Kas yra VT J1906+0849?
Astronomai pranešė apie neįprastą radijo spinduliuotės šaltinį VT J1906+0849, aptiktą tolimuose Paukščių Tako pakraščiuose, už išorinės spiralės vijos. Objektas, kaip rodo stebėjimai, yra mažiausiai apie 49 000 šviesmečių nuo Žemės ir elgiasi kitaip nei dauguma žinomų radijo „trumpalaikių“ reiškinių.
Paprastai tokie kosminiai įvykiai kinta nuo milisekundžių iki kelių mėnesių, tačiau šiuo atveju ryškumo pokyčiai tęsiasi dešimtmečių masteliu. Būtent tai ir kelia didžiausią susidomėjimą: mokslininkai mato ilgą, sudėtingą šviesio kreivę, kuriai sunku rasti įprastą paaiškinimą.
Ryškėjo, blėso ir vėl netikėtai atsigavo
Šaltinis išryškėjo analizuojant plataus lauko radijo apžvalgų duomenis, ypač Very Large Array Sky Survey (VLASS) stebėjimus. 2017 metais jis buvo užfiksuotas kaip itin ryškus radijo spinduliuotės „trumpalaikis“ šaltinis, nors tokio nuotolio objektams toks ryškumas laikomas neįprastu.
Archyviniai duomenys rodo, kad 1996 metais toje vietoje nebuvo matyti nieko, tačiau apie 2005 metus situacija ėmė keistis. Stebėjimai tarp 2006 ir 2013 metų fiksavo bendrą ryškėjimą, o apie 2014 metus šaltinis pasiekė ryškumo piką ir vėliau ėmė blėsti.
Vėlesni papildomi stebėjimai 2019, 2024 ir 2026 metais leido sekti, ar objektas galutinai rimsta. Kurį laiką atrodė, kad taip ir bus, tačiau 2025 metų pabaigoje šaltinis vėl pradėjo ryškėti, tarsi procesas būtų įsijungęs iš naujo.
Keisčiausia detalė – „bėgiojantis“ spektro pikas
Radijo astronomijoje svarbu ne vien tai, kiek ryškiai šaltinis šviečia, bet ir kaip jo spinduliuotė pasiskirsčiusi skirtinguose dažniuose. VT J1906+0849 atveju stebėtas spektro pikas per kelerius metus judėjo neįprastai: 2019 metais jis buvo apie 1,9 gigaherco, 2024 metais nuslinko iki maždaug 0,8 gigaherco, o 2026 metais vėl pakilo iki maždaug 2,2 gigaherco.
Tokie pokyčiai patys savaime nėra neįmanomi, tačiau jie dažniausiai turi aiškią fizikinę logiką. Pavyzdžiui, jei radijo spinduliuotę kuria plečiantis medžiagos debesys, spektro pikas paprastai stabiliai slenka žemyn, nes šaltinis vėsta ir retėja.
Šiuo atveju tyrėjai praneša radę mažai įrodymų, kad šaltinis reikšmingai plėstųsi. Tai apsunkina paaiškinimą vien tik plečiančia, po sprogimo išmesta medžiaga ir leidžia įtarti sudėtingesnį, nuolat atsinaujinantį mechanizmą.
Galimi paaiškinimai: nuo sprogimo iki „paslėpto“ akretoriaus
Mokslininkai svarstė kelis scenarijus. Vienas jų – nova ar panašus sprogimas, tačiau tokiais atvejais paprastai matomi plėtimosi požymiai, o čia jų beveik nematyti, be to, netinka ir laiko skalė.
Kita galimybė – pulsaro maitinamas ūkas, tačiau stebimas dažnių piko elgesys pasirodė pernelyg chaotiškas, kad lengvai įtilptų į šį modelį. Daugiausia dėmesio sulaukė trečias variantas: kompaktiškas objektas, pavyzdžiui, juodoji skylė ar neutroninė žvaigždė, siurbianti medžiagą iš porininko sistemoje.
Įdomu tai, kad rentgeno spinduliuotės, kurios dažnai tikimasi iš aktyviai medžiagą ryjančių sistemų, stebėjimuose aiškiai neužfiksuota. Vis dėlto neaptikimas nebūtinai reiškia, kad rentgeno nėra: juos gali slopinti tankus vėjas, dulkės ar medžiagos diskas, paslepiantis ryškiausius požymius.
Tyrėjai šį elgesį lygina su Paukščių Take gerai žinomu objektu SS 433, kur medžiagos srautai ir čiurkšlės sąveikauja su aplinka, o dalis spinduliuotės gali būti „uždengiama“. Infraraudonųjų spindulių stebėjimai VT J1906+0849 kryptimi taip pat leido įžvelgti dujų judėjimą iki maždaug 2 000 kilometrų per sekundę greičiu, kas atitiktų galingą išmetimą.
Kol kas tai nėra galutinis identifikavimas, o labiau geriausiai su turimais duomenimis suderinamas paaiškinimas. Astronomai pabrėžia, kad reikės daugiau įvairių bangų ilgių stebėjimų, kad būtų galima patikrinti, ar tai iš tiesų SS 433 tipo sistema, ar visiškai naujos klasės reiškinys.
„Šis šaltinis parodo, kad plataus lauko radijo apžvalgos gali atskleisti paslėptą Galaktikos akretorių populiaciją, kurią kitais bangų ilgiais atpažinti sunku“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.
Toks atradimas išryškina ir bendrą tendenciją: augant radijo apžvalgų apimčiai, jautrumui ir duomenų archyvams, vis dažniau aptinkami ilgalaikiai, lėtai kintantys reiškiniai. Jie anksčiau tiesiog galėjo praslysti pro akis, nes trūko nuoseklių kelių dešimtmečių stebėjimų.