Kai kurie svarbiausi žmonijos atradimai atsirado ne iš didžiojo plano, o iš netikėto sutapimo laboratorijoje ar dirbtuvėse. Mokslininkų ir inžinierių smalsumas, gebėjimas pastebėti anomaliją ir ją patikrinti dažnai nulėmė, kad klaida tapo proveržiu.
Istorikai pabrėžia, kad atsitiktinumas pats savaime retai būna pakankamas. Lemiamas veiksnys – pasirengęs protas: kruopšti stebėsena, užrašai ir bandymų kartojimas, kad vienkartinis keistas rezultatas virstų pritaikoma technologija.
Coca-Cola: nuo toniko iki gėrimo
1886 metais JAV vaistininkas Johnas Stithas Pembertonas ieškojo priemonės nuo skausmo ir nervinio išsekimo, todėl kūrė sirupus su augaliniais ekstraktais. Jo mišinys buvo pardavinėjamas vaistinėse kaip tonikas, o ne kaip masinis gaivusis gėrimas.
Pasakojama, kad lūžis įvyko tada, kai sirupas buvo sumaišytas su gazuotu vandeniu vietoj įprasto. Skonis pasirodė sėkmingas, o vėliau recepto teisės perėjo kitiems verslininkams, kurie ir pavertė produktą pasauliniu prekės ženklu „Coca-Cola“.
Penicilinas: pelėsis, pakeitęs mediciną
1928 metų rugsėjį bakteriologas Alexanderis Flemingas, grįžęs po atostogų, laboratorijoje rado užterštą bakterijų kultūrą. Užuot ją išmetęs, jis pastebėjo aplink pelėsio koloniją susidariusią zoną, kurioje bakterijos nebeaugo.
Tyrimai parodė, kad pelėsis išskiria medžiagą, galinčią naikinti dalį ligas sukeliančių bakterijų, ir ji buvo pavadinta penicilinu. Nors masinė gamyba nebuvo greita, vėliau sukurti išgryninimo metodai padėjo antibiotikams tapti vienu svarbiausių šiuolaikinės medicinos įrankių.
Vulkanizacija ir mikrobangų krosnelė
XIX amžiaus pradžioje natūralus kaučiukas kėlė problemų dėl temperatūros svyravimų: karštyje lipdavo, šaltyje trūkinėjo. 1839 metais Charlesas Goodyearas, eksperimentuodamas su kaučiuku ir siera, netyčia gavo atsparesnę, elastingumą išlaikančią medžiagą – taip gimė vulkanizacijos principas.
Per Antrąjį pasaulinį karą inžinierius Percy Spenceris dirbo su magnetronais radarams ir pastebėjo, kad jo kišenėje ištirpo šokoladas. Patikrinęs reiškinį bandymais su kukurūzais ir kitais produktais, jis padėjo pagrindą mikrobangų krosnelės idėjai, kuri vėliau buvo miniatiūrizuota ir pritaikyta buičiai.
Sacharinas, superklijai ir teflonas
XIX amžiaus pabaigoje chemikas Constantinas Fahlbergas, tyrinėdamas akmens anglių dervos darinius, pastebėjo neįprastai saldų skonį ir suprato, kad jį sukėlė ant rankų likusi medžiaga. Taip buvo identifikuotas sacharinas – itin saldus saldiklis, vėliau plačiai naudotas maisto pramonėje.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu chemikas Harry Cooveris, ieškodamas medžiagų optikai, susidūrė su junginiu, kuris akimirksniu klijavo beveik viską. Iš pradžių tai trukdė darbui, tačiau vėliau ciklanoakrilato pagrindu sukurti superklijai tapo buitiniu ir pramoniniu standartu, o specialios jų versijos pritaikytos ir medicinoje.
1938 metais Roy Plunkettas, dirbdamas su šaldymo medžiagomis, rado netikėtai susidariusį baltą polimerą – politetrafluoretileną. Dėl atsparumo chemikalams ir karščiui jis tapo žinomas kaip teflonas ir prigijo nuo pramoninių sprendimų iki nepridegančių dangų virtuvėje, nors jo paskirtis gerokai platesnė.
Rentgeno spinduliai ir visatos fonas
1895 metais fizikas Wilhelmas Conradas Röntgenas, tyrinėdamas katodinius spindulius, pastebėjo fluorescenciją ten, kur, atrodė, šviesa neturėjo patekti. Jis suprato aptikęs nežinomą spinduliuotę, pavadino ją X spinduliais, o pirmieji rentgenogramos bandymai atvėrė naują medicinos diagnostikos erą.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Arno Penziasas ir Robertas Wilsonas, bandydami pašalinti triukšmą iš itin jautrios mikrobangų antenos, aptiko pastovų signalą, nepriklausantį nuo krypties. Vėliau paaiškėjo, kad tai kosminis mikrobangų fonas – vienas svarbiausių įrodymų, leidusių tikslinti visatos kilmės modelius.
Kodėl tokių istorijų daugėja?
Šiandien atsitiktinių atradimų tikimybę didina automatizuoti matavimai, dideli duomenų kiekiai ir greitesnė eksperimentų kartotė. DI vis dažniau naudojamas anomalijoms aptikti, hipotezėms siūlyti ir tyrimų krypčiai optimizuoti, tačiau lemiamą sprendimą vis dar priima žmogus.
Mokslininkai akcentuoja, kad „laimingas atsitiktinumas“ dažniausiai gimsta ten, kur yra disciplina ir metodas. Kuo kruopščiau fiksuojami rezultatai ir kuo greičiau jie patikrinami pakartotiniais bandymais, tuo didesnė tikimybė, kad klaida taps atradimu.