Pensijos tapo rinkimų tema
Ispanijoje prieš lapkričio 29 dieną vyksiančius visuotinius rinkimus vienu svarbiausių klausimų vėl tapo pensijos. Diskusiją kaitina rekordinė mėnesio pensijų sąskaita, kuri šiemet priartėjo prie 14,5 mlrd. eurų.
Pati sistema nėra bankrutavusi, tačiau vis labiau remiasi valstybės biudžetu. Tai reiškia, kad ginčas sukasi ne tiek apie tai, ar pensijos bus mokamos, kiek apie tai, kas padengs sparčiai augančias išlaidas.
Kodėl sistema „negali bankrutuoti“, bet rizika lieka
Ispanijos pensijų modelis iš esmės yra einamojo finansavimo: šiandien dirbantys ir darbdaviai įmokomis finansuoja šiandienines išmokas. Tokiu atveju nėra asmeninių sąskaitų, kurios galėtų „ištuštėti“, todėl pensijų mokėjimas teoriškai gali būti tęsiamas ir tuomet, kai pajamų nepakanka.
Jei įmokos nepadengia išlaidų, spraga uždengiama valstybės pervedimais, paskolomis arba didesne skola. Ekonomistai perspėja, kad tuomet problema persikelia į valstybės finansų lygmenį: auganti skola ir palūkanų rizika gali priversti priimti skausmingus sprendimus jau neplaniniu, o kriziniu režimu.
Skirtingi deficitai ir kas slypi už jų
Pagal oficialią apskaitą Ispanijos socialinė apsauga 2025 metais metus baigė su maždaug 7,4 mlrd. eurų deficitu, tai sudarė apie 0,4 proc. bendrojo vidaus produkto. Tuo pat metu įmokos augo, o dirbančiųjų skaičius pasiekė rekordines aukštumas.
Vis dėlto į šiuos skaičius įeina didelė valstybės parama. 2025 metais socialinė apsauga gavo apie 47,8 mlrd. eurų pervedimų iš valstybės, tai sudarė daugiau nei penktadalį visų sistemos pajamų.
Ekonominių tyrimų institucija Fedea, vertindama sistemą be tokių pervedimų ir platesnėje apimtyje, skaičiuoja gerokai didesnę struktūrinę spragą. Jos vertinimu, „pagrindinis“ deficitas, neįtraukiant valstybės injekcijų, siekė apie 69,8 mlrd. eurų, arba maždaug 4,15 proc. bendrojo vidaus produkto.
Skola auga, rezervas menkas
Valstybės parama apsiriboja ne vien pervedimais: socialinė apsauga taip pat skolinasi iš iždo. 2025 metų pabaigoje tokia skola viršijo 136 mlrd. eurų, o tai ilgainiui didina spaudimą visam biudžetui.
Tuo pat metu pensijų rezervas, nors ir atsigavęs iki maždaug 15,3 mlrd. eurų, pagal dabartinį mokėjimų tempą dengtų vos kiek daugiau nei vieno mėnesio pensijų išlaidas. Tai rodo, kad rezervas yra labiau trumpalaikio svyravimo buferis, o ne ilgalaikė apsauga nuo demografinių pokyčių.
Kas laukia toliau: demografija ir politiniai pasirinkimai
Artimiausi du dešimtmečiai Ispanijai bus ypač jautrūs, nes į pensiją masiškai išeis pokario kūdikių bumo karta. Išlaidos auga ne tik dėl gavėjų skaičiaus, bet ir dėl didėjančių vidutinių pensijų bei vadinamojo pakeitimo efekto, kai nauji pensininkai gauna didesnes išmokas nei išeinantys.
Politikams pasirinkimų nedaug: didinti įmokas ir mokesčius, mažinti būsimų pensijų augimą keičiant formulę ar didinant faktinį pensinį amžių, arba toliau didinti finansavimą iš biudžeto ir skolintis. Kiekvienas kelias reiškia skirtingą naštos pasidalijimą tarp dabartinių pensininkų, dirbančiųjų ir jaunų žmonių, kurie tik pradeda karjerą.
Diskusijose vis dažniau minimi modeliai, artimesni „sąlyginių sąskaitų“ principui, kai išmoka glaudžiau siejama su per gyvenimą sumokėtomis įmokomis, o dalis pensijos kaupimo galėtų būti nukreipta į investuojamą komponentą. Tačiau tokiai pertvarkai reikėtų pereinamojo laikotarpio, nes dabartines pensijas vis tiek tektų mokėti iš einamųjų pajamų.
Vienas dalykas, dėl kurio sutaria dauguma ekspertų, yra aiškumas: visuomenei svarbu suprasti, kiek sistemoje realiai trūksta lėšų ir kas tą trūkumą dengia. Prieš rinkimus šis klausimas tampa ne tik ekonomikos, bet ir politinės atsakomybės testu.