Jei po dušo vonioje ilgai laikosi garai, o veidrodis dar ilgai lieka aptrauktas drėgme, tai dažnai rodo ne vien komforto, bet ir vėdinimo problemą. Ilgainiui tokia situacija didina pelėsio riziką, gali gadinti siūles ir apdailą, o namuose su dujiniais prietaisais tampa ir saugumo klausimu.
Pirmas žingsnis, kuriam nereikia remonto, yra patikrinti ventiliacijos groteles. Ant jų ir už jų laikui bėgant kaupiasi dulkės, plaukeliai, riebalų bei muilo apnašos, todėl oro srautas pastebimai susilpnėja. Groteles verta atsargiai nuimti, nuplauti, gerai išdžiovinti ir tik tuomet grąžinti į vietą.
Vien grotelės ne visada kalčiausios, nes vėdinimas veikia tik tada, kai oras turi iš kur ateiti. Jei vonios durys sandarios ir po jomis beveik nėra tarpo, o durų apačioje nėra ventiliacinių angų, oro pritekėjimas gali būti per mažas. Tokiu atveju ištraukimas per kanalą silpnėja net ir tada, kai grotelės švarios.
Po maudynių padeda ir trumpas, bet intensyvus vėdinimas, jei būsto sąlygos tai leidžia. Karštas dušas sukuria daug vandens garų, kurie nusėda ant plytelių, veidrodžio ir kitų šaltų paviršių. Kuo greičiau drėgmė pašalinama, tuo mažesnė tikimybė, kad vonioje atsiras pelėsis ir nemalonus kvapas.
Ypatingo dėmesio reikalauja vonios, kuriose yra dujinis vandens šildytuvas ar kitas degimo procesą naudojantis prietaisas. Tokiems įrenginiams būtinas stabilus oro pritekėjimas ir tinkamas dūmų bei oro šalinimas, todėl prastas vėdinimas gali sudaryti pavojingas sąlygas. Anglies monoksidas yra ypač klastingas, nes jo neįmanoma atpažinti pagal kvapą.
Tokiuose būstuose verta turėti anglies monoksido detektorių ir laikytis gamintojo nurodymų dėl įrengimo vietos, tačiau jis nėra vėdinimo pakaitalas. Jei po paprastų veiksmų garai vis tiek neišsisklaido, juntamas tvankumas ar pastebimas grįžtamasis oro srautas, saugiausia kreiptis į kvalifikuotą specialistą. Savavališkai ardyti ar keisti ventiliacijos kanalų, jų siaurinti ar uždengti nereikėtų.