CP v2

Tag: Vokietijos ekonomika

  • „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    Vokietijos pramonė pastaruosius metus patiria užsitęsusią stagnaciją, o investicijų tempas išlieka menkas, teigia „STIHL“ patariamosios ir stebėtojų tarybos pirmininkas dr. Nikolas Stihl. Jo vertinimu, per maždaug aštuonerius metus šalis neteko reikšmingos pramonės gamybos dalies, o dalis įmonių apsiriboja tik susidėvėjusio turto pakeitimu.

    Pasak autoriaus, prie spaudimo prisideda išoriniai veiksniai, tokie kaip geopolitinė įtampa, JAV prekybos ribojimai ar agresyvi Kinijos pramonės politika. Vis dėlto didžiausi iššūkiai, jo teigimu, kyla šalies viduje: per didelė reguliavimo našta, aukštos energijos ir darbo sąnaudos, dideli mokesčiai bei prastėjančios kompetencijos.

    Reformos, kurios turi duoti efektą

    Dr. Nikolas Stihl pripažįsta, kad Vokietijos valdžia pristatė pokyčių paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijas, mokesčius ir darbo rinką, tačiau jo nepakanka struktūrinei krizei įveikti. Jo teigimu, verslui ypač svarbu, kad pradėtos reformos nebūtų išskaidytos ar susilpnintos politinių kompromisų kaina.

    Autorius pabrėžia, kad vien specialieji fondai gynybai ir infrastruktūrai neįžiebs tvaraus augimo, jei nepasikeis sąlygos investuoti ir kurti gamybą. Jo manymu, kitas reformų etapas turėtų mažinti biurokratiją, skatinti investicijas į tyrimus ir plėtrą bei didinti produktyvumą per skaitmenizaciją ir dirbtinį intelektą.

    „Kiti reformų žingsniai turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą išdirbtų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realias paskatas investuoti į mokslinius tyrimus bei plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihl.

    Valstybė kaip paslaugų teikėja

    Vienas ryškiausių akcentų yra viešojo sektoriaus darbo kokybė: aiškios taisyklės, greitos procedūros, proporcingi ataskaitų reikalavimai ir realiai veikiantys skaitmeniniai procesai. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad administravimas turi padėti įgyvendinti projektus, o ne tapti kliūtimi, ypač kai sprendimai dėl investicijų konkuruoja tarptautiniu mastu.

    Jo vertinimu, dokumentavimo naštos mažinimas galėtų tapti signalu, kad valstybė keičia požiūrį į verslą ir gyventojus. Tokie sprendimai, pasak autoriaus, didintų pasitikėjimą Vokietija kaip vieta investuoti ir gaminti, o kartu stiprintų pasitikėjimą politika.

    Darbo valandos, sąnaudos ir demografija

    Autorius daug dėmesio skiria demografijai, kuri mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinėms sistemoms. Jo teigimu, norint išlaikyti gerovės valstybės finansinį pagrindą, bendras išdirbtų valandų skaičius ekonomikoje turi augti, o diskusija apie tai neturėtų virsti darbuotojų kaltinimu.

    Tarp galimų priemonių jis mini paskatas dirbti daugiau, geresnį dalyvavimą darbo rinkoje, kvalifikuotos migracijos politiką ir sprendimus, susijusius su nedarbingumo administravimu. Taip pat pabrėžiama, kad produktyvumo augimas vien per skaitmenizaciją ir DI, autoriaus nuomone, nekompensuos demografinių pokyčių masto.

    Kitas jautrus klausimas yra darbo sąnaudos ir socialinio draudimo įmokos. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad ne darbo užmokesčio kaštai, susiję su pensijų, sveikatos, slaugos ir nedarbo draudimu, neturėtų peržengti ekonomiškai tvarios ribos, tačiau realybėje ši riba, jo vertinimu, jau viršyta.

    Pramonės konkurencingumą jis sieja ir su būsimomis kolektyvinėmis derybomis metalo bei elektros pramonėje, kurios, pasak autoriaus, taps lakmuso popierėliu, ar Vokietija išliks stipri pramoninė valstybė. Jis ragina ieškoti sprendimų, kurie leistų išlaikyti gamybą šalyje ir apsaugoti darbo vietas.

    Teksto pabaigoje autorius akcentuoja, kad inovacijų ekosistema, apjungianti mokslą, universitetus, klasterius ir įmones, yra vienas didžiausių Vokietijos pranašumų. Jo teigimu, didesnės mokestinės paskatos, daugiau rizikos kapitalo ir mažiau biurokratinių barjerų leistų greičiau perkelti žinias į produktus ir naujus verslo modelius.

  • Vokietijos ekonomika keičia kryptį: naujos prognozės ir tai, ką netrukus pajus Lietuvos eksportuotojai

    Vokietijos ekonomika po kelerius metus trukusios stagnacijos rodo atsargius atsigavimo ženklus. Penki svarbiausi šalies ekonomikos institutai naujausiose bendrose prognozėse padidino 2026 metų bendrojo vidaus produkto augimo lūkestį nuo 0,6 iki 1,3 proc.

    Panašią kryptį rodo ir verslo apklausos. Ifo instituto verslo klimato indeksas ūgtelėjo iki 89,9 punkto, o lūkesčių subindeksas pakilo iki 90,4 punkto, signalizuodamas, kad nuotaikos įmonėse po truputį gerėja.

    Kas Vokietijoje tempia augimą?

    Ekonomikos institutai pabrėžia, kad atsigavimas kol kas remiasi gana siaura baze. Didesnį impulsą suteikia viešosios išlaidos, investicijos ir vartojimo atsitiesimas, tačiau pramonė vis dar susiduria su struktūriniais iššūkiais.

    Vienas svarbiausių spaudimo veiksnių išlieka energijos kainos ir jų įtaka gamybos savikainai. Institutos taip pat įspėja, kad augimo tempas vėlesniais metais gali išlikti nepastovus, o ilgalaikės prognozės išlieka santūrios.

    Kodėl tai svarbu Lietuvai?

    Lietuvai Vokietijos ekonomikos pulsas yra ypač reikšmingas dėl glaudžių prekybinių ryšių: Vokietija išlieka viena svarbiausių lietuviškos kilmės prekių eksporto krypčių. Kai Vokietijos pramonė ir vartojimas atgauna pagreitį, dažniausiai greitai išauga ir tarpinio vartojimo prekių bei komponentų paklausa iš tiekėjų regione.

    Verslui tai gali reikšti didesnį užsakymų srautą, ypač pramonės kooperacijos grandinėse, kur Lietuvos įmonės tiekia detales, pusgaminius ar paslaugas. Kitaip tariant, net ir nuosaikus atsigavimas už Nemuno dažnai virsta apčiuopiamu efektu Lietuvos eksportuotojams.

    Kartu rizikos neišnyksta: jei energijos kainų spaudimas ir struktūrinės problemos Vokietijoje užsitęs, atsigavimas gali būti banguotas. Todėl Lietuvos įmonėms šis signalas palankus, bet planuojant gamybos ir pardavimų apimtis svarbu vertinti tiek augimo galimybes, tiek galimus svyravimus.

  • Vokietijos eksportas smuko pirmąkart per 5 mėnesius: ženklai, kad atsigavimas stringa

    Vokietijos eksportas smuko pirmąkart per 5 mėnesius: ženklai, kad atsigavimas stringa

    Vokietijos ekonomikos atsigavimo tvarumas vėl kelia klausimų: naujausi oficialūs duomenys rodo, kad prekių eksportas liepą sumažėjo pirmą kartą per penkis mėnesius. Tai sustiprino rinkų nerimą, jog didžiausios Europos ekonomikos augimas gali prarasti pagreitį.

    Federalinė statistikos tarnyba Destatis skelbia, kad eksportas, palyginti su birželiu, krito 0,8 proc. ir siekė 138,2 mlrd. eurų. Analitikai tikėjosi kiek mažesnio smukimo, todėl rodiklis buvo įvertintas kaip prastesnis, nei rinkos buvo įkainojusios.

    Smūgis iš Kinijos ir euro zonos

    Didžiausią neigiamą įtaką turėjo silpnesnė paklausa svarbiose Vokietijos rinkose. Siuntos į Kiniją susitraukė 9,5 proc., o eksportas į kitas euro zonos valstybes sumažėjo 2,8 proc.

    Toks vaizdas ypač jautrus Vokietijai, kurios pramonė ir aukštos pridėtinės vertės gamyba tradiciškai remiasi užsienio paklausa. Kai pagrindiniai partneriai stabdo užsakymus, spaudimas persimeta ir į gamybos apimtis, investicijas bei užimtumą.

    JAV rinka siunčia kitokį signalą

    Vis dėlto ne visos kryptys buvo vienodai silpnos. Eksportas į JAV, didžiausią Vokietijos prekių realizavimo rinką, per mėnesį šoktelėjo daugiau nei 19 proc., tęsiantis atsigavimui po anksčiau prekybą paveikusių tarifų sugriežtinimų.

    Skirtumas tarp JAV ir kitų regionų dinamikos rodo, kad Vokietijos eksportuotojams vis svarbiau diversifikuoti rinkas, tačiau trumpuoju laikotarpiu euro zonos ir Kinijos lėtėjimas gali užgožti atskirų krypčių pagerėjimą.

    Importas smuko, perteklius išaugo

    Destatis duomenimis, importas liepą sumažėjo 5,7 proc. ir sudarė 116,9 mlrd. eurų. Dėl to prekybos perteklius išaugo iki 21,3 mlrd. eurų.

    Didėjantis prekybos perteklius nebūtinai reiškia stiprėjančią ekonomiką, nes jis gali augti ir tada, kai vidaus paklausa silpsta, o įmonės bei gyventojai mažina importuojamų prekių pirkimą. Šią riziką sustiprina ir tai, kad pastarosiomis dienomis pramonės gamybos rodikliai taip pat nuvylė.

    Metų pradžioje dalis indikatorių atrodė geresni, o kai kurie analitikos centrai buvo pakėlę 2026 metų augimo prognozes iki 1,2–1,4 proc. Vis dėlto naujausi prekybos duomenys rodo, kad optimizmui gali tekti atlaikyti rimtesnį testą, ypač jei išorės paklausa ir geopolitinė įtampa toliau spaustų Europos pramonę.

  • „STIHL“ vadovas įspėja: be reformų Vokietija praras gerovę – siūlo 40 val. be priedo

    „STIHL“ vadovas įspėja: be reformų Vokietija praras gerovę – siūlo 40 val. be priedo

    Vokietijos pramonė jau ne vienerius metus patiria struktūrinį spaudimą, o padėtis, pasak „STIHL“ patariamosios tarybos ir priežiūros tarybos pirmininko dr. Nikolo Stihlo, tampa kritinė. Jo teigimu, per pastaruosius aštuonerius metus pramonės gamybos apimtys sumažėjo maždaug 15 proc., o kas mėnesį prarandama apie 15 000 pramonės darbo vietų.

    Autorius pabrėžia, kad investicijų dinamika silpsta: grynosios privačiosios investicijos esą priartėjo prie nulio, o įmonės dažniau tik pakeičia nusidėvėjusį turtą, nei plečia pajėgumus. Tokią situaciją jis sieja su aukštomis energijos, darbo ir mokesčių sąnaudomis bei pertekliniu reguliavimu, kuris mažina norą rizikuoti ir investuoti.

    Reformos, kurių nebeužtenka

    Dr. N. Stihlas pripažįsta, kad verslo aplinkai įtakos turi ir išoriniai veiksniai, įskaitant prekybos barjerus, Kinijos pramonės politiką ir geopolitines įtampas. Vis dėlto, jo vertinimu, pagrindinės problemos kyla šalies viduje, todėl sprendimai turi prasidėti nuo administracinės naštos mažinimo ir aiškesnių taisyklių.

    Jis kritiškai vertina Vokietijos valdžios planuojamą reformų paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijų sistemą, mokesčius ir darbo rinką, teigdamas, kad jis kol kas nesukuria lūžio. Pasak jo, kompromisų išardymas ar reformų sušvelninimas galėtų ypač smarkiai pakenkti verslo pasitikėjimui politika ir dar labiau sustiprinti investicijų stagnaciją.

    „Kitos reformos turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realių paskatų investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihlas.

    Valstybė turi padėti, o ne stabdyti

    „STIHL“ vadovas ragina viešąjį sektorių orientuotis į paslaugos kokybę: taisyklės turi būti suprantamos, procedūros greitesnės, o ataskaitų ir dokumentavimo reikalavimai pagrįsti. Jo nuomone, administravimo modernizacija turi remtis skaitmenizacija ir dirbtiniu intelektu, kad sprendimai būtų priimami greitai ir prognozuojamai.

    Kaip vieną iš signalų jis mini kai kurių Vokietijos žemių iniciatyvas mažinti ataskaitų teikimo prievoles, įtvirtinant principą, kad reikalavimai turėtų būti paliekami tik tada, kai jų būtinybė aiškiai pagrindžiama. Tokia kryptis, pasak jo, galėtų sustiprinti tiek verslo, tiek visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu veikti efektyviai.

    Ginčas dėl darbo laiko ir sąnaudų

    Didelę dalį teksto autorius skiria demografiniams pokyčiams, kurie, jo vertinimu, mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinės apsaugos sistemai. Jis teigia, kad norint išlaikyti gerovės valstybės modelį, reikia didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, kitaip ekonomikos potencialas natūraliai trauksis.

    Kontroversiškiausia jo siūlymų dalis susijusi su darbo laiku: jis ragina siekti 40 valandų darbo savaitės be papildomo atlygio didinimo, argumentuodamas tarptautiniu konkurencingumu ir pramonės išlikimu. Taip pat akcentuojama ne vien alga, bet ir vadinamosios ne darbo užmokesčio sąnaudos, ypač socialinio draudimo įmokos, kurios, jo teigimu, neturėtų viršyti 40 proc. bruto darbo užmokesčio.

    Dr. N. Stihlas taip pat mini priemones, kurios esą galėtų didinti darbo pasiūlą: ilgesnį darbinį gyvenimą su aiškiomis išimtimis fiziškai sunkiems darbams, efektyvesnį bedarbių ir ne visą darbo laiką dirbančių įtraukimą, kvalifikuotą imigraciją. Kartu jis teigia, kad vien skaitmenizacijos ir DI teikiamas produktyvumo augimas demografinių tendencijų pilnai neatsvers.

    Galiausiai autorius pabrėžia inovacijų svarbą: Vokietijos stiprybe jis laiko universitetų, mokslinių institucijų, inovacijų klasterių ir įmonių ryšius, tačiau ragina suteikti daugiau reguliacinės erdvės, didinti mokestines paskatas MTEP ir plėsti rizikos kapitalo prieinamumą. Jo teigimu, tik ryžtingos priemonės gali sustabdyti pramonės bazės eroziją ir užtikrinti ilgalaikę gerovę.

  • AfD pergalė Vokietijoje sujudino rinkas: ekonomikai gresia politinis paralyžius Berlyne?

    AfD pergalė Vokietijoje sujudino rinkas: ekonomikai gresia politinis paralyžius Berlyne?

    Vokietijoje fiksuotas istorinis lūžis: kraštutinių dešiniųjų partija AfD laimėjo Saksonijos-Anhalto žemės rinkimus, surinkusi 43,8 proc. balsų. Tai pirmoji tokio pobūdžio pergalė Vokietijos žemėje nuo Antrojo pasaulinio karo, o ji iškart pakurstė diskusijas, ar šalis neslysta į politinę fragmentaciją.

    AfD iškovojo 39 mandatus iš 83 ir iki daugumos pritrūko trijų vietų. Tuo pat metu kanclerio Friedricho Merzo vadovaujama CDU patyrė skaudų smūgį, jos rezultatas krito iki 17,2 proc., kai 2021 metais siekė 37,1 proc.

    Didžiausia rizika – Berlyne

    Ekonomistai pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu tiesioginis smūgis ekonomikai gali būti ribotas, nes Saksonija-Anhaltas sudaro mažiau nei 2 proc. Vokietijos bendrojo vidaus produkto. Tačiau rinkimų signalas stiprina įtampą federalinėje politikoje, o būtent nuo jos priklauso svarbios reformos.

    Naujausios apklausos rodo ryškų pasitikėjimo erozijos mastą: kanclerio darbą teigiamai vertina apie 13 proc. gyventojų. Tuo metu AfD nacionaliniu mastu pirmauja su maždaug 27 proc., o CDU ir CSU atsilieka, siekdamos apie 21 proc.

    „Didėja politinės aklavietės rizika nacionaliniu lygmeniu, kuri galėtų sužlugdyti būtinas reformas ir priversti mažinti Vokietijos potencialaus augimo prognozes“, – sakė „Oxford Economics“ ekonomistas Alexanderis Valentinas.

    Ekspertų vertinimu, šį rudenį balsuosiančios Saksonija-Anhaltas, Berlynas ir Meklenburgas-Pomeranija kartu sukuria apie 8 proc. Vokietijos BVP, tačiau svarbiausia yra ne regionų svoris. Esminis klausimas – ar didėjantis spaudimas tradicinėms partijoms nesumažins jų gebėjimo susitarti dėl pensijų, darbo rinkos ir energetikos politikos.

    Pramonei reikia ne tik pinigų

    Vokietijos pramonės problemos siejamos ne vien su investicijų stoka, bet ir su lėtais leidimų procesais, aukštomis energijos kainomis, darbo jėgos trūkumu bei senstančia infrastruktūra. Ilgalaikiams sprendimams trukdo ir konkurencingumo mažėjimas, o tai keičia įmonių planus ir rizikos vertinimus.

    Simboliniu pavyzdžiu tapo „Intel“ atsisakytas puslaidininkių projektas Saksonijoje-Anhalte. Buvo planuojama iki maždaug 27 000 000 000 eurų investicija, o valstybės parama galėjo siekti apie 9 000 000 000 eurų, tačiau projektas 2025 metų liepą buvo atšauktas.

    Didžiausi pokyčiai vyksta ir automobilių pramonėje: „Volkswagen“ tęsia vieną didžiausių restruktūrizacijų savo istorijoje. Pranešta apie planus iki dešimtmečio pabaigos sumažinti darbuotojų skaičių beveik 100 000, o daliai gamyklų Vokietijoje po 2031 metų dar nėra užtikrintos gamybos programos.

    Vokietijos automobilių gamyba taip pat rodo spaudimą: per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius pagaminta apie 2 650 000 lengvųjų automobilių, tai 4 proc. mažiau nei prieš metus ir 16 proc. mažiau nei 2019 metais. Tokiame fone bet koks politinio stabilumo silpnėjimas reiškia papildomą riziką investicijoms ir sprendimų greičiui.

    Rinkos kol kas ramios

    Finansų rinkų reakcija po žemės rinkimų buvo santūri: Vokietijos DAX indeksas smuktelėjo apie 0,3 proc. Dešimties metų Vokietijos obligacijų pajamingumas kilo nežymiai iki maždaug 3,35 proc., o didesnį jo šuolį pastaruoju metu labiau lėmė energijos kainos, infliacijos lūkesčiai ir pinigų politikos kryptis euro zonoje.

    Kita vertus, ilgiau išliekant didesnėms skolinimosi kainoms, klaidų kaina didėja: bet koks delsimas su struktūrinėmis reformomis ar neaiškūs sprendimai dėl energetikos ir darbo rinkos gali greičiau atsispindėti finansavimo sąnaudose.

    Paradoksalu, bet dalis ekonominių rodiklių rodo atsigavimo ženklus: gamybos sektoriaus aktyvumas vasarą stiprėjo, o naujų užsakymų augimą skatino gynybos poreikiai, duomenų centrų plėtra ir atsargų kaupimas. Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka politinis – ar Berlynas turės pakankamai vienybės, kad šį atsigavimą paverstų tvariu augimu.

  • „STIHL“ vadovas siūlo dirbti 40 valandų be priedų: įvardijo, kas Vokietiją stumia į krizę

    „STIHL“ vadovas siūlo dirbti 40 valandų be priedų: įvardijo, kas Vokietiją stumia į krizę

    Pasaulyje gerai žinomo grandininių pjūklų gamintojo „STIHL“ vadovas Nikolas Stihl ragina Vokietiją ryžtis gilesnėms reformoms ir didinti bendrą darbo apimtį. Jo teigimu, šalies ekonomika jau kelerius metus įstrigusi struktūrinėje krizėje, o esami sprendimai dar nekuria pakankamo investicijų ir augimo impulso.

    Verslininkas pabrėžia, kad Vokietijos konkurencingumui smogia keli veiksniai vienu metu: didelės energijos, darbo ir mokesčių sąnaudos, pernaininga reguliacinė aplinka bei prastėjantis kvalifikacijos lygis. Prie išorinių spaudimų jis priskiria geopolitines įtampas, tarptautinės prekybos barjerus ir agresyvią Kinijos pramonės politiką.

    „STIHL“ mastas ir fonas

    „STIHL“ skelbia, kad 2025 metais įmonės pajamos siekė 5,48 mlrd. eurų, o darbuotojų skaičius pasaulyje sudarė 20 246. Įmonę 1926 metais įkūrė Andreas Stihl, o 2026 metais bendrovė mini 100 metų sukaktį.

    Nikolas Stihl, įkūrėjo anūkas, viešai teigia, kad per pastaruosius aštuonerius metus Vokietija neteko apie 15 proc. pramonės produkcijos, o kas mėnesį prarandama maždaug 15 000 pramonės darbo vietų. Jo vertinimu, silpnėjanti pramonės bazė kelia riziką šalies gerovei ir socialinės apsaugos modelio tvarumui.

    Reformos, kurios, jo manymu, per silpnos

    Verslininkas palankiai vertina Vyriausybės planuojamas reformas sveikatos draudimo, pensijų, mokesčių ir darbo rinkos srityse, tačiau laiko jas kompromisinėmis ir nepakankamomis. Jis perspėja, kad reformų atsisakymas ar jų išardymas mažintų verslo pasitikėjimą politika ir pailgintų stagnaciją.

    Jo siūlomų priemonių kryptis aiški: mažinti biurokratiją, greitinti leidimų išdavimą, didinti investicijų patrauklumą ir skatinti tyrimus bei plėtrą. Taip pat akcentuojamas valstybės valdymo skaitmeninimas ir procesų supaprastinimas, kad institucijos veiktų labiau kaip paslaugų teikėjos gyventojams ir įmonėms.

    40 valandų be papildomo atlygio

    Daugiausia diskusijų sukėlė siūlymas didinti savaitės darbo laiką iki 40 valandų be papildomo atlygio. Nikolas Stihl aiškina, kad Vokietija nebeturi tokio produktyvumo pranašumo prieš pagrindinius konkurentus, kuris anksčiau pateisindavo aukštus darbo kaštus.

    „Jei norime išlaikyti gerovę ir socialines garantijas, bendra ekonomikoje atliekamo darbo apimtis turi didėti“, – sakė Nikolas Stihl.

    Jis pabrėžia, kad tai nėra kaltinimas darbuotojams, o bandymas prisitaikyti prie demografinių pokyčių ir lėtesnio augimo. Kartu jis siūlo ieškoti būdų, kaip geriau išnaudoti darbo rinkos rezervus, įskaitant nedirbančius asmenis, dalinį užimtumą ir kvalifikuotų darbuotojų pritraukimą iš užsienio.

    Dar viena jo minima kryptis – peržiūrėti ligos išmokų taisykles, numatant išmokų mokėjimą nuo antrosios ligos dienos, taip pat atsisakyti kai kurių supaprastintų nedarbingumo patvirtinimo praktikų. Tokie siūlymai Vokietijoje tradiciškai sulaukia griežtos profesinių sąjungų kritikos, nes laikomi socialinių garantijų siaurinimu.

    Nikolas Stihl taip pat kelia „lubų“ idėją ne darbo užmokesčio sąnaudoms, susijusioms su įmokomis socialiniam draudimui. Jo teigimu, 40 proc. nuo bruto darbo užmokesčio yra riba, kurią verslas dar gali pakelti neprarasdamas konkurencingumo.

    Kalbėdamas apie ateities ekonomiką, jis ragina kryptingiau remti sritis, kurios kuria didelę pridėtinę vertę: dirbtinis intelektas pramonėje, robotika, biotechnologijos, medicinos technologijos, kosmoso pramonė ir kvantinės technologijos. Jo vertinimu, vien skaitmenizacijos ir DI teikiami produktyvumo laimėjimai neatsvers visuomenės senėjimo poveikio, todėl būtini ir darbo rinkos sprendimai.

  • Vokietijos ekonomika rodo atsigavimo ženklus, bet rinkimai Saksonijoje-Anhalte gali pakeisti kryptį

    Vokietijos ekonomika po kelerių vangios plėtros metų rodo atsargius atsigavimo signalus, tačiau diskusijos šalyje vis dažniau sukasi ne tik apie skaičius, bet ir apie politikos kryptį. Reikšmingu nuotaikų barometru laikomi Saksonijos-Anhalto žemės rinkimai, kuriuose apklausos prognozuoja stiprų populistinių jėgų pasirodymą.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad naujausias augimo impulsas siejamas su valstybės skatinimo priemonėmis ir investicijomis, taip pat su išorės paklausos pagerėjimu. Vis dėlto Vokietijos pramonė tebepatiria spaudimą dėl energijos kainų, konkurencingumo ir lėtesnės pasaulio prekybos, o tai didina neapibrėžtumą verslui.

    Rytų Vokietijos iššūkiai

    Saksonija-Anhaltas dažnai minimas kaip regionas, kuriame ekonominis atsigavimas juntamas silpniau nei šalies vidurkis. Čia svarbi pramonės dalis yra energiškai imli chemijos sektoriaus gamyba, todėl energetikos kainų šokai ir struktūriniai pokyčiai smogė stipriau.

    Vietos rinkimų kampanijoje ryškėja pažadai „perkrauti“ ekonomiką, griežtinti migracijos politiką ir keisti Europos integracijos taisykles. Tokių siūlymų kritikai pabrėžia, kad dalis jų reikštų didesnes kliūtis prekybai ir investicijoms, o tai Vokietijai, kaip eksportu paremta ekonomikai, būtų skausminga.

    „Populistinių jėgų stiprėjimą regione lemia ilgalaikis vietinis įsišaknijimas, rytų vokiečių tapatybės akcentavimas ir efektyvi komunikacija internete“, – teigiama analitikų vertinimuose.

    Kodėl tai svarbu Lietuvai?

    Vokietija yra svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos eksporto kryptis Europos Sąjungoje, todėl bet kokie politiniai svyravimai Berlyne ar didesnis neapibrėžtumas verslo aplinkoje greitai persiduoda tiekėjų grandinėms. Jei Vokietijos pramonė lėtėja, pirmieji tai pajunta komponentų, logistikos ir paslaugų eksportuotojai regione.

    Kita vertus, dalis verslo atstovų situaciją vertina pragmatiškai: net ir esant aštresnei retorikai, strateginės sritys paprastai remiasi privačiais kontraktais ir ilgalaikiais interesais. Vokietijos paklausos persiskirstymas gali tapti galimybe kaimyninėms šalims, jei jos geba pasiūlyti konkurencingą kainos ir kokybės santykį bei dirbti pagal vokiškus standartus.

  • Vokietijos ekonomika įgauna pagreitį: kodėl atsigavimas gali pakeisti ir Lenkijos rinką

    Ifo pakėlė Vokietijos augimo prognozes

    Vokietijos ekonominių tyrimų institutas Ifo atnaujino didžiausios Europos ekonomikos prognozes ir padidino numatomą bendrojo vidaus produkto augimą. Institutas dabar skaičiuoja, kad 2026 metais Vokietijos BVP gali augti 1,4 proc., o 2027 metais – 1,2 proc., kai anksčiau abiem metams buvo numatyta po 0,8 proc.

    Ifo vertinimu, korekciją iš dalies lėmė atnaujinti statistiniai duomenys ir geresnis nei tikėtasi metų startas. Antrąjį ketvirtį ekonomika, kaip nurodoma viešai cituotuose vertinimuose, augo apie 0,3 proc., nors dar neseniai buvo tikėtasi stagnacijos po energijos kainų šuolio.

    Kas stumia ekonomiką į priekį

    Vienas svarbiausių veiksnių – valstybės išlaidos infrastruktūrai, gynybai ir klimato politikos tikslams. Ifo nurodo beveik 40 mlrd. eurų fiskalinį impulsą, kuris atitinka maždaug 0,8 proc. Vokietijos BVP ir turėtų palaikyti vidaus paklausą.

    Be to, atsigavimo varikliu laikoma pramonės gamybos stabilizacija ir eksporto augimas. Kai pasaulinė paklausa išlieka santykinai tvirta, ypač Europoje, Vokietijos gamintojai dažniau didina užsakymus tiekėjams ir plečia gamybos apimtis.

    Kainų spaudimas ir rizikos

    Kita medalio pusė – energijos kainos. Ifo perspėja, kad brangesnė energija gali riboti namų ūkių vartojimą ir daryti papildomą spaudimą kainoms, todėl infliacijos trajektorija išlieka jautri geopolitiniams sukrėtimams.

    Pagal instituto scenarijų infliacija 2026 metais gali siekti 2,8 proc., 2027 metais – 3 proc., o 2028 metais mažėti iki 2,3 proc. Tai reikštų, kad daliai gyventojų perkamoji galia ir toliau būtų ribojama, o verslui išliktų didesni kaštai.

    Kodėl tai svarbu Lenkijai

    Vokietija yra pagrindinė Lenkijos prekybos partnerė, todėl paklausos augimas Vokietijos pramonėje paprastai persiduoda tiekimo grandinėms už sienos. Stiprėjant užsakymams, Lenkijos eksportuotojai ir komponentų tiekėjai gali tikėtis didesnių apimčių, o kartu – geresnių sąlygų investicijoms ir darbo rinkai.

    Finansų rinkų dalyviai taip pat dažnai vertina Vokietijos pramonės ciklą kaip signalą regionui, todėl teigiamos žinios gali kelti investuotojų lūkesčius ir dėl Lenkijos bendrovių rezultatų. Vis dėlto galutinį efektą nulems energijos kainų dinamika ir tai, ar vartojimą slopinantys veiksniai Vokietijoje neatsvers fiskalinio bei eksporto impulso.

  • Dujos Europoje šauna virš 70 eurų: Artimųjų Rytų eskalacija kelia naują grėsmę žiemai

    Dujos Europoje šauna virš 70 eurų: Artimųjų Rytų eskalacija kelia naują grėsmę žiemai

    Europos dujų rinkoje vėl sugrįžo įtampa: Nyderlandų TTF etaloninė kaina spalio mėnesio pristatymui intradieną pakilo virš 70 eurų už megavatvalandę. Tokį šuolį lėmė atsinaujinę kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose ir augantis nerimas dėl suskystintų gamtinių dujų tiekimo per Persijos įlanką.

    Rinka itin jautriai reaguoja į bet kokius sutrikimus Hormūzo sąsiauryje, per kurį paprastai keliauja reikšminga pasaulinės SGD prekybos dalis. Net ir tuo atveju, kai Europos Sąjunga iš regiono tiesiogiai importuoja nedaug, logistinės rizikos iškart atsiliepia kainoms Europoje ir didina konkurenciją dėl laisvų SGD krovinių.

    Sandėliai pildosi lėčiau nei įprasta

    Įtampa kainų grafikuose sutampa su laikotarpiu, kai Europa pildo dujų saugyklas prieš šildymo sezoną. Pagal Gas Infrastructure Europe duomenis, ES saugyklos buvo užpildytos 64,7 proc., o tai reiškia, kad atsargos išlieka mažesnės nei įprastai šiuo metų laiku.

    Didesnės kainos ir nepalanki rinkos struktūra lėtina įsigijimus: skirtumas tarp dabartinių ir žiemos kainų ne visada padengia saugojimo kaštus bei riziką. Dėl to kyla diskusijų, ar kai kurios valstybės spės įvykdyti saugyklų užpildymo tikslus iki lapkričio 1 dienos, kaip numatyta nacionaliniuose planuose.

    Smūgis pramonei gali ateiti pirmas

    Žemesnis saugyklų lygis savaime nereiškia, kad dujų žiemą tikrai pritrūks, tačiau jis didina pažeidžiamumą staigiems kainų šuoliams ar tiekimo sutrikimams. Tai ypač svarbu Vokietijai, kur dujos tebėra reikšmingos pramonei ir šilumos ūkiui.

    „Jei nepakankamai užpildytos saugyklos sutaps su labai šalta žiema, Vokietija gali nebesugebėti pilnai patenkinti įprastos dujų paklausos“, – sakė Vokietijos dujų saugyklų asociacijos INES vadovas Sebastianas Heinermannas.

    „Jei tuomet kainos pakils virš to lygio, kurį pajėgia mokėti pramonės vartotojai, įmonės bus priverstos mažinti gamybą, o tai galėtų sukelti didelę ekonominę žalą“, – pridūrė jis.

    Ar brangs sąskaitos gyventojams?

    Namų ūkiams poveikis dažniausiai vėluoja, nes didmeninės kainos į galutines sąskaitas persiduoda palaipsniui. Oxford Economics vertinimu, vidutiniškai tam prireikia apie šešių mėnesių, nors skirtingose šalyse laikas labai skiriasi.

    Nyderlanduose kainos vartotojams gali sureaguoti beveik iš karto, o Vokietijoje ar Austrijoje pikas gali ateiti tik po maždaug metų. Jei dabartinis šuolis pasirodytų trumpalaikis, poveikis sąskaitoms būtų ribotas, tačiau užsitęsusi įtampa dėl SGD srautų galėtų įtvirtinti aukštesnį kainų lygį visai žiemai.

    Riziką didina ir galimas Europos bei Azijos pirkėjų varžymasis dėl tų pačių SGD krovinių, jei tiekimas iš Persijos įlankos strigtų ilgiau. Kai kurie investiciniai bankai neatmeta scenarijų, kad didmeninės kainos galėtų artėti prie 100 eurų už megavatvalandę, jei sutrikimai užsitęstų.

  • Vokietijos infliacija vėl kyla, bet rinka klydo: ką tai reiškia ECB sprendimui Frankfurte

    Vokietijos infliacija vėl kyla, bet rinka klydo: ką tai reiškia ECB sprendimui Frankfurte

    Vokietijoje rugpjūtį metinė infliacija, skaičiuojama pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, pakilo iki 2,9 proc. Tai daugiau nei liepą, kai rodiklis siekė 2,8 proc., tačiau mažiau, nei tikėjosi ekonomistai, kurie prognozavo 3,1 proc.

    Pagal išankstinius Vokietijos federalinės statistikos tarnybos duomenis, kainos per mėnesį augo 0,2 proc., kai rinkos prognozė buvo 0,3 proc. Šis rodiklis yra ypač svarbus, nes būtent suderintu indeksu Europos Centrinis Bankas vertina pažangą siekiant 2 proc. infliacijos tikslo.

    Infliacijos spartėjimas tęsiasi jau trečią mėnesį iš eilės, po 2,4 proc. fiksuotų birželį. Spaudimą kainoms didino energijos kainų šokas, siejamas su įtampa dėl karo Irane, taip pat pasibaigusios kai kurios vidaus priemonės, mažinusios degalų kainų poveikį vartotojams.

    Ką rodo ekonomikos fonas

    Infliacijos duomenys pasirodė tuo metu, kai Vokietijos ekonomikos vaizdas išlieka nevienalytis. Patikslinti duomenys parodė, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas augo 0,3 proc., kai anksčiau buvo skelbta 0,2 proc.

    Statistikos tarnyba pažymėjo, kad augimą daugiausia palaikė eksportas, o prekių eksportas per ketvirtį padidėjo 2,6 proc. Tuo pat metu vidaus paklausa išliko silpnesnė: investicijos į įrenginius ir techniką smuko 1,4 proc., o namų ūkių ir valdžios vartojimas ūgtelėjo po 0,1 proc.

    Darbo rinkos signalai taip pat atsargūs: dirbančiųjų skaičius mažėjo, o užimtųjų buvo apie 45,7 mln., tai yra 212 000 mažiau nei prieš metus. Toks fonas rinkoms svarbus, nes lėtesnė ekonomika paprastai mažina platesnio kainų spaudimo riziką.

    ECB dilema prieš posėdį

    Europos Centrinio Banko sprendimų kontekste svarbus ne vien infliacijos krypties faktas, bet ir tai, kad rodiklis nesiekė lūkesčių. ECB birželį padidino indėlių palūkanų normą iki 2,25 proc., o liepą jos nekeitė, todėl kitas posėdis Frankfurte laikomas kritiniu vertinant tolesnį griežtinimą.

    Vokietijos infliacija išlieka aukščiau 2 proc. tikslo, tačiau „netikėtai žemesnis“ rodiklis mažina argumentų svorį tiems, kurie ragina skubėti dar kartą kelti palūkanas. Kartu pridedamas ir silpnesnės vidaus paklausos bei mažėjančio užimtumo signalas, kuris gali reikšti, kad griežtesnė politika labiau smogtų augimui.

    Euro zonoje vaizdas išsiskiria: Ispanijoje rugpjūtį suderinta metinė infliacija šoktelėjo iki 4,5 proc. nuo 3,9 proc., o Prancūzijoje padidėjo iki 2,7 proc. nuo 2,4 proc., ypač išsiskiriant energijos kainų augimui. Tai paryškina pagrindinę ECB problemą: nustatyti vieną palūkanų normą šalims, kurių kainų dinamika skiriasi.

    Bendri euro zonos infliacijos duomenys turėtų paaiškėti artimiausiomis dienomis, o tuomet ECB paskelbs sprendimą dėl palūkanų. Rinkos vertins, ar žemiau lūkesčių buvęs Vokietijos rodiklis taps argumentu pauzei, ar vis dėlto infliacijos kilimas trečią mėnesį iš eilės bus laikomas pakankamu signalu griežtinimui tęsti.