Lenkijoje kilo politinė diskusija dėl ministro skyrimo vicepremjeru: premjeras Donaldas Tuskas pateikė prezidentui Karoliui Nawrockiui kandidatūrą, tačiau šalies vadovo kanceliarija signalizuoja, kad sprendimas nebus formalumas. Situacija vėl iškėlė klausimą, kiek prezidentas gali daryti įtaką Vyriausybės sudėčiai, kai Konstitucija numato skyrimą premjero teikimu.
Premjeras nurodė pasirašęs ir prezidentui išsiuntęs teikimą, kad finansų ir ekonomikos ministras Andrzejus Domańskis būtų paskirtas vicepremjeru. Pagal 1997 metais priimtą Lenkijos Konstituciją, prezidentas skiria Ministrų Tarybos narius premjero teikimu, tačiau praktikoje kyla klausimas, ar prezidentas turi erdvės atsisakyti.
Prezidento atstovas žiniasklaidai teigė, kad teikimas yra gautas ir bus vertinamas, pabrėždamas, jog prezidentas nepatiria spaudimo ir sprendimui esą yra laiko. Kartu jis davė suprasti, kad prezidentas laiko save turinčiu teisę įvertinti kandidatą ir jo tinkamumą pareigoms.
Kur baigiasi formalumas?
Teisininkų vertinimu, dabartinė konstitucinė formuluotė dėl Vyriausybės sudėties pokyčių yra gerokai tikslesnė nei ankstesnės pereinamojo laikotarpio nuostatos. Joje akcentuojama, kad prezidentas, gavęs premjero teikimą, atlieka skyrimo veiksmą, o ne derasi dėl pavardžių, todėl atsisakymas galėtų sukelti konstitucinį konfliktą.
Tačiau prezidento kanceliarijos signalai rodo, kad Karolis Nawrockis gali bandyti išplėsti interpretaciją ir naudoti politinį svertą, bent jau vilkinant sprendimą. Tokia taktika leistų didinti spaudimą premjerui ar siekti viešų politinių nuolaidų, net jei galutinis paskyrimas vis tiek įvyktų.
Wałęsa precedentas išliko istorijoje
Lenkijos naujausioje istorijoje dažniausiai minimas pavyzdys yra prezidentas Lechas Wałęsa, kuris 1992 metais galiojusios vadinamosios mažosios konstitucijos laikotarpiu efektyviai blokavo kai kurias ministrų kandidatūras. Tuomet nuostatos buvo mažiau tikslios, o tai suteikė daugiau erdvės politinėms interpretacijoms.
Vienas ryškiausių atvejų siejamas su situacija, kai prezidentas atsisakė skirti premjero siūlytą kandidatą į ministro pareigas, ir postas ilgam liko neužimtas. Kitu atveju, po vieno iš ekonomikos politikos vadovų pasitraukimo, prezidento nepritarimas kandidatūrai išprovokavo krizę, kuri baigėsi tik po politinio susitarimo ir alternatyvios figūros paskyrimo.
Vėliau, įsigaliojus 1997 metų Konstitucijai, praktika pasikeitė: nors prezidentai ne kartą turėjo abejonių dėl atskirų kandidatų, viešai ar už uždarų durų reiškė kritines pastabas, realių atsisakymų skirti premjero pateiktus ministrus ar vicepremjerus nebuvo įtvirtinta kaip norma.
Ką reikštų sprendimo vilkinimas?
Net ir neatsisakant skirti, vilkinimas galėtų tapti politiniu signalu apie įtemptus santykius tarp Prezidentūros ir Vyriausybės. Tokiose situacijose dažniausiai daugėja spekuliacijų apie galimus kompromisus, o vieša komunikacija tampa priemone daryti įtaką procesui.
Jei prezidentas vis dėlto bandytų blokuoti paskyrimą, tai galėtų atverti kelią konstituciniam ginčui ir padidintų spaudimą institucijoms aiškiau apibrėžti, kur baigiasi prezidento diskrecija. Dėl to šis atvejis atidžiai stebimas ne tik politiniu, bet ir teisiniu požiūriu.
„Sprendimą priims prezidentas, apie jį informuosime“, – sakė prezidento atstovas.
