio viruso dalelėms, o ne aplinkinėms ląstelėms.

    Kuo tai skiriasi nuo sterilizavimo ultragarsu

    Ultragarsas jau dabar naudojamas kai kurių medicinos priemonių valymui, tačiau dažniau tai siejama su kavitacija, kai žemesniuose dažniuose susidarančių burbuliukų suirimas mechaniškai ardo biologinę medžiagą. Naujajame tyrime akcentuojamas kitas kelias: aukštesnių dažnių rezonansas, kuris, autorių vertinimu, gali būti taiklesnis apvalkalą turintiems virusams.

    Tyrėjai taip pat kelia idėją, kad fizinė ataka prieš viruso dalelės apvalkalą teoriškai galėtų būti mažiau priklausoma nuo mutacijų, nes jos ne visada kardinaliai pakeičia dalelės formą. Vis dėlto tai nereiškia, kad metodas automatiškai veiktų visiems virusams ar visomis sąlygomis.

    Kodėl tai dar ne gydymas

    Nors rezultatai atrodo perspektyvūs, kol kas tai yra laboratoriniai bandymai, o ne klinikinis gydymo metodas žmonėms. Reikia papildomų tyrimų, kad būtų tiksliai parinkti saugūs parametrai, įvertintas poveikis audiniams ir patikrintas efektyvumas sudėtingesniuose modeliuose, įskaitant gyvūnų bei klinikinius tyrimus.

    Komanda nurodo, kad ateityje panašus principas galėtų būti tiriamas ir prieš kitus apvalkalą turinčius virusus, tačiau praktinis pritaikymas priklausys nuo to, ar bus įmanoma tiksliai, saugiai ir pakankamai giliai nukreipti ultragarsą į reikiamą vietą organizme. Tyrimo išvados paskelbtos žurnale Scientific Reports.