Allenas Dullesas – viena įtakingiausių XX amžiaus JAV žvalgybos figūrų, kurios karjera apėmė kelių karų ir Šaltojo karo laikotarpį. Jis dirbo tiek karo metų slaptosiose struktūrose, tiek vėliau vadovavo Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV), o jo sprendimai iki šiol vertinami prieštaringai.
Kaip rašo „The Collector“, Dulleso patirtis buvo svarbi formuojant JAV žvalgybos praktiką: nuo derybų su nacistinės Vokietijos pajėgomis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iki slaptų operacijų, skirtų komunizmo įtakai stabdyti. Tačiau kartu jo vardas siejamas ir su etikos bei politinių pasekmių klausimus keliančiais projektais.
Dullesas gimė 1893 metų balandžio 7 dieną Watertowne, Niujorko valstijoje. Jis augo šeimoje, kurioje buvo stipri politinė ir akademinė aplinka, o jo išsilavinimas prasidėjo namuose su privačiais mokytojais, vėliau atvedusiais į prestižines studijas.
1916 metais jis baigė Prinstono universitetą, o vėliau įgijo teisės išsilavinimą ir dirbo advokatų kontoroje „Sullivan & Cromwell“, kur partneriu buvo jo brolis Johnas Fosteris Dullesas. Šis teisinis pagrindas vėliau tapo vienu iš Dulleso pranašumų derybose ir kuriant tarptautinius ryšius.
Nuo diplomatijos iki OSS Berne
Į žvalgybos pasaulį Dullesas įžengė Pirmojo pasaulinio karo metu, kai, išlaikęs Užsienio tarnybos egzaminą, buvo paskirtas į JAV ambasadą Vienoje. JAV įsitraukus į karą, jis persikėlė į Šveicariją, kur rinko informaciją ir stebėjo politinius procesus regione.
Vėliau, iki 1922 metų, Dullesas kilo pareigose ir tapo Valstybės departamento Artimųjų Rytų reikalų skyriaus vadovu. Vis dėlto po darbo viešajame sektoriuje jis kuriam laikui pasirinko teisininko kelią ir įsitraukė į tarptautinius ginklų kontrolės bei užsienio politikos klausimus.
Po Perl Harboro atakų JAV įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą, 1942 metais Dullesas grįžo į Šveicariją – tapo Strateginių tarnybų biuro (OSS) stoties vadovu Berne. Šioje pozicijoje jam teko bendradarbiauti su pasipriešinimo grupėmis nacių okupuotoje Europoje ir koordinuoti jautrias operacijas.
Tarp reikšmingiausių veiklų minėta „Operation Safehaven“ – pastangos užkirsti kelią nacistinės Vokietijos turto slėpimui neutraliose valstybėse, kad jis nebūtų panaudotas po karo. Autoriaus teigimu, tokie veiksmai turėjo prisidėti prie planų atkurti įtaką po galimos kapituliacijos sužlugdymo.
„Operation Sunrise“ ir kelias į CŽV viršūnę
1945 metais Dullesas vadovavo sąjungininkų pastangoms derėtis dėl ankstyvos Vokietijos kariuomenės kapituliacijos Austrijoje ir Italijoje. Ši iniciatyva, žinoma kaip „Operation Sunrise“, siekė sumažinti karo pabaigos aukų skaičių, įtikindama dideles pajėgas sudėti ginklus.
Po karo OSS buvo panaikinta, tačiau žvalgybos funkcijos JAV sistemoje nesunyko. 1947 metų Nacionalinio saugumo įstatymas įsteigė CŽV, perėmusią dalį žmonių, bylų ir praktikų, kurios buvo vystytos OSS laikais.
Dullesas netrukus vėl atsidūrė žvalgybos rate: jis tapo Centrinės žvalgybos direktoriaus pavaduotoju planams, vėliau – pavaduotoju visai agentūrai. 1953 metais prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris paskyrė jį CŽV direktoriumi – tai buvo laikotarpis, kai JAV siekė atsverti Sovietų Sąjungos ir Kinijos įtakos augimą.
Šis etapas sutapo ir su svarbia šeimos politine įtaka: Dulleso brolis Johnas Fosteris Dullesas nuo 1953 metų iki mirties 1959 metais ėjo JAV valstybės sekretoriaus pareigas.
Prieštaringos operacijos ir atleidimą nulėmęs fiasko
Dulleso vadovavimo metais CŽV dalyvavo slaptose operacijose, kurios iki šiol vertinamos nevienareikšmiškai. Tarp jų – 1953 metais įvykęs perversmas Irane po to, kai ministras pirmininkas Mohammadas Mossadeghas nacionalizavo naftos sektorių, bei 1954 metų perversmas Gvatemaloje, siejamas su „Operation PBSuccess“.
Tekste pabrėžiama, kad tokios operacijos trumpuoju laikotarpiu atitiko Vakarų interesus, tačiau galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant politinį nestabilumą ir antiamerikietiškų nuotaikų augimą regionuose. Kita svarbi iniciatyva buvo U-2 žvalgybinių lėktuvų programa, kuri sustiprino vaizdinės žvalgybos galimybes, nors 1960 metais numuštas U-2 virto rimta diplomatijos krize.
Dar labiau reputaciją temdė projektas „MKUltra“, prasidėjęs tais pačiais metais, kai Dullesas tapo direktoriumi. Juo buvo tiriama, kaip psichoaktyvios medžiagos, sensorinė izoliacija ir kiti metodai galėtų būti panaudoti žmogaus elgsenai paveikti; vėliau atskleista, kad dalis eksperimentų atlikta su apie tai nežinojusiais žmonėmis.
Vis dėlto Dulleso karjerą CŽV viršūnėje užbaigė 1961 metų kiaulių įlankos invazija Kuboje. Operacija, kuria siekta nuversti Fidelio Castro valdžią, baigėsi nesėkme – dėl nepakankamo oro palaikymo ir prasto planavimo didžioji dalis įsiveržusių kubiečių tremtinių pajėgų žuvo arba buvo suimta, o prezidentas Johnas F. Kennedy pareikalavo žvalgybos vadovų, įskaitant Dullesą, atsistatydinimo.
Pasitraukęs iš CŽV, Dullesas liko JAV politinio gyvenimo periferijoje: 1963 metais prezidentas Lyndonas B. Johnsonas paskyrė jį Warreno komisijos nariu tirti Johno F. Kennedy nužudymą. Komisija padarė išvadą, kad Lee Harvey Oswaldas veikė vienas.
Vėlesniais metais Dullesas publikavo knygas apie šnipinėjimą ir savo vaidmenį karo pabaigos derybose, taip pat pasirodydavo televizijoje komentuodamas saugumo temas. Jis mirė 1969 metų sausio 19 dieną, o jo palikimas išlieka dvilypis – nuo reikšmingo indėlio į žvalgybos raidą iki skandalų, atskleistų vėlesniuose tyrimuose, įskaitant 1975 metų Churcho komiteto darbą.