Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro pakrantės, vėjo jėgainių parkas Westermost Rough ilgainiui tapo netikėta buveine jūrų gyvūnams. Žvejai, kurie statybų pradžioje baiminosi prarasti laimikius ir pajamas, po kelerių metų pastebėjo priešingą tendenciją – kai kuriose vietose omarų būklė gerėjo.
Šis pokytis siejamas su kelių metų trukmės stebėjimais, kai jūros teritorija buvo vertinama nuo pasirengimo statyboms etapo iki pilnos eksploatacijos. Tyrėjai lygino vėjo parko zoną su netoliese esančiomis kontrolinėmis teritorijomis, kur žvejyba vyko įprastu režimu.
Kaip jėgainių pamatai keičia jūros dugną
Vėjo turbinų monoatramos ir jų apsauga nuo išplovimo formuoja aplinką, kuri jūroje veikia kaip dirbtinis rifas. Aplink pamatus naudojamos plieno konstrukcijos ir akmenų sluoksnis sukuria sudėtingesnį reljefą, daugiau plyšių ir slėptuvių, o tai ypač svarbu rūšims, kurios ieško priedangos.
Tokiose vietose paprastai atsiranda daugiau paviršių, ant kurių įsitvirtina smulkūs organizmai, didėja maisto grandinės bazė. Dėl to aplinka tampa patrauklesnė ir plėšrūnams, ir dugninėms rūšims, kurioms reikia stabilios teritorijos.
Skirtingos tendencijos krabams ir omarams
Stebėjimai parodė, kad rudojo krabo laimikiai vėjo parko ribose mažėjo, o tai žvejams atrodė kaip nepalanki žinia. Tačiau europinio omaro gausa išliko stabili, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir didėjimas.
Dar labiau nustebino ne vien omarų skaičius, bet ir jų dydis. Buvo pastebėta, kad dalis omarų per laiką užaugo didesni tiek ilgiu, tiek svoriu, lyginant su įprastais tos pačios akvatorijos rodikliais.
Kodėl omarai galėjo užaugti didesni
Viena iš pagrindinių aiškinamų priežasčių – apsauga nuo intensyvios žvejybos statybų ir ankstyvos eksploatacijos laikotarpiu. Kai vėjo parko teritorija kurį laiką buvo ribojama komercinei žvejybai, omarai galėjo atsigauti ir išgyventi ilgiau.
Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šansų pereiti papildomus nėrimosi ciklus, o būtent per juos omarai auga. Kartu slėptuves suteikiantys akmenų sankaupų plotai sumažina plėšrūnų ir žvejybos įrankių keliamą spaudimą, todėl didesni individai turi daugiau galimybių išlikti.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie objektai jūroje ne visada turi vien tik teigiamą poveikį visoms rūšims. Vis dėlto Westermost Rough pavyzdys rodo, kad tinkamai valdomos jūrinės energetikos teritorijos kai kuriais atvejais gali sukurti papildomas buveines ir pakeisti vietos ekosistemų balansą.