CP v2

Tag: Virusinės infekcijos

  • Vasarą akys rausta dažniau: kaip atpažinti konjunktyvitą ir kada antibiotikai tik pakenks

    Vasarą akys rausta dažniau: kaip atpažinti konjunktyvitą ir kada antibiotikai tik pakenks

    Kas iš tiesų yra konjunktyvitas

    Konjunktyvitas, arba junginės uždegimas, yra viena dažniausių akių paraudimo priežasčių, tačiau tai nėra viena konkreti liga. Jį gali sukelti virusai, bakterijos, alergijos ar paprastas akių paviršiaus dirginimas nuo dulkių, dūmų ar chloro.

    Dažniausi požymiai panašūs: paraudimas, ašarojimas, deginimas, perštėjimas ir jausmas, tarsi po vokais būtų smėlio. Vis dėlto simptomų pobūdis dažnai padeda numanyti priežastį ir pasirinkti teisingą veiksmų planą.

    Kaip atskirti priežastį pagal požymius

    Jei ryte vokai būna sulipę, o akių kampučiuose kaupiasi tirštos išskyros, labiau tikėtina bakterinė infekcija. Tokiais atvejais gydytojas gali skirti antibiotikų lašus ar tepalą, bet savarankiškai jų vartoti nereikėtų.

    Vandeningos išskyros, gausus ašarojimas ir dažnesnis užsikrėtimas šeimoje ar kolektyve būdingesni virusiniam konjunktyvitui. Tuomet gydymas dažniausiai yra simptominis, o svarbiausia tampa higiena ir užkrečiamumo mažinimas.

    Jei vyrauja niežulys, ypač kai vienu metu parausta abi akys, dažnai kalta alergija, kuri vasarą suaktyvėja dėl žiedadulkių. Tokiu atveju labiausiai padeda alergeno vengimas, dirbtinių ašarų preparatai ir, jei reikia, antialerginiai akių lašai.

    Kodėl vasarą problema sugrįžta

    Šiltas sezonas sudaro palankesnes sąlygas mikroorganizmams plisti, o žmonės dažniau būna arti vieni kitų kelionėse, stovyklose, renginiuose. Prie dirginimo prisideda prakaitas, dulkės, vėjas, kondicionuojamas oras ir intensyvesnis buvimas lauke.

    Riziką didina ir maudynės baseinuose bei atviruose vandens telkiniuose: chloruotas vanduo gali dirginti akis, o perpildytose vietose lengviau pasigauti infekciją. Be to, vasara daugeliui yra pats sezoninių alergijų pikas, todėl paraudusios akys ne visada reiškia uždegimą dėl infekcijos.

    „Ne kiekviena paraudusi akis reiškia bakterinę infekciją, todėl antibiotikai turi būti vartojami tik tada, kai juos paskiria gydytojas“, – pabrėžia oftalmologai.

    Kaip sau padėti be antibiotikų

    Pirmas žingsnis visais atvejais yra higiena: neliesti ir netrinti akių, dažnai plauti rankas, naudoti atskirą rankšluostį, ypač jei įtariama infekcija. Akis gali nuraminti dirbtinės ašaros, kurios sudrėkina paviršių ir padeda išplauti dirgiklius.

    Jei vokai sulipę nuo išskyrų, galima švelniai nuvalyti ir dėti šiltus kompresus, kad lengviau pasišalintų sekretas. Jei labiau vargina alerginis niežulys ir paburkimas, dažniau palengvina vėsūs kompresai.

    Kol simptomai nepraeina, verta atsisakyti kontaktinių lęšių ir akių makiažo, nes tai gali ilginti gijimą ir didinti komplikacijų riziką. Taip pat svarbu nesidalinti akių lašais ar kosmetika su kitais žmonėmis.

    Namų metodai, tokie kaip pieno ar žolelių nuovirų lašinimas į akis, gali sukelti papildomą dirginimą arba įnešti infekciją. Taip pat nereikėtų vartoti likusių antibiotikų nuo ankstesnių ligų ar pasiskolintų iš kitų, nes tai dažnai neduoda naudos ir gali apsunkinti tikros priežasties nustatymą.

    „Jeigu atsiranda stiprus skausmas, šviesos baimė, suprastėja regėjimas ar gausiai pūliuoja, laukti nevertėtų ir reikia skubiai kreiptis į gydytoją“, – akcentuoja specialistai.

    Į medikus taip pat svarbu kreiptis, jei simptomai nemažėja kelias dienas, jei serga mažas vaikas, jei turite nusilpusį imunitetą arba jei paraudimas atsirado nešiojant kontaktinius lęšius. Tokiais atvejais būtina atmesti ragenos pažeidimą ir kitas būkles, kurioms reikia greitesnio gydymo.

  • Gydytoja paaiškino, kodėl po šalto gėrimo ima skaudėti gerklę: kaltas ne peršalimas

    Kodėl šaltis dirgina gerklę

    Išgėrus labai šalto gėrimo ar suvalgius ledų, gerklės gleivinė patiria staigų temperatūros pokytį. Dėl to smulkios kraujagyslės gali refleksiškai susitraukti, o gleivinė trumpam tampa jautresnė dirgikliams.

    Toks vietinis poveikis dažnai supainiojamas su peršalimu, tačiau pats šaltis virusų nesukelia. Dažniau tai būna trumpalaikis sudirginimas, kuris praeina sušilus ir sudrėkinus gerklę.

    Kas vyksta gleivinėje ir nervuose

    Gerklėje yra šalčiui jautrių receptorių, kurie staigų atvėsimą „nuskaito“ kaip stresą audiniams. Smegenys šį signalą gali interpretuoti kaip skausmą ar deginimą, net jei realaus pažeidimo nėra.

    Be to, dėl atvėsimo tirštėja gleivės, o sausesnė, sudirgusi gleivinė lengviau sukelia kutenimą, kosčiojimą ar skausmą ryjant. Ypač tai juntama, jei žmogus geria greitai ir dideliais gurkšniais.

    Kodėl vieniems skauda labiau

    Stipriau sureaguoja tie, kurių gleivinė jau sudirgusi: dėl sauso patalpų oro, rūkymo, dulkių, pelėsio, intensyvių kvapų ar cheminių dirgiklių. Tokiais atvejais net nedidelis šalto gėrimo kiekis gali išprovokuoti ryškesnį perštėjimą.

    Diskomfortą gali didinti ir burninio kvėpavimo įprotis, ypač naktį, taip pat alerginis rinitas ar refliuksas, kai rūgštis dirgina ryklę. Tuomet šaltis tampa tik papildomu dirgikliu, o ne pagrindine priežastimi.

    Kaip atskirti nuo virusinės infekcijos

    Jei skausmas atsiranda iškart ar per kelias minutes po šalto ir per kelias valandas aiškiai susilpnėja, dažniausiai tai laikinas dirginimas. Paprastai jis išnyksta sušilus, išgėrus šiltesnio skysčio ar pailsėjus.

    Virusinė infekcija dažniau prasideda palaipsniui arba staigiai, bet paprastai ją lydi ir kiti požymiai: karščiavimas, bendras silpnumas, sloga, kosulys, raumenų maudimas. Jei simptomai stiprėja ir nepraeina per 1–2 dienas, vertėtų pasitarti su gydytoju.

    Ką daryti, kad gerklės „neužkabintų“

    Jei norisi šalto gėrimo, padeda paprasta taisyklė: gerti lėtai, mažais gurkšniais, leisti gėrimui kelias akimirkas sušilti burnoje. Taip sumažinamas staigus temperatūros smūgis gleivinei.

    Taip pat svarbu palaikyti pakankamą skysčių kiekį, drėkinti patalpų orą ir vengti rūkymo bei dirginančių aerozolių. Jei gerklė jau jautri, verčiau rinktis vėsesnį, bet ne ledinį maistą ar gėrimus.

    Kada šaltis gali net padėti

    Kai gerklė jau skauda dėl uždegimo, saikingai vėsus maistas ar gėrimai kai kuriems žmonėms veikia kaip trumpalaikis nuskausminimas. Dėl to kartais pasirenkami vėsūs gėrimai, ledai ar vaisinis šerbetas, ypač kai ryti sunku.

    Vis dėlto per daug šaltas maistas ar gėrimas gali dar labiau suerzinti gleivinę, todėl svarbiausia saikas ir individuali savijauta. Jei atsiranda dusulys, stiprus patinimas, išplitęs skausmas ar labai aukšta temperatūra, tai jau signalai neatidėlioti medikų konsultacijos.

  • Lvove aptiko hantavirusą: ką būtina žinoti apie du užsikrėtusius ir realią riziką

    Lvove žiemą 2025–2026 metų sezonu užfiksuoti du hantaviruso infekcijos atvejai. Abu pacientai buvo gydyti Lvivo srities infekcinių ligų ligoninėje, jų būklė stabilizavosi ir žmonės išleisti gydytis į namus.

    Medikai pabrėžia, kad naujų susirgimų šiuo metu nefiksuojama, o situacija vertinama kaip kontroliuojama. Vis dėlto tema sulaukė didesnio dėmesio po pranešimų apie užsikrėtimus kitose vietovėse ir atvejį laive, dėl kurio visuomenėje kilo daugiau klausimų.

    Hantavirusai yra virusų grupė, kuri dažniausiai plinta per graužikus ir jų išskyras. Žmonės užsikrečia įkvėpę aerozolių, susidarančių tvarkant užterštas patalpas, liečiant užkrėstus paviršius ar rečiau įkandus graužikui.

    Dauguma hantavirusų paprastai neplinta nuo žmogaus žmogui, tačiau yra retų išimčių, priklausančių nuo konkretaus viruso atmainos. Dėl to visuomenės sveikatos specialistai paprastai daugiausia dėmesio skiria užsikrėtimo prevencijai per kontaktą su graužikais, o ne masinio plitimo scenarijams.

    Infekcija gali pasireikšti karščiavimu, nuovargiu, raumenų skausmu, silpnumu, galvos skausmu, pykinimu ar pilvo skausmu. Sunkesniais atvejais gali vystytis hemoraginė karštligė su inkstų pažeidimu arba hantavirusinis plaučių sindromas, todėl užsitęsus simptomams ar staiga pablogėjus būklei rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    Svarbiausia prevencija siejama su graužikų kontrolės priemonėmis ir saugiu patalpų tvarkymu. Specialistai pataria prieš valymą gerai išvėdinti, vengti šluoti sausai, o valant vietas, kur galėjo būti graužikų išskyrų, naudoti dezinfekavimo priemones bei pirštines.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad atskiri atvejai nebūtinai reiškia protrūkį, tačiau informuotumas padeda greičiau atpažinti riziką. Sezoniškumas ir graužikų populiacijos svyravimai gali daryti įtaką pavieniams susirgimams, todėl visuomenės sveikatos rekomendacijos daugiausia orientuotos į kasdienę prevenciją namuose, sandėliuose ir sodybose.

  • Hantavirusas: kokie simptomai, kaip užsikrečiama ir kodėl kai kurios atmainos laikomos itin pavojingomis

    Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje vėl minimas hantavirusas, kai kur fiksuojami pavieniai užsikrėtimo atvejai, o dalis jų baigiasi mirtimi. Nors tai nėra nauja liga, dėmesį kelia tai, kad kai kurios hantaviruso atmainos sukelia ypač sunkius plaučių ar inkstų pažeidimus.

    Hantavirusas nėra vienas konkretus virusas, o visa virusų grupė, paprastai plintanti iš graužikų žmonėms. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad ligos eiga ir mirtingumas smarkiai skiriasi priklausomai nuo atmainos ir nuo to, kokia organizmo sistema pažeidžiama labiausiai.

    Dažniausias užsikrėtimo kelias siejamas su užkrėstų graužikų šlapimu, išmatomis ar seilėmis. Žmogus gali įkvėpti smulkių dalelių, kurios pakyla į orą tvarkant dulkėtas patalpas, sandėlius, rūsius, garažus ar kitas vietas, kur būta pelių ar žiurkių.

    Užsikrėsti galima ir per neplautas rankas, jei po kontakto su užterštais paviršiais liečiama burna, nosis ar akys, taip pat per užterštą maistą ar vandenį. Rečiau minimas kelias yra įkandimai, tačiau praktikoje pagrindinė rizika siejama būtent su įkvėpimu ir prastomis higienos sąlygomis uždarose, seniai nevėdintose patalpose.

    Kai kurios atmainos, pavyzdžiui Andų hantavirusas, mokslinėje literatūroje siejamos su reta, bet įmanoma perdavimo nuo žmogaus žmogui tikimybe. Vis dėlto dauguma hantavirusų atmainų įprastai nelaikomos lengvai plintančiomis tarp žmonių, todėl protrūkiai dažniausiai kyla dėl bendro kontakto su užkrėstais graužikais ar jų aplinka.

    Inkubacinis laikotarpis dažnai trunka nuo 1 iki 4 savaičių, todėl žmogus gali ilgai nesieti blogos savijautos su buvusiu kontaktu su dulkėta, graužikų užteršta vieta. Ankstyvieji simptomai neretai primena gripą: karščiavimas, šaltkrėtis, stiprus nuovargis, galvos skausmas, raumenų skausmai, pykinimas ar pilvo skausmai.

    Vėliau liga gali pasukti viena iš dviejų pavojingiausių krypčių. Europoje ir Azijoje dažniau aprašoma hemoraginė karštligė su inkstų sindromu, kai gali mažėti kraujospūdis, sutrikti šlapinimasis, vystytis ūminis inkstų nepakankamumas, o kai kada pasireikšti kraujavimas.

    Šiaurės ir Pietų Amerikoje plačiau žinomas hantavirusinis plaučių sindromas, kuris gali prasidėti kosuliu, dusuliu ir spaudimo jausmu krūtinėje. Sunki eiga siejama su skysčių kaupimusi plaučiuose ir greitai progresuojančiu kvėpavimo nepakankamumu, todėl būtina skubi medikų pagalba.

    Specifinio universalaus gydymo, kuris tiesiogiai „išgydytų“ hantavirusą, dažniausiai nėra, todėl taikomas palaikomasis gydymas ir komplikacijų kontrolė. Ankstyvas kreipimasis į gydytojus yra ypač svarbus, nes sunkiais atvejais gali prireikti intensyvios terapijos, dirbtinės plaučių ventiliacijos ar, inkstų pažeidimo atveju, dializės.

    Diagnozė patvirtinama laboratoriniais tyrimais, kuriuos skiria medikai įvertinę simptomus ir rizikos istoriją, pavyzdžiui, buvimą patalpose, kuriose galėjo būti graužikų. Vakcinacija nuo hantaviruso nėra plačiai prieinama kaip universalus sprendimas, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas prevencijai.

    Prevencijos esmė yra mažinti kontaktą su graužikais ir jų paliktais pėdsakais. Praktikoje tai reiškia patalpų sandarinimą, maisto laikymą sandariuose induose, graužikų kontrolę, o valant užterštas vietas rekomenduojama vėdinti patalpas ir vengti dulkių sukėlimo, kad dalelės nepatektų į kvėpavimo takus.

    Mirtingumas priklauso nuo atmainos ir klinikinės formos. PSO nurodo, kad hantavirusinis plaučių sindromas Amerikoje siejamas su dideliu mirtingumu, o Europoje dažnesnės formos paprastai pasižymi mažesne rizika, tačiau vis tiek gali sukelti sunkias komplikacijas.

    Medikai pabrėžia, kad didžiausias pavojus slypi ne „pandemijos“ scenarijuje, o pavėluotame atpažinime: pradžia gali atrodyti kaip įprastas virusinis susirgimas. Jei po kontakto su graužikų aplinka atsiranda aukšta temperatūra, stiprus silpnumas, skausmai, o vėliau dusulys ar šlapinimosi sutrikimai, delsimas gali kainuoti brangiai.

  • Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: 3 mirtys ir klausimas, ar virusas plinta tarp žmonių

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: 3 mirtys ir klausimas, ar virusas plinta tarp žmonių

    Po įtariamo hantaviruso protrūkio kruiziniame laive, plaukusiame maršrutu tarp Argentinos ir Žaliojo Kyšulio, mirė trys žmonės. Pasaulio sveikatos organizacija pranešė, kad bent vienas atvejis jau patvirtintas, tačiau pabrėžė, jog bendra rizika visuomenei išlieka nedidelė.

    Šis atvejis iškart sukėlė klausimų, kaip keleiviai galėjo užsikrėsti virusu, kuris dažniausiai siejamas su graužikais. Ekspertai vertina dvi versijas: užsikrėtimas dar prieš kelionę arba užkrato perdavimas laive.

    Kaip plinta hantavirusas?

    Hantavirusai paplitę įvairiuose pasaulio regionuose, o užsikrėtimai fiksuojami ištisus metus. Žmonės dažniausiai užsikrečia įkvėpę aerozolių, susidariusių iš užkrėstų graužikų šlapimo, išmatų ar seilių, taip pat kontaktuojant su užterštais paviršiais.

    Infekcija siejama su žiurkėmis, pelėmis ir pelėnais, todėl rizika didesnė vietose, kur gali kauptis graužikų palikti pėdsakai, pavyzdžiui, sandėliuose, sodo nameliuose ar prastai vėdinamose patalpose. Kelionėse papildomas dėmesys skiriamas maisto laikymui ir higienai, nes laivuose ar uostuose pasitaiko graužikų kontrolės iššūkių.

    Kuo pavojinga infekcija?

    Hantavirusų sukeliamos ligos dažniausiai skirstomos į dvi pagrindines formas pagal geografinį paplitimą. Europoje ir Azijoje dažnesnė hemoraginė karštinė su inkstų sindromu, o Šiaurės ir Pietų Amerikoje labiau žinoma hantavirusinė plaučių sindromo forma, kuri gali progresuoti labai greitai.

    Simptomai neretai prasideda nespecifiškai: karščiavimu, raumenų skausmais, galvos skausmu, pykinimu ar pilvo negalavimais. Sunkesniais atvejais gali vystytis inkstų funkcijos sutrikimas arba ūmus kvėpavimo nepakankamumas, dėl kurio gali prireikti intensyviosios terapijos.

    Ar virusas gali plisti tarp žmonių?

    Dauguma hantavirusų žmogus žmogui neplinta, todėl įprastai kalbama apie pavienius atvejus, susijusius su kontaktu su graužikais. Vis dėlto Pietų Amerikoje aptiktas Andų virusas yra žinomas kaip išimtis, kai retais atvejais fiksuotas perdavimas tarp žmonių, dažniausiai po artimo ir ilgalaikio kontakto.

    Prancūzijos nacionalinio hantavirusų referentinio centro vadovė Virginie Sauvage interviu naujienų agentūrai AFP pabrėžė, kad lemiamos reikšmės turės konkretaus viruso tipo nustatymas.

    „Tikslus atmainos nustatymas bus esminis žingsnis, padėsiantis suprasti, kas iš tiesų įvyko laive“, – sakė V. Sauvage.

    Jei būtų patvirtinta, kad laive plito Naujojo pasaulio hantavirusas tarp žmonių, tai epidemiologams būtų itin reikšmingas signalas, nes tokie atvejai laikomi itin reti. Dėl to svarbiausias tyrimo etapas yra viruso genetinis ištyrimas, leidžiantis patikrinti, ar atvejai tarpusavyje susiję, ir atsekti galimą užsikrėtimo grandinę.

    Ką svarbu žinoti apie gydymą?

    Specifinio, universalaus gydymo, kuris tiesiogiai sunaikintų hantavirusą, dažniausiai nėra, todėl medikai daugiausia gydo simptomus ir komplikacijas. Kuo anksčiau žmogus patenka į gydymo įstaigą, tuo didesnė tikimybė laiku suvaldyti būklės blogėjimą.

    Sunkiais atvejais gali prireikti deguonies terapijos, kvėpavimo funkcijos palaikymo ar kitų intensyviosios terapijos priemonių. Didesnė rizika siejama su vyresniu amžiumi, nusilpusiu imunitetu ir gretutinėmis ligomis, taip pat su darbais, kuriuose dažnesnis kontaktas su graužikų aplinka, pavyzdžiui, miškininkystėje ar žemės ūkyje.