Tag: Vitaminas A

  • Rudenį valgykite dažniau: moliūgas stiprina regėjimą ir padeda lengviau kontroliuoti svorį

    Rudenį valgykite dažniau: moliūgas stiprina regėjimą ir padeda lengviau kontroliuoti svorį

    Rudenį moliūgas dažnai sugrįžta į virtuvę, tačiau jo nauda nėra vien sezoniškas skonis. Moliūgo minkštime apie 90 proc. sudaro vanduo, todėl jis yra mažo energinio tankio produktas. Dėl to patiekalai su moliūgu gali padėti padidinti porcijos tūrį nepridedant daug kalorijų.

    Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir paruošimo, tačiau orientacinis dydis dažnai minimas apie 26 kilokalorijas 100 gramų virto moliūgo. Kuo daugiau priedų, ypač cukraus ar riebių padažų, tuo greičiau toks patiekalas praranda lengvo pasirinkimo privalumus. Todėl svarbu vertinti ne tik moliūgą, bet ir visą receptą.

    Ryškiai oranžinę spalvą moliūgui suteikia karotenoidai, ypač alfa ir beta karotenas. Dalis jų žmogaus organizme gali būti paverčiami vitaminu A, kuris svarbus normaliam regėjimui, imuninės sistemos veiklai ir ląstelių augimui. Dėl šios priežasties moliūgas dažnai siejamas su akių sveikata.

    Karotenoidų įsisavinimą pagerina riebalai, todėl vien tik virta daržovė ne visada yra geriausias variantas. Praktinis sprendimas paprastas: keptą moliūgą galima apšlakstyti alyvuogių aliejumi, o sriubą patiekti su jogurtu ar sėklomis. Taip skonis tampa sodresnis, o naudingos medžiagos pasisavinamos efektyviau.

    Moliūgas taip pat suteikia kalio, šiek tiek vitamino C ir skaidulų, nors jų kiekiai skirtingose veislėse gali smarkiai skirtis. Skaidulos siejamos su geresne virškinamojo trakto veikla, ypač kai racione jų trūksta. Mokslinėse apžvalgose pabrėžiama, kad didesnis skaidulų kiekis gali padėti esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, tačiau poveikis priklauso nuo skaidulų tipo, dozės ir trukmės.

    Skaidulos svarbios ir svorio kontrolei, nes jos ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali mažinti bendrą suvartojamos energijos kiekį. Vis dėlto nereikėtų teigti, kad vien moliūgas lieknina: tyrimuose dažnai vertinama skaidulų papildų vartojimo nauda, o ne konkreti daržovė. Moliūgo stiprybė labiau susijusi su tuo, kad jis vandeningas, nekaloringas ir lengvai pritaikomas įvairiems patiekalams.

    Kalbant apie cukraus kiekį, kartais pasitaiko supaprastinimas, esą moliūgas visada turi žemą glikeminį indeksą. Iš tiesų rodikliai skiriasi pagal veislę ir terminį apdorojimą, o kai kurių virtų moliūgų glikeminis indeksas gali būti vidutinis. Praktikoje svarbus ir glikeminis krūvis, nes įprasta porcija dažnai turi nedaug pasisavinamų angliavandenių.

    Didžiausią įtaką gliukozės šuoliams daro visas patiekalas. Kitaip organizmą veiks keptas moliūgas su baltymais ir riebalais, o kitaip saldintas desertas, sirupai ar sriuba, sutirštinta dideliu kiekiu bulvių. Sergantiems cukriniu diabetu moliūgas nebūtinai yra draudžiamas, tačiau verta stebėti porcijos dydį ir kitus lėkštės komponentus.

    Moliūgas tinka kepti gabalais, troškinti, dėti į troškinius, karį, rizotą, makaronų patiekalus ar blynelius. Iš jo gaminama tyrė gali praversti kepiniuose, kartais leidžia sumažinti riebalų kiekį, bet saldumynų automatiškai nepaverčia sveikais. Renkantis produktus parduotuvėje verta atskirti gryną moliūgų tyrę nuo mišinių su pridėtiniu cukrumi.

    Valgomos ir moliūgų sėklos, tačiau jų maistinė sudėtis visai kitokia nei minkštimo. Jos kaloringesnės, bet suteikia daugiau riebalų, baltymų ir mineralų, todėl gali būti naudingas priedas prie salotų ar košių. Taip moliūgas rudenį gali tapti ne stebuklingu produktu, o universaliu ir praktišku kasdienės mitybos ingredientu.

  • Vaistinėje kainuoja apie 1,5 euro, o poveikis stebina: vitamino A tepalas raukšlėms ir aknei?

    Vaistinėje kainuoja apie 1,5 euro, o poveikis stebina: vitamino A tepalas raukšlėms ir aknei?

    Vitamino A preparatai, dažniausiai siejami su retinoidais, dermatologijoje laikomi vienais geriausiai ištirtų ingredientų, galinčių padėti spręsti aknės ir odos senėjimo požymių problemą. Jie veikia skatindami odos ląstelių atsinaujinimą ir kolageno sintezę, todėl ilgainiui gali mažėti smulkių raukšlių ryškumas, gerėti odos tekstūra.

    Vaistinėse neretai randami nebrangūs vitamino A tepalai ar kremai, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra paprastas kosmetikos produktas. Priklausomai nuo sudėties, tai gali būti medicininė priemonė, kurią reikia naudoti atsargiai, ypač jei oda jautri, sudirgusi ar linkusi į paraudimą.

    Kaip vitaminas A veikia odą?

    Vietiškai naudojami retinoidai gali mažinti komedonus ir uždegiminius bėrimus, nes padeda normalizuoti raginio sluoksnio formavimąsi ir mažina porų užsikimšimą. Dėl to retinoidai dažnai įtraukiami į aknės gydymo schemas tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems.

    Kalbant apie raukšles, retinoidai siejami su kolageno gamybos skatinimu ir odos elastingumo gerėjimu, todėl laikui bėgant oda gali atrodyti lygesnė. Vis dėlto rezultatai paprastai nėra momentiniai: dažniausiai pokyčiams reikia kelių savaičių ar mėnesių nuoseklaus naudojimo, o nutraukus priemonę poveikis gali silpnėti.

    Kam toks tepalas gali netikti?

    Vitamino A priemonės gali sukelti paraudimą, perštėjimą, sausumą, pleiskanojimą, o pirmosiomis savaitėmis kai kuriems žmonėms pasireiškia laikinas bėrimų paūmėjimas. Tokie reiškiniai dažniau pasitaiko, jei priemonė naudojama per dažnai, tepamas per storas sluoksnis arba derinama su kitais dirginančiais produktais.

    Ypatingas atsargumas reikalingas nėštumo metu ir planuojant nėštumą, nes retinoidai laikomi potencialiai rizikingais vaisiui, o konkrečios priemonės tinkamumą turi įvertinti gydytojas. Taip pat būtina pasitarti su specialistu, jei sergate lėtinėmis odos ligomis, pavyzdžiui, žvyneline, ar turite aktyvių sudirgimų.

    Kaip naudoti saugiau kasdienėje rutinoje?

    Retinoidai didina odos jautrumą ultravioletiniams spinduliams, todėl kasdienė apsauga nuo saulės tampa būtina, net ir debesuotomis dienomis. Tepalas turėtų būti naudojamas ant švarios, sausos odos, vengiant akių zonos, gleivinių, atvirų žaizdų ir sudirgintų vietų.

    Priemonę derinant su kitais aktyviais ingredientais verta būti konservatyviems: kai kurios rūgštys gali didinti dirginimo riziką, o per agresyvi rutina dažniau baigiasi odos barjero pažeidimu. Jei tikslas yra raukšlių mažinimas ar aknės kontrolė, saugiausia kryptis yra individualus planas su dermatologu, ypač jei kartu vartojate vaistus, galinčius didinti jautrumą saulei.

    Specialistai pabrėžia, kad vitamino A poveikis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo koncentracijos, formulės, naudojimo dažnio bei odos tolerancijos. Todėl net ir labai pigus vaistinės produktas gali būti veiksmingas, tačiau tik tada, kai pasirenkamas tinkamai ir naudojamas atsakingai.

  • Kas turėtų kasdien valgyti abrikosus: šioms grupėms gali pagerėti svarbūs sveikatos rodikliai

    Kas turėtų kasdien valgyti abrikosus: šioms grupėms gali pagerėti svarbūs sveikatos rodikliai

    Abrikosai – saldūs kaulavaisiai su oranžine odele ir minkštimu, artimi persikams bei slyvoms. Sezono metu jie dažniau valgomi švieži, tačiau tinka ir košėms, kokteiliams bei kepiniams, o taip pat dera su paukštiena ar kiauliena.

    Mitybos požiūriu abrikosai vertinami dėl skaidulų, kalio, vitamino C ir provitamino A karotenoidų. Šios medžiagos siejamos su geresne virškinimo funkcija, normalia kraujospūdžio kontrole ir imuninės sistemos veikla.

    Vaisiuose gausu antioksidantų, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą, siejamą su lėtinių ligų rizika. Abrikosuose esantys karotenoidai taip pat svarbūs regėjimui, nes organizme gali būti paverčiami į vitaminą A.

    Kasdienė porcija gali būti ypač naudinga žmonėms, kurių mityboje trūksta daržovių ir vaisių, taip pat tiems, kurie siekia padidinti skaidulų kiekį racione. Didesnis skaidulų kiekis dažnai siejamas su geresniais cholesterolio rodikliais ir pastovesniu sotumu.

    Abrikosai gali būti palankus pasirinkimas ir žmonėms, kurie prižiūri kūno svorį, nes švieži vaisiai yra santykinai nekaloringi ir padeda „sukaupti“ dienos porciją vaisių. Vis dėlto džiovintuose abrikosuose cukrų ir kalorijų koncentracija didesnė, todėl jų kiekį verta riboti.

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems gliukozės kontrolės iššūkių, svarbu stebėti porcijos dydį ir vaisius derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar riešutais. Toks derinys dažnai padeda išvengti staigesnių gliukozės svyravimų.

    Jei vartojami kalį sulaikantys vaistai arba yra inkstų funkcijos sutrikimų, dėl didesnio kalio kiekio racione verta pasitarti su gydytoju. Taip pat svarbu nepainioti vaisiaus su kauliuku: abrikosų branduoliai nėra skirti reguliariam vartojimui dėl galimo toksiškumo.

    „Vaisiai, tokie kaip abrikosai, geriausiai veikia tada, kai tampa dalimi bendro mitybos modelio: daugiau skaidulų, mažiau pridėtinio cukraus ir pakankamai daržovių“, – sako mitybos specialistas.

    Praktiškai kasdienė porcija gali būti 1–2 švieži abrikosai arba nedidelė jų dalis kaip užkandis, ypač sezono metu. Renkantis parduotuvėje, verta ieškoti nepernokusių, bet kvapnių vaisių, o namuose laikyti vėsiai ir suvartoti per kelias dienas.

  • Pigus superproduktas nuo vėžio? Mokslininkai įvardijo daržovę, kurią verta valgyti dažniau

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia mitybos ir onkologinių ligų sąsajos, o viena dažniausiai minimų daržovių – morka. Ji tradiciškai siejama su regėjimu, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad reguliarus morkų vartojimas gali būti susijęs ir su mažesne kai kurių vėžio formų rizika.

    Morkose gausu karotenoidų, iš kurių organizmas gamina vitaminą A. Ši maistinė medžiaga svarbi imuninei sistemai, odai ir gleivinėms, o jos pakankamas kiekis ypač aktualus žmonėms, kurie rečiau valgo gyvūninės kilmės produktus.

    2023 metais paskelbti duomenys išryškino įdomią tendenciją: žmonės, per savaitę suvalgantys apie 300 gramų morkų, statistiškai rečiau susidurdavo su onkologinėmis ligomis. Tyrime fiksuotas skirtumas siekė apie 15 proc., nors mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio.

    „Žmonės linkę manyti, kad nuo vėžio saugo karotenoidai, tačiau panašu, kad svarbesnį vaidmenį gali turėti poliacetilenai“, – sakė Niukaslo universiteto mitybos srities dėstytoja Kirsten Brandt.

    Pasak tyrėjų, poliacetilenai yra natūralūs morkose randami junginiai, kurie gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo ir ląstelių apsaugos nuo pažeidimų. Vis dėlto specialistai primena, kad vėžio riziką lemia daugybė veiksnių: genetika, rūkymas, alkoholis, antsvoris, fizinis aktyvumas ir bendra mitybos kokybė.

    Ne mažiau svarbus morkų privalumas – skaidulos. Jos palaiko žarnyno veiklą, padeda ilgiau jaustis sotiems ir prisideda prie palankesnės žarnyno mikrobiotos, kuri vis dažniau siejama su imunitetu ir uždegimo kontrole.

    Mitybos specialistai atkreipia dėmesį į paprastą praktiką: gerai nuplautų morkų nebūtina lupti, nes dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų yra arčiau odelės. Taip pat rekomenduojama morkas valgyti su sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi ar avinžirnių užtepėlėmis, nes tuomet riebaluose tirpūs karotenoidai pasisavinami efektyviau.

    Vertinant paruošimą, tiek žalios, tiek termiškai apdorotos morkos turi privalumų. Kaitinimas gali padidinti kai kurių karotenoidų biologinį prieinamumą, o šviežiose morkose paprastai išlieka daugiau šilumai jautrių medžiagų, todėl subalansuotas pasirinkimas – kaitalioti abu variantus.

    Skiriasi ir morkų veislės: geltonesnės dažniau siejamos su didesniu liuteino kiekiu, o violetinės gali turėti daugiau antocianinų, kurie tiriami dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o įvairi, daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir pilno grūdo produktais paremta mityba.

  • Daugiau vitamino A nei dauguma mėsos ir daržovių: šis produktas stiprina imunitetą ir kraują

    Jautienos kepenėlės daugelį metų buvo laikomos paprastu, nebrangiu patiekalu, tačiau mitybos požiūriu tai vienas tankiausių maistinių produktų. Jose itin gausu vitamino A, taip pat B grupės vitaminų, geležies ir kitų mikroelementų, svarbių imuninei sistemai, regėjimui ir kraujodarai.

    Maistinė vertė išsiskiria tuo, kad kepenėlės suteikia daug baltymų, o kalorijų kiekis išlieka palyginti nedidelis. Jos taip pat yra reikšmingas vario ir seleno šaltinis, o šie mikroelementai prisideda prie antioksidacinės apsaugos ir normalaus energijos apykaitos proceso.

    Nemažai žmonių kepenėles renkasi dėl geležies, kuri svarbi hemoglobino gamybai ir mažesnei mažakraujystės rizikai. Tai ypač aktualu moterims, kurioms dėl menstruacijų dažniau pasitaiko geležies stokos, tačiau mitybos korekcijos visada turėtų būti derinamos su individualiais poreikiais ir, jei reikia, tyrimais.

    Kita svarbi detalė yra tai, kad kepenėlėse nėra skaidulų, todėl patiekalas turėtų būti subalansuojamas daržovėmis ir sudėtiniais angliavandeniais. Praktiškai tai reiškia, kad prie kepenėlių verta patiekti šviežių daržovių salotų ir, pavyzdžiui, grikių ar kitų kruopų, kad pietūs būtų sotesni ir palankesni virškinimui.

    Kepant ar troškinant svarbiausia neperkepti, nes tuomet kepenėlės greitai tampa sausos ir kietos. Dažnas sprendimas yra trumpas kepimas keptuvėje su svogūnais, o po to kelių minučių „poilsis“, kad sultys tolygiau pasiskirstytų ir kąsniai išliktų minkšti.

    Jei norisi švelnesnio skonio, prieš gaminimą kepenėles galima pamirkyti piene ar fermentuotame pieno gėrime, pavyzdžiui, pasukose. Tai padeda sumažinti kartumą ir suteikia minkštesnę tekstūrą, tačiau ne mažiau svarbu kruopščiai nuvalyti plėveles ir latakėlius, kurie dažnai lemia nemalonų poskonį.

    Vis dėlto kepenėlėms taikomas ir atsargumo principas: dėl itin didelio vitamino A kiekio jų nereikėtų valgyti pernelyg dažnai ar dideliais kiekiais, ypač jei vartojami vitaminų papildai. Nėščiosioms ir planuojančioms nėštumą mitybos rekomendacijas dėl kepenėlių patartina aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Abrikosų sezonas trumpas, todėl mitybos specialistai primena, kad verta pasinaudoti proga juos įtraukti į racioną. Nors šie vaisiai nėra stebuklingas vaistas, jie gali prisidėti prie subalansuotos mitybos, ypač kai trūksta vaisių įvairovės.

    Vienas dažniausiai minimų abrikosų privalumų yra kalis: maždaug 100 gramų šviežių abrikosų jo turi apie 260 miligramų. Kalis svarbus nervinių impulsų perdavimui ir raumenų darbui, įskaitant širdies raumenį, o pakankamas jo kiekis kartu ribojant natrio perteklių siejamas su palankesniu kraujospūdžio palaikymu.

    Vis dėlto abrikosų nereikėtų pateikti kaip vieno sprendimo širdžiai. Kalis gaunamas iš daugybės produktų, o geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kasdienėje mityboje reguliariai atsiranda ir daržovių, ankštinių, bulvių, riešutų bei pieno produktų.

    Ryški geltona ar oranžinė abrikosų spalva rodo karotenoidų gausą, tarp jų ir beta karoteną. Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris reikalingas regėjimui, imuninės sistemos veiklai ir daugeliui organizmo funkcijų, o pats vaisius taip pat suteikia vitamino C ir kitų antioksidantų.

    Kasdieniam pasirinkimui svarbi ir energinė vertė: 100 gramų šviežių abrikosų dažniausiai turi mažiau nei 50 kilokalorijų. Dėl didelės vandens dalies ir skaidulų jie gali padėti ilgiau jaustis sočiai, o skaidulos yra reikšmingos normaliai žarnyno veiklai.

    Praktiškiausia abrikosus valgyti sveikus, su odele, tačiau prieš tai kruopščiai nuplautus. Sultys, tyrės ar kompotai dažnai suvartojami didesniais kiekiais, o pridėtinis cukrus padidina kaloringumą, todėl šios formos labiau tinka kaip retesnis pasirinkimas.

    Jautresnį virškinimą turintiems žmonėms didesnė vaisių porcija gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, todėl verta stebėti individualią reakciją. Ypač atsargūs turėtų būti tie, kuriems dėl sveikatos būklės ribojamas kalio kiekis.

    Džiovinti abrikosai prieinami ištisus metus, tačiau juose maistinės medžiagos ir natūralūs cukrūs yra labiau koncentruoti. Tai reiškia, kad lengva nepastebimai suvalgyti per daug, todėl geriau juos naudoti kaip nedidelį priedą prie košės ar jogurto, o ne kaip lygiavertį šviežių vaisių pakaitalą.

    Norint išlaikyti įvairovę, abrikosus patogu derinti su natūraliu jogurtu, avižomis, varške ar riešutais, taip pat įmaišyti į salotas. Jei vaisių prisirpo per daug, juos galima užšaldyti ar išsikepti, o tyrę ruošti be didelio kiekio cukraus.

    Bendras principas išlieka tas pats: svarbiausia ne vienas produktas, o nuoseklūs įpročiai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vyresniems nei 10 metų žmonėms per dieną suvartoti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o abrikosai gali būti viena iš tokių porcijų šalia kitų pasirinkimų.

  • Geltoni ar balti persikai: mitybos ekspertai paaiškino, kurie iš tiesų naudingesni sveikatai

    Diskusija, ar sveikatai naudingesni geltoni, ar balti persikai, dažnai remiasi skoniu ir spalva, tačiau mitybos požiūriu skirtumai nėra tokie dideli. Abu tipai paprastai turi panašų kiekį skaidulų, vitaminų ir mineralų, todėl kasdienėje mityboje abu gali būti lygiaverčiai pasirinkimai.

    Vidutinio dydžio persikas dažniausiai turi apie 67 kilokalorijas, maždaug 14 gramų angliavandenių, apie 2 gramus skaidulų ir apie 1 gramą baltymų. Skaidulos svarbios sotumui ir žarnyno veiklai, o persikai taip pat prisideda prie skysčių balanso, nes yra sultingi ir turi kalio.

    Kuo išsiskiria geltoni persikai

    Geltonos spalvos persikai dažniau turi kiek didesnį karotenoidų kiekį, ypač beta karotino, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A svarbus regėjimui, odos būklei ir normaliai imuninės sistemos veiklai, todėl geltonų persikų spalva neretai siejama su didesne antioksidacine verte.

    Be to, geltonesni vaisiai dažniau siejami su liuteinu ir zeaksantinu, kurie svarbūs akių audiniams ir gali padėti apsaugoti nuo su amžiumi susijusių regėjimo pokyčių. Nors persikai nėra vienintelis šių medžiagų šaltinis, jie gali papildyti racioną vasaros sezonu.

    Ką verta žinoti apie baltus persikus

    Balti persikai paprastai būna saldesni ir mažiau rūgštūs, todėl kai kuriems žmonėms yra malonesni skoniu ir lengviau toleruojami. Nors jų bendras antioksidantų profilis gali skirtis, balti persikai išlieka vertingi dėl augalinių junginių, įskaitant flavonoidus.

    Flavonoidai siejami su priešuždegiminėmis savybėmis ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu, o vaisių vartojimas apskritai yra susijęs su geresne mitybos kokybe. Vis dėlto svarbiausia ne vieno produkto „supergalia“, o reguliarus įvairių vaisių ir daržovių vartojimas.

    Kaip pasirinkti sveikiau?

    Praktiškai naudingiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kurį iš tiesų suvalgysite. Jei norisi kiek daugiau karotenoidų ir patinka lengva rūgštelė, dažniau rinkitės geltonus persikus, o jei norite švelnaus saldumo be ryškios rūgšties, tiks baltieji.

    Norint gauti daugiau naudos, persikus verta valgyti su odele, nes joje gali būti dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sunokimą, nes pernelyg minkšti vaisiai greičiau genda, o labai kieti gali būti mažiau aromatingi.

  • Prasidėjo abrikosų sezonas: saldūs vaisiai stiprina regėjimą ir žarnyną, bet svarbu saikas

    Abrikosai – kas slypi jų sudėtyje

    Abrikosų sezonas įsibėgėja vasarą, todėl šviežių vaisių dabar dažniau atsiranda parduotuvėse ir turguose. Šie vaisiai vertinami dėl ryškaus skonio, o jų maistinė sudėtis siejama su nauda regėjimui, odai ir virškinimui.

    Abrikosai yra beta karoteno šaltinis, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Ši medžiaga svarbi normaliai regos funkcijai, ypač regėjimui prieblandoje, o taip pat prisideda prie odos ir gleivinių būklės palaikymo.

    Vaisiuose taip pat yra vitamino C ir vitamino E, kurie veikia kaip antioksidantai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Be to, abrikosuose aptinkamas kalis, siejamas su normalia nervų sistemos veikla ir kraujospūdžio reguliavimu.

    Švieži ar džiovinti: kuo skiriasi

    Švieži abrikosai dažnai pasirenkami kaip lengvas užkandis, nes 100 gramų paprastai turi apie 48 kilokalorijas. Jie taip pat pasižymi santykinai žemu glikeminiu indeksu, todėl daugeliui žmonių tinka kaip saldesnė alternatyva desertams.

    Džiovinti abrikosai yra labiau koncentruotas produktas: juose paprastai būna daugiau skaidulų ir mineralinių medžiagų, bet kartu ir daugiau kalorijų bei natūralių cukrų. Dėl to jie gali būti naudingi, kai reikia energijos ar daugiau skaidulų, tačiau porcijas verta kontroliuoti.

    Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla ir reguliarumu, todėl džiovinti abrikosai neretai pasirenkami, kai vargina vidurių užkietėjimas. Vis dėlto per didelis jų kiekis jautresniems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą.

    Kam verta būti atsargesniems

    Žmonėms, turintiems cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, svarbu atkreipti dėmesį į bendrą angliavandenių kiekį, ypač renkantis džiovintus vaisius. Praktinis patarimas – juos valgyti mažesnėmis porcijomis ir derinti su baltymais ar riebalais, kad gliukozės svyravimai būtų švelnesni.

    Renkantis džiovintus abrikosus verta pasitikrinti sudėtį: kai kuriuose produktuose gali būti pridėtinio cukraus ar konservantų. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo lengviau įvertinti, ką iš tiesų valgote.

    Abrikosus nesunku įtraukti į kasdienį meniu: jie tinka košėms, glotnučiams, varškei, jogurtui ar desertams, o virtuvėje dera ir su sūresniais skoniais. Iš jų taip pat verdamos uogienės ir gaminami padažai, tačiau tokiuose gaminiuose cukraus kiekis paprastai būna gerokai didesnis.

    „Daugiausia naudos duoda paprastas principas: rinktis sezoninius vaisius ir laikytis saiko, o džiovintus vartoti kaip mažą, koncentruotą užkandį“, – sako mitybos specialistai.

  • Tik 1–2 skardinės per mėnesį: produktas, kurio aliejaus nevalia nupilti – svarbu kraujagyslėms

    Menkių kepenėlės dažnai vadinamos vienu vertingiausių konservuotų produktų dėl jose esančių omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitaminų A ir D. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda siejama su riebaluose tirpiais vitaminais, todėl svarbu ne tik pats produktas, bet ir jo aliejus.

    Mitybos ekspertai atkreipia dėmesį, kad iš skardinės nupilamas aliejus nėra nereikalingas priedas. Tai natūraliai iš kepenėlių terminio apdorojimo metu išsiskyrę riebalai, kuriuose lieka dalis riebaluose tirpių vitaminų ir dalis omega-3 junginių.

    Kiek iš tiesų pakanka?

    Nors menkių kepenėlės maistingos, jos yra ir labai kaloringos, turinčios daug riebalų. Dėl to gausesnis vartojimas kai kuriems žmonėms gali apsunkinti virškinimą ir padidinti krūvį tulžies pūslei bei kasai.

    Dažniausiai kaip saikinga praktinė norma suaugusiam žmogui įvardijama 1–2 skardinės per mėnesį, jei bendra mityba subalansuota. Toks kiekis leidžia gauti naudingų riebalų ir vitaminų, bet išvengti perteklinių kalorijų bei riebalų pertekliaus kasdienėje mityboje.

    Kam reikėtų būti atsargesniems?

    Šis produktas netinka visiems vienodai: žmonėms, turintiems tulžies pūslės ar kasos sutrikimų, riebus maistas gali pabloginti savijautą. Taip pat svarbu nepersistengti su vitaminu A, nes jo perteklius organizmui gali būti žalingas, ypač jei papildomai vartojami vitaminų kompleksai.

    Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar esate nėščia, saugiausia dėl menkių kepenėlių kiekio pasitarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai mityboje jau yra daug riebios žuvies ar vartojami žuvų taukų papildai.

    Kaip atpažinti kokybišką produktą?

    Renkantis konservuotas menkių kepenėles verta įvertinti kvapą, spalvą ir tekstūrą. Kokybiškas produktas paprastai būna švelnaus kvapo, be kartumo, o kepenėlės išlaiko vientisesnius gabalėlius ir nėra tamsios ar su nemaloniu seno riebalo poskoniu.

    Taip pat pravartu atidžiai skaityti sudėtį: idealu, kai joje yra tik menkių kepenėlės ir druska, o aliejus yra natūraliai išsiskyręs, o ne pridėtinis augalinis riebalas. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo aiškiau, ką iš tiesų perkate.

  • Senjorams pataria laikyti šį sūrį šaldytuve: gali stiprinti kaulus ir regėjimą

    Halloumi – Kipre gaminamas sūris, tradiciškai ruošiamas iš avių, ožkų ir karvių pieno mišinio. Nuo 2021 metais halloumi pavadinimas Europos Sąjungoje saugomas kaip kilmės vietos nuoroda, todėl perkant verta atkreipti dėmesį į kilmę ir ženklinimą.

    Šis sūris išsiskiria tuo, kad gerai išlaiko formą kaitinamas, todėl dažnai kepamas ant grotelių ar keptuvėje. Vis dėlto rinkoje gausu panašaus tipo gaminių, kurie gali skirtis sudėtimi, druskingumu ir maistine verte.

    Baltymai ir mineralai kaulams

    Halloumi yra baltymų šaltinis, o baltymai svarbūs raumenų masei palaikyti, ypač vyresniame amžiuje, kai didėja su amžiumi susijusio raumenų nykimo rizika. Subalansuota mityba su pakankamu baltymų kiekiu siejama su geresne fizine funkcija ir didesniu atsparumu silpnumui.

    Kaulų būklei reikšmingi kalcis ir fosforas, kurių pieno produktuose paprastai netrūksta. Pakankamas kalcio kiekis mityboje, kartu su vitaminu D ir fiziniu aktyvumu, padeda palaikyti kaulų mineralų tankį ir mažinti osteoporozės riziką.

    Vitaminas A ir regėjimas

    Halloumi taip pat gali papildyti racioną vitaminu A, kuris svarbus normaliai regos funkcijai ir imuninės sistemos veiklai. Šio vitamino trūkumas siejamas su prastesniu matymu prieblandoje, o ilgalaikiai ryškūs trūkumai gali sukelti rimtesnių akių problemų.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas regėjimo neišsprendžia, todėl vitaminą A pravartu gauti ir iš kitų šaltinių. Prie jų priskiriami kiaušiniai, pieno produktai, taip pat daržovės su beta karotenu, pavyzdžiui, morkos ir lapinės daržovės.

    Didžiausia rizika – druska

    Renkantis halloumi svarbu įvertinti didesnį druskos kiekį, nes šio tipo sūriai neretai būna sūrūs. Žmonėms, kuriems aktualus kraujospūdis, inkstų ligos ar gydytojo rekomendacija riboti natrį, tokį sūrį patariama vartoti saikingai.

    Druskingumą kartais galima sumažinti trumpai pamirkius sūrį šaltame vandenyje ir nusausinus prieš kepimą. Kad patiekalas būtų labiau subalansuotas, halloumi dažniau derinamas su didesne daržovių porcija ir pilno grūdo garnyrais.