CP v2

Tag: Volynė

  • Volynėje grybų sezonas stebina derliumi: vietiniai pasakoja, kad kibirą pripildo per 10 minučių

    Ukrainos Volynės srityje šį rudenį fiksuojamas ypač gausus grybų sezonas. Vietos žiniasklaidos reportažuose grybautojai pasakoja, kad kai kuriose vietovėse kelias minutes užtenka, jog kibiras prisipildytų kelmučių.

    Nors vasara buvo karšta, situaciją pakeitė vėlesnės liūtys ir drėgnesnis oras, sudaręs palankias sąlygas grybienai. Be kelmučių, miškuose aptinkama ir baravykų, lepšių, kazlėkų bei kitų rudeninių rūšių, tačiau jų gausa, pasak žmonių, labai priklauso nuo konkretaus miško ir dirvožemio.

    „Mums tai ne svarbiausia, kad prisirinktume grybų. Atvažiavome pailsėti, nes darbų daug, norėjome tiesiog pabūti su šeima“, – sakė Volynės gyventojai, kalbėję vietos televizijai.

    Žmonės pabrėžia, kad į mišką vyksta ne tik dėl laimikio, bet ir dėl atokvėpio. Reportaže minėta šeima pasakojo, jog bendras pasivaikščiojimas miške tapo proga vėl susiburti po ilgesnio įtempto laikotarpio, o netikėtas grybų gausumas tik papildė išvyką.

    Grybautojai taip pat pastebi, kad įsijautus į vadinamąją tyliąją medžioklę kartais pasitaiko prarasti orientaciją ir pamiršti, kur paliktas automobilis. Vietiniai tokias situacijas juokais vadina pasiklydimu, o patys grybautojai primena svarbią taisyklę: rinkti verta tik gerai pažįstamus grybus.

    Specialistai nuolat akcentuoja, kad net gausaus sezono metu rizika apsinuodyti išlieka didelė dėl panašių į valgomus nuodingų rūšių bei neteisingo paruošimo. Todėl nepažįstamus grybus patariama palikti miške, o grįžus namo laimikį dar kartą kruopščiai peržiūrėti.

  • Iš Sibiro į Volynę atklydo kėdrovka: gamtininkai aiškina, kas lemia tokius tolimus paukščių skrydžius

    Volynėje esančiame Kivercų nacionaliniame gamtos parke Cumanės girioje pirmą kartą užfiksuota kėdrovka (Nucifraga caryocatactes). Parko darbuotojai paukštį pastebėjo netoli Dibrovos kaimo miške, kur jis kurį laiką maitinosi ant žemės, vėliau perskrido į medį ir judėjo šakomis. Kadangi kėdrovka leido stebėtojams priartėti, ją pavyko nufotografuoti.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad toks radinys sutapo su platesniu reiškiniu, kuris šiuo metu stebimas įvairiuose Ukrainos regionuose. Kalbama apie vadinamąją kėdrovekų invaziją, tačiau čia invazija nereiškia svetimžemės ar invazinės rūšies atsiradimo. Tai natūralus masinių klajonių epizodas, kai tam tikrais metais daug paukščių laikinai palieka įprastą arealą arba ženkliai išplečia migracijų kryptis.

    Gamtininkų teigimu, viena dažniausių tokių masinių judėjimų priežasčių yra prastesnis spygliuočių sėklų derlius, nes tai pagrindinis kėdrovkų maisto šaltinis. Kai sėklų miškuose sumažėja, paukščiai gali ieškoti maisto toliau nei įprasta ir persikelti į naujas teritorijas. Būtent dėl to vienais metais kėdrovkų beveik nematyti, o kitais jos netikėtai pasirodo regionuose, kuriuose įprastai neužklysta.

    Nors kėdrovka dažniausiai laikoma sėsliu paukščiu, šiaurinės ir rytinės populiacijos gali pasižymėti ypač dideliu judrumu. Ypač išskiriamas sibirinis porūšis Nucifraga caryocatactes macrorhynchos, apie kurį žinoma, kad jis kai kuriais metais įveikia tūkstančius kilometrų ir pasiekia tolimas Vakarų kryptis. Per didesnius klajonių epizodus tokių paukščių stebėjimų fiksuota net Vakarų Europoje.

    „Tokie masiniai kėdrovekų persikėlimai gali būti susiję su spygliuočių sėklų nederliumi, nes tai pagrindinis šių paukščių maisto šaltinis“, – teigia tyrėjai.

    Dėl to neatmetama, kad Volynėje pastebėtas individas priklauso būtent sibirinei populiacijai ir į Ukrainą atklydo per natūralių klajonių bangą. Parkui tai svarbus įvykis, nes kėdrovka papildė rūšių, užfiksuotų Cumanės girioje, sąrašą ir suteikė daugiau duomenų apie sezoninius paukščių judėjimus regione.

    Kėdrovka yra vidutinio dydžio paukštis, užaugantis maždaug iki 30–36 centimetrų ilgio ir sveriantis apie 125–200 gramų. Jos plunksnos tamsiai rusvos su šviesiomis dėmėmis, o ant uodegos galo matoma šviesesnė juosta. Dažniausiai ji laikosi miškuose, ypač mėgsta eglynus ir kedrines pušis, vikriai juda šakomis ir maisto dažnai ieško ant spygliuočių kankorėžių.

    Mityboje vyrauja sėklos, tačiau kėdrovkos lesina ir vabzdžius bei uogas. Taip pat aprašoma jų elgsena kaupiant atsargas: paukštis gali pernešti sėklas specialiame burnos ertmės maišelyje ir paslėpti jas ateičiai. Tokie prisitaikymai padeda išgyventi, bet kartu paaiškina, kodėl maisto stoka viename regione gali greitai išjudinti didesnę dalį populiacijos ieškoti naujų maitinimosi vietų.

  • Volynės miškuose aptiktas milžiniškas grybas: užėmė dalį laukymės, specialistai spėja rūšį

    Volynės srityje, Liubešivo rajono miškuose, vietos gyventojai aptiko neįprastai didelį grybą, kuris, sprendžiant iš nuotraukų, užėmė reikšmingą laukymės dalį. Vaizduose šalia radinio palikta žmogaus ranka leidžia palyginti mastą ir suprasti, kad tai nėra įprastas miško laimikis.

    Apie radinį pranešta vietos bendruomenėje, o gyventojai buvo pakviesti spėti, kas tai per grybas. Pirminė versija, kuria dalijamasi viešai, kad tai gali būti milžiniškas kukurdvelkis, dar vadinamas didžiuoju kukurdvelkiu.

    „Iš išvaizdos radinys gali būti milžiniškas kukurdvelkis, kuris formuoja stambius apvalius baltus vaisiakūnius“, – rašoma pranešime, kuriuo dalijosi vietos bendruomenė.

    Milžiniškas kukurdvelkis išsiskiria tuo, kad palankiomis sąlygomis gali užaugti iki labai didelio skersmens, todėl iš tolo primena baltą kamuolį. Tokie grybai paprastai būna vientisos, apvalios formos, o jų paviršius jauname amžiuje dažniausiai būna šviesus ir lygus.

    Specialistai pabrėžia, kad šios rūšies atpažinimui svarbus amžius: jauni vaisiakūniai viduje būna balti ir standūs, o bręsdami tamsėja, minkštėja ir ima pildytis sporomis. Būtent dėl šios priežasties panašūs radiniai neretai sukelia diskusijų, nes peraugę egzemplioriai vizualiai gali priminti kitus objektus ar net ligotus vaisiakūnius.

    Gyventojai, dalindamiesi radinio nuotraukomis, taip pat kvietė kitus miško lankytojus pasidalinti, ar šiame regione yra aptikę panašių įspūdingų grybų. Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose vis dažniau plinta tokios gamtos „rekordininkų“ nuotraukos, tačiau specialistai primena, kad vien iš vaizdo tiksliai nustatyti rūšį ne visuomet įmanoma.

    Mykologai pataria radinių nevertinti vien pagal dydį ir prieš renkant įsitikinti, kad grybas atpažintas tiksliai. Taip pat rekomenduojama neliesti ir neragauti nežinomų rūšių, ypač jei vaisiakūnis jau peraugęs, pakitusios spalvos ar pažeistas.

  • Volynėje atrastas ausies formos ežeras: iki 12 m gylio, smėlėti krantai ir itin skaidrus vanduo

    Volynės srityje, netoli Uhovecsko kaimo Kovelio rajone, keliautojų dėmesį traukia ežeras Uhovė. Vietiniai jį dažnai vadina tiesiog Uchu arba Uhovecsko ežeru, nes vandens telkinio kontūrai primena žmogaus ausį.

    Ežeras yra maždaug už kilometro į pietus nuo Uhovecsko, o iki Kovelio miesto nuo čia taip pat nėra toli. Dėl patogaus privažiavimo ir ramių apylinkių jis vis dažniau minimas kaip vieta trumpai išvykai gamtoje.

    Pavadinimas siejamas su neįprasta ežero forma, kuri iš viršaus išties panaši į ausį. Pasakojama ir vietos legenda: esą žmogus, ėjęs per pelkėtą vietovę, įklimpo, o virš vandens liko matyti tik ausis, todėl vėliau čia susiformavęs ežeras pramintas Uchu.

    Prie kranto vanduo dažnai būna seklus, todėl galima gana toli bristi nepasiekiant didesnio gylio. Vis dėlto ežero dugnas vietomis staigiai leidžiasi, o didžiausias gylis siekia apie 12 metrų.

    Uhovės ežeras dažnai apibūdinamas kaip itin skaidraus vandens telkinys, o smėlėti krantai suteikia jam kurortinę nuotaiką. Šiltuoju metų laiku čia atvykstantys žmonės maudosi, ilsisi prie vandens ir leidžia laiką ant lieptų.

    Aplink ežerą auga medžiai, o pakrantėse galima rasti tiek ramesnių vietų, tiek labiau įrengtų priėjimų prie vandens. Dėl skaidrumo vandenyje neretai matyti žuvų būriai, o smėlyje išlieka paukščių pėdsakai.

    Ežeras minimas ir kaip žvejų pamėgta vieta, ypač rudenį, kai pakrantėse mažiau poilsiautojų. Žvejyboje čia dažniausiai taikomasi į įvairias gėlavandenes žuvis, o patogumui kai kur įrengti lieptai.

    Pasakojama, kad žiemą vietos gyventojai ežere rengdavo tradicinę pramogą, kai ant ledo įtvirtinamas rąstas, o prie jo pritvirtintos rogės sukamos ratu. Tokios pramogos primena, kad šis ežeras svarbus ne tik kaip kraštovaizdžio įdomybė, bet ir kaip vietos bendruomenės traukos taškas.

  • Volynės miškuose prasidėjęs grybų sezonas nustebino radiniu: aptiktas 734 gramų baravykas

    Po gausių liūčių Volynės srities miškuose suaktyvėjo grybų sezonas, o vietos grybautojai praneša apie ypač gausų derlių. Iš miško jie grįžo su pilnais kibirais, o didžiausio dėmesio sulaukė išskirtinis radinys.

    Manevičių apylinkėse, netoli vietinių vadinamos betonkės, aptiktas itin didelis baravykas. Pranešama, kad jo svoris siekė 734 gramus, o nuotraukomis pasidalinta vietos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose.

    Grybautojai teigia, kad po lietaus miškuose masiškai dygsta įvairios rūšys. Tarp dažniausiai randamų minimi baravykai, raudonviršiai, lepšiai, kazlėkai ir kiti rudenį įprasti grybai.

    Specialistai pabrėžia, kad tokį staigų grybų proveržį dažniausiai lemia kelių veiksnių sutapimas. Šiltos dienos, drėgmės perteklius ir vėsesnės naktys sukuria palankias sąlygas grybienai greitai formuoti vaisiakūnius.

    Miško gėrybių rinkėjams primenama laikytis įprastų saugumo taisyklių: rinkti tik gerai atpažįstamus grybus, vengti pernokusių ar sukirmijusių radinių ir atidžiai tikrinti laimikį. Taip pat svarbu planuojant išvyką į mišką įvertinti oro sąlygas ir pasirūpinti ryšio priemonėmis.

  • Volynės kaimuose masiškai džiūsta šuliniai: vandens stygius matomas ir upėse, ir tvenkiniuose

    Šiaurinėje Volynės dalyje, kuri dažnai vadinama ežerų, upių ir pelkių kraštu, gyventojai vis dažniau susiduria su vandens stygiumi. Vietos bendruomenėse fiksuojama, kad seklėja upės ir tvenkiniai, o dalis šulinių per kelias savaites ar mėnesius beveik išdžiūvo.

    Vietos žmonės pasakoja, kad šulinių būklė tapo vienu ryškiausių šių metų sausros ženklų. Kai kur vandens telikę kibiro aukščiui, kitur šuliniai jau tušti, todėl geriamąjį vandenį tenka vežtis iš gretimų gyvenviečių arba remtis gręžinių vandeniu.

    „Vanduo jau du mėnesius paprasčiausiai nebeatsistato. Yra kibiro aukščio ir viskas, daugiau nebepriteka“, – sakė vieno kaimo gyventoja Marija Buščiuk.

    Pasak gyventojų, net bandant įsirengti gręžinį laistymui, didesnio gylio vandens rasti ne visada pavyksta. Kai kur vandens mažai ir 26 metrų gylyje, todėl ūkiams sunkiau planuoti laistymą bei užsitikrinti stabilų tiekimą sausuoju laikotarpiu.

    Skirtingose bendruomenės vietovėse situacija panaši: šuliniuose lieka tik drėgnas smėlis, o kai kurie šuliniai, kurie veikė dešimtmečius, šiemet pirmą kartą visiškai išdžiūvo. Gyventojai pabrėžia, kad ypač problemiška aukštesnėse vietose, kur gruntinio vandens lygis tradiciškai būna žemesnis.

    Kas, pasak specialistų, vyksta?

    Vandens lygio kritimą patvirtina ir vietos hidromelioracijos specialistai. Jų vertinimu, labiausiai išdžiūvę šuliniai fiksuojami keliuose kaimuose, o situacija nėra vien lokali: sausros požymiai matomi ir paviršiniuose vandens telkiniuose.

    Specialistai aiškina, kad šių metų problemą stiprina ne tik vasaros karščiai, bet ir neįprastai menki rudens krituliai bei mažesnis rūkas, kuris įprastai prisideda prie drėgmės atsargų papildymo. Dėl to gruntinio vandens lygis neatsistato įprastu tempu, o šuliniai reaguoja greičiausiai.

    Problema matoma ir upėse: kai kuriuose ruožuose įprasta vaga vietomis virsta siaurais protakais, o vanduo laikosi tik atskiruose gilesniuose taškuose. Tai didina rizikas tiek buičiai, tiek žemės ūkiui, ypač jei sausesni periodai kartojasi kelis sezonus iš eilės.

    Kodėl tai tampa tendencija regione?

    Hidrologai ir klimato stebėtojai Europoje pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja ilgėjančius sausrų epizodus, o krituliai pasiskirsto netolygiau: daugiau trumpų, intensyvių liūčių ir mažiau ilgesnių, gruntinius vandenis papildančių lietų. Tokiu atveju dalis vandens tiesiog nubėga paviršiumi, o ne įsigeria į gilesnius sluoksnius.

    Volynės atvejis įsirašo į platesnį kontekstą, kai žemi upių lygiai ir išsekę šuliniai tampa nebe išimtimi, o pasikartojančiu reiškiniu. Vietos gyventojams tai reiškia didesnį priklausomumą nuo gręžinių, vandens atvežimo ir būtinybę peržiūrėti ūkio vandens naudojimo įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu svarbiausia stebėti vandens kokybę, ypač kai šuliniuose lieka mažai vandens, o jo sudėtis gali greičiau keistis. Ilgesnėje perspektyvoje didžiausias iššūkis bus prisitaikymas prie dažnesnių sausrų: nuo vandens taupymo iki infrastruktūros atnaujinimo ir vietinių vandens išteklių valdymo.

  • Volynėje moteris rado 10 milžiniškų grybų: vienas svėrė daugiau nei 1 kilogramą

    Volynės regione, netoli Zaliznycios kaimo, vietos gyventoja Oksana Strela miške aptiko dešimt itin didelių grybų. Pasak moters, tai stambiausias laimikis per visą jos grybavimo patirtį.

    Pirmiausia ji rado penkis grybus, augusius greta, o netoliese – dar vieną tokią pačią grupę. Tarp radinių buvo tikrų „gigantų“: vienas grybas svėrė apie 1 kilogramą 117 gramų, kitas – apie 985 gramus.

    „Tai didžiausi grybai mano gyvenime“, – sakė Oksana Strela.

    Moteris grybauja ne pirmus metus ir gerai pažįsta apylinkių miškus, turi įprastas vietas, kur dažniausiai sekasi. Vis dėlto šį kartą radiniai nustebino net ją – dalies laimikio iš karto nepavyko patogiai sutalpinti į krepšius ir maišus.

    „Iš jaudulio net nežinojau, kurį grybą skinti pirmą ir kur juos dėti“, – juokavo ji.

    Rudens pradžia Polesės ir Volynės miškuose dažnai laikoma vienu aktyviausių grybavimo laikotarpių, kai po šiltesnių dienų ir lietaus bangų grybiena suaktyvėja. Tokios sąlygos ypač palankios baravykams ir kitiems miško grybams, kurie per trumpą laiką gali užaugti iki įspūdingų dydžių.

    Vietos žiniasklaida pastaruoju metu vis dažniau skelbia apie netikėtai gausius radinius šiame regione – nuo didelių pavienių grybų iki rekordiškai pilnų krepšių per vieną išvyką. Tokie atvejai rodo, kad dalyje miškų derlingumas šį sezoną gali būti išskirtinis.

    Specialistai nuolat primena, kad grybaujant svarbiausia tiksliai atpažinti rūšis ir nerinkti neaiškių grybų, net jei jie atrodo įspūdingi. Didelis dydis savaime nereiškia nei geresnio skonio, nei saugumo, o peraugę grybai neretai būna sukaupę daugiau teršalų ir greičiau genda.

    Taip pat rekomenduojama grybų nelaikyti šiltoje aplinkoje, kuo greičiau juos apdoroti ir nevartoti, jei kyla bent menkiausia abejonė dėl šviežumo. O miške verta laikytis įprastų taisyklių: rinkti tik pažįstamus grybus, neardyti miško paklotės ir palikti dalį radinių, kad būtų išsaugota grybiena.

  • Volynėje grybautoja rado beveik 2 kilogramus sveriantį baravyką: nuotraukos ir detalės

    Volynės miškuose netoli Manevičių užfiksuotas retas grybautojų laimikis: rastas įspūdingo dydžio baravykas, svėręs 1 kilogramą 820 gramų. Apie neįprastą radinį vietos žiniasklaidai pranešė Manevičių gyventojas Vitalijus Kurdelčiukas, pasidalijęs ir nuotraukomis.

    Pasak jo, baravyką rugsėjo 13 dieną miške rado jo žmona Viktorija. Grybas aptiktas netoli tvenkinių esančiame miško masyve, prie kelio, vedančio link Vovčetsko girininkijos.

    Nuotraukose matyti, kad tai tikras „grybų milžinas“: kepurėlės skersmuo aiškiai didesnis už žmogaus veido plotį. Tokie radiniai grybautojams laikomi didele sėkme, nes baravykai, perkopiantys 1,5 kilogramo ribą, pasitaiko itin retai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad išskirtinį grybų dydį dažniausiai lemia keli sutampantys veiksniai: drėgmės balansas, palanki šiluma, tinkamas dirvožemis ir tai, kad grybas kurį laiką lieka nepastebėtas. Kai sąlygos stabilios, o miško paklotė pakankamai drėgna, baravykai gali augti sparčiau ir ilgiau, kol pasiekia įspūdingą masę.

    Kita svarbi priežastis – grybienos „amžius“ ir miško ekosistemos būklė. Senesnėse, mažiau trikdomose augavietėse grybiena būna tvirtesnė, o grybai kartais užauga didesni, ypač jei konkurencija dėl drėgmės ir maisto medžiagų tam tikru metu sumažėja.

    Nors milžiniškas baravykas atrodo įspūdingai, patyrę grybautojai primena, kad didelis grybas ne visada būna geriausios būklės. Peraugę baravykai neretai būna sukirmiję, minkštimas praradęs tvirtumą, o skonis – ne toks ryškus kaip jaunesnių grybų.

    Renkant grybus svarbiausia atidžiai įvertinti jų šviežumą ir būklę, o menkiausios abejonės dėl kokybės ar rūšies atpažinimo turėtų būti signalas grybo neimti. Tai ypač aktualu pradedantiesiems, kurie kartais susivilioja vien radinio dydžiu.

    „Toks radinys pasitaiko ne kiekvieną sezoną – miške rasti daugiau nei pusantro kilogramo sveriantį baravyką yra tikra sėkmė“, – sakė Vitalijus Kurdelčiukas.

  • Volynėje išlikęs Turų kanalas: rankomis per pelkes iškastas vandens kelias, siejęs dvi jūras

    Volynės srityje, netoli Horniakų kaimo Ratnivskio rajone, tarptautinį kelią Kovelis–Brestas kerta vandens statinys, iš pirmo žvilgsnio primenantis upę. Tai Turų kanalas, ilgą laiką buvęs svarbia Polesės hidrosistemos dalimi ir iki palyginti neseniai dar atlikęs praktines funkcijas.

    Kanalas prasideda nuo Turų ežero netoli Zabolotės ir įteka į Orekhovės ežerą. Nurodoma, kad jo ilgis siekia apie 32,2 kilometro, plotis – maždaug 16–18 metrų, o po gilinimo darbų gylis vietomis gali siekti iki 2,4 metro.

    Šis kanalas buvo kuriamas ne kaip pavienė vaga, o kaip platesnės vandens kelių ir melioracijos sistemos elementas. Per Turų, Tisobolės ir Orekhovės ežerus jis siejamas su Dniepro–Bugo vandens kelių sistema, todėl teoriškai atsiverdavo maršrutas tiek Baltijos, tiek Juodosios jūros kryptimis.

    Istoriniuose aprašymuose pabrėžiama, kad didelė dalis darbų buvo atliekama rankomis: pelkėtose vietovėse žmonės kasė kanalus paprastomis kastuvėmis, dažnai stovėdami vandenyje. Senųjų liudijimų teigimu, tai, kas kadaise trukdavo ne vienus metus, šiais laikais mechanizuota technika būtų padaroma per kelis mėnesius.

    XIX amžiaus dokumentuose melioracija, siejama su Turų ir Orekhovės kanalais, įvardijama kaip bandymas sausinti pelkes, kurios, kaip manyta, prisidėdavo prie vietos gyventojų masinių susirgimų. Tuo metu tai buvo ir ekonominis projektas – vandens keliai leido efektyviau išgabenti medieną ir gabenti prekes, kai Polesės keliai buvo sunkiai įveikiami.

    Iki geležinkelių tinklo išplėtimo vandens maršrutai regione turėjo ypatingą reikšmę: jais buvo plukdoma mediena ir transportuojami produktai, tarp jų minimi vaškas, medus, žuvis. Vėlesniais laikotarpiais sistema naudota ir vandens režimui reguliuoti – pavasarį perteklinis vanduo būdavo nukreipiamas, o sausrų metu per šliuzus drėkindavo aplinkines žemes.

    Turų kanalas veikė ne vienas: minimi ir kiti to paties tinklo elementai – Orekhovės, Zaluhivo, Voliansko, Belozerio ir Vyživos kanalai. Kartu jie sudarė plačią, ūkiui reikšmingą infrastruktūrą, leidusią reguliuoti vandens lygį ir pritaikyti sudėtingą pelkėtą kraštovaizdį žemės naudojimui.

    Šiandien tokie objektai vis dažniau vertinami ir kaip inžinerinis paveldas, ir kaip svarbūs kraštovaizdžio formavimo pėdsakai. Polesės regionui būdingos pelkės bei vandens telkiniai išlieka jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl istorinės hidrosistemos tampa reikšmingos diskusijose apie gamtos apsaugą, vandens režimo valdymą ir vietos istorijos pažinimą.

  • Volynės Šacko parke fotospąstai užfiksavo itin retą lūšį: kodėl ją pamatyti beveik neįmanoma

    Volynės srityje esančiame Šacko nacionaliniame gamtos parke fotospąstai užfiksavo retą plėšrūną – Eurazijos lūšį. Parko specialistai sako, kad tokie kadrai yra svarbūs ne tik smalsuoliams, bet ir ilgalaikei gamtos būklės stebėsenai.

    Lūšis yra vienas slapčiausių Europos miškų plėšrūnų, todėl ją pamatyti gyvai pasitaiko itin retai. Ji dažniausiai juda viena, turi didelę individualią teritoriją ir paprastai vengia žmonių bei triukšmingų vietų.

    „Įprasto patruliavimo metu pamatyti lūšį beveik neįmanoma, nes ji gyvena labai slapta ir vengia kontakto su žmogumi“, – teigė Šacko nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Fotospąstai leidžia stebėti laukinius gyvūnus jų netrikdant ir nekeičiant elgsenos. Kartotiniai to paties gyvūno užfiksavimai skirtingu laiku padeda suprasti, kokiais maršrutais jis juda, kur dažniau lankosi ir kaip naudojasi parko teritorija.

    Gamtininkams tokie duomenys ypač vertingi vertinant, ar teritorijoje išlieka tinkamos buveinės ir pakankamas maisto kiekis, taip pat stebint, ar populiacija regione yra stabili. Lūšių buvimas dažnai laikomas ženklu, kad miško ekosistema išsaugojusi natūralią pusiausvyrą, nes tokie plėšrūnai jautriai reaguoja į žmogaus trikdymą.

    Lygiagrečiai su stebėsena parko apsaugos tarnyba tęsia reidus, skirtus gamtosaugos taisyklių laikymuisi užtikrinti. Per pastarąją savaitę pareigūnai patruliavo saugomose teritorijose ir tikrino, ar nėra naudojami draudžiami žvejybos įrankiai.

    Pranešama, kad reidų metu aptikti ir paimti 10 draudžiamų įrankių: aštuoni neteisėtai pastatyti žvejybos tinklai ir du žeberklai. Dėl vieno pažeidėjo papildomai surašytas administracinis protokolas už šiurkštų žvejybos taisyklių pažeidimą.

    Parko atstovų teigimu, tokios priemonės yra nuolatinės kontrolės dalis, padedanti saugoti tiek retus gyvūnus, tiek pačias buveines. Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys ir aktyvi apsauga kartu leidžia tiksliau suprasti, kas vyksta parko ekosistemose ir kaip keičiasi laukinės faunos situacija.