1963 metais prie Islandijos krantų, po povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, jūroje atsirado nauja sala – Surtseja. Nuo pat pirmųjų dienų ji buvo paimta saugoti, todėl ir šiandien į ją patekti galima tik gavus specialų valdžios leidimą.
Kaip rašo „Earth.com“, išsiveržimas prasidėjo 1963 metų lapkritį ir tęsėsi beveik ketverius metus. Per tą laiką maždaug 32 kilometrų atstumu nuo Islandijos pakrantės susiformavo naujas vulkaninės kilmės žemės plotas.
Iš pradžių sala užėmė apie 2,6 kv. km, o aukščiausias jos taškas siekė 170 metrų. Tačiau bangos, vėjas ir krituliai pamažu ardo krantus – dėl erozijos Surtseja nuolat mažėja.
Skaičiuojama, kad 2006 metais jos plotas buvo sumažėjęs iki 1,4 kv. km. Mokslininkams tai tapo reta galimybe realiu laiku stebėti, kaip „gimsta“ ir kinta nauja sala – tiek geologiškai, tiek biologiškai.
Kaip saloje atsirado gyvybė
Tyrėjai salos pokyčius stebi nuo 1964 metų. Pirmieji augalų sėklų „siuntiniai“ į Surtseją atkeliavo vandenyno srovėmis.
1965 metais šiaurinėje pakrantėje aptiktas pirmasis augalas – jūrinė garstyčia. Vėliau, natūraliais keliais, ėmė rastis ir daugiau rūšių, įsitvirtino samanos, kerpės bei grybai.
Iki 2004 metų mokslininkai buvo užregistravę 60 augalų rūšių, taip pat dešimtis samanų, kerpių ir grybų rūšių. Be to, saloje fiksuotos 89 paukščių rūšys ir 335 bestuburių rūšys.
Svarbų vaidmenį ekosistemos formavimuisi atliko kirai. Po to, kai 1986 metais susidarė didesnė šių paukščių kolonija, augalijos plitimas paspartėjo – paukščiai perneša sėklas, o jų išmatos praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis.
Tačiau net ir ilgainiui didelėje salos dalyje augalinis dangalas išlieka retas. Nurodoma, kad 1965–2015 metais Surtsejoje buvo aptiktos 74 augalų rūšys.
Kodėl Surtseja saugoma griežtai
Surtseja mokslininkams vertinga ne tik kaip unikali, natūraliai besiformuojanti ekosistema. Ji svarbi ir geologiškai: saloje paimti uolienų mėginiai atskleidė, kad jų poros laikui bėgant pildosi naujomis mineralinėmis medžiagomis, tarp jų – aliuministiniu tobermoritu.
Šis procesas lyginamas su tuo, kas nustatyta tiriant mineralų formavimąsi senovės romėnų betoninėse uostų konstrukcijose. Tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip „bręsta“ vulkaninės kilmės uolienos.
1965 metais sala paskelbta gamtos rezervatu, o 2006 metais saugoma teritorija išplėsta iki 65 kv. km. Lankytojams draudžiama atsivežti dirvožemio ar gyvų organizmų, pažeisti gamtinius objektus ir palikti šiukšles.
Pagal IUCN World Heritage Outlook duomenis, kasmet salą aplanko tik viena–trys grupės, kiekvienoje jų būna ne daugiau kaip 10–12 žmonių. Paprastai tai mokslininkai, kurių darbas leidžia stebėti, kaip vystosi beveik žmogaus nepaliesta aplinka.
UNESCO statusas ir salos ateitis
2008 metais Surtseja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas dar labiau sustiprino apsaugą ir pabrėžė salos reikšmę mokslui.
Vis dėlto sala ir toliau traukiasi dėl erozijos. Prognozuojama, kad ilgainiui iš jos gali likti tik atsparesnė vulkaninė „šerdis“.