Geras sultinys prasideda nuo kelių paprastų taisyklių: svarbiausia kokybiška mėsa, kantriai kaitinama nedideliu virimu, ir daržovės, kurios suteikia saldumo bei aromato. Nors dažniausiai pasirenkama višta ar jos dalys, vis dažniau atrandami ir pigesni, bet skonį stiprinantys variantai.
Klasikiniam skoniui paprastai pakanka morkos, petražolės šaknies, saliero ir poro, o svogūnas dažnai trumpai paskrudinamas, kad sultinys įgautų sodresnį kvapą ir šiltesnę spalvą. Česnakas gali pagyvinti aromatą, tačiau jis nėra būtinas, jei norisi švelnaus, tradicinio profilio.
Prieskoniams čia galioja principas, kad mažiau yra daugiau: lauro lapas, kvapieji pipirai, juodieji pipirai ir druska dažniausiai visiškai pakankami. Per didelis prieskonių kiekis gali užgožti pačios mėsos ir daržovių skonį, o sultinys praranda subtilumą.
Vienas rečiau naudojamų, bet itin išraiškingą skonį suteikiančių pasirinkimų yra vištų širdelės. Jos gali būti alternatyva įprastoms vištienos dalims, ypač kai norisi sodresnio sultinio, bet ne tokio riebaus, koks gaunamas verdant iš labai riebios mėsos ar odelės gausių dalių.
Dar vienas privalumas praktinis: sultinys su širdelėmis dažnai išverda greičiau, nes mažesni gabalėliai aromatą į nuovirą atiduoda sparčiau. Tinkamai sudėjus daržoves ir neperverdant, aromatingą pagrindą sriubai galima gauti maždaug per valandą.
Kad skonis būtų švaresnis, širdeles verta perplauti ir trumpai nuplikyti, o susidariusias putas nuo paviršiaus reguliariai nugriebti. Lėtas virimas ir nedidelė druskos dozė pabaigoje padeda išlaikyti aiškų sultinį ir tiksliau sureguliuoti galutinį skonį.