Rinka kol kas neperka recesijos
Euro zonos obligacijų rinkoje didžiąją metų dalį dominavo infliacija: kainos kilo, o Europos Centrinis Bankas (ECB) didino palūkanų normas. Investuotojai už skolinimą vyriausybėms ėmė reikalauti vis didesnės grąžos, todėl daugelio šalių skolinimosi kaina augo.
Vis dėlto rudenį diskusijose vis dažniau pasigirsta ir recesijos terminas, nes ekonomikos augimas lėtėja. Eurostat verslo ciklo rodikliai signalizuoja ryškesnį sulėtėjimą, tačiau obligacijų kainos kol kas nerodo klasikinio bėgimo į saugumą scenarijaus.
Vienas aiškiausių ženklų būtų krintanti Vokietijos obligacijų grąža, nes būtent Vokietija euro zonoje laikoma saugiausiu skolininku. Tačiau Vokietijos 10 metų obligacijų grąža išliko aukšta ir, lyginant su metų pradžia, buvo pakilusi, vadinasi, rinka vis dar labiau bijo infliacijos nei staigaus nuosmukio.
Kas paprastai išduoda artėjančią recesiją
Jei investuotojai pradeda tikėti ekonomikos susitraukimu, jie dažniausiai daro du dalykus: perkelia pinigus į saugiausias obligacijas ir pradeda lažintis, kad centrinis bankas netrukus mažins palūkanas. Tokiu atveju trumpalaikių ir ilgalaikių palūkanų lūkesčiai ima keistis, o Vokietijos skolinimosi kaina paprastai smunka.
Šiame cikle situacija kitokia: trumpesnio laikotarpio obligacijų grąža išlieka aukšta, todėl investuotojai labiau tikisi, kad ECB dar laikysis griežtos linijos. Kitaip tariant, rinkoje kol kas dominuoja scenarijus, kuriame palūkanos išlieka aukštos dėl užsitęsusio kainų spaudimo.
Infliaciją vėl stumia energijos ištekliai, o geopolitinė įtampa didina naftos ir dujų kainų rizikos premiją. Kai energija brangsta, kainų augimas tampa atsparesnis, o tai apsunkina ECB sprendimus ir neleidžia rinkai lengvai „įkainoti“ greitų palūkanų mažinimų.
Didžiausias nervingumas – Prancūzijoje
Ryškiausias spaudimas euro zonos rinkose šiuo metu matomas Prancūzijoje. Investuotojai už Prancūzijos skolą prašo gerokai didesnės grąžos nei už Vokietijos, o skirtumas tarp šių šalių obligacijų grąžų, vadinamasis skirtumas, per trumpą laiką pastebimai išaugo.
Toks skirtumo didėjimas paprastai reiškia silpnesnį pasitikėjimą šalies fiskaline kryptimi ir politine galimybe įgyvendinti taupymo ar pajamų didinimo priemones. Kai rinkos pradeda abejoti deficito mažinimo planų realumu, skolinimosi kaina kyla greitai, o tai dar labiau apsunkina biudžeto padėtį.
Prancūzijos problema svarbi visai euro zonai ir dėl šalies dydžio: tai viena didžiausių bendros valiutos ekonomikos narių. Dėl to net ir santykinai nedideli pasitikėjimo pokyčiai gali sukelti platesnį efektą visame regione.
Stagfliacijos rizika ir ECB dilema
Dabartinis paveikslas vis labiau primena stagfliaciją, kai ekonomika praranda pagreitį, o infliacija išlieka per aukšta. Tokioje aplinkoje ECB pasirinkimai tampa ypač skausmingi: griežtesnė politika slopina paklausą ir didina skolų aptarnavimo kainą, o per anksti sustabdytas griežtinimas gali įtvirtinti kainų augimo lūkesčius.
Jei energijos kainų šokas tęstųsi, žiemą rizikos galėtų sustiprėti, nes brangesni ištekliai greitai persiduoda į gamybos ir paslaugų savikainą. Tuomet rinka gali vienu metu reikalauti didesnių palūkanų dėl infliacijos ir labiau baimintis silpnesnio augimo, o tai padidintų svyravimus obligacijų rinkoje.
Investuotojai įdėmiai stebi, ar neatsiras aiškesni recesijos „pirštų atspaudai“: staigesnis trumpalaikių palūkanų kritimas, Vokietijos obligacijų brangimas ir platesnis skirtumų didėjimas tarp branduolio ir labiau įsiskolinusių šalių. Kol kas pagrindinis signalas išlieka kitas: euro zonoje brangūs pinigai ir brangi energija spaudžia augimą, bet infliacijos baimė dar nenusileidžia recesijos baimei.