Lenkijoje vis garsiau kalbama apie skaitmeninį suverenitetą ir dirbtinio intelekto plėtrą, tačiau verslas perspėja, kad diskusijos gali likti vien pažadais. Kompiuterinių atminties įrenginių gamintojos Wilk Elektronik valdybos viceprezidentė Monika Wilk teigia, kad kai kuriuos gebėjimus verta auginti, o kai kuriuos būtina susikurti, nes priešingu atveju kyla grėsmė valstybės saugumui.
Jos teigimu, skaitmeninis suverenumas neturėtų būti suprantamas vien kaip programinė įranga ar debesijos paslaugos. Esminė grandis yra ir fizinė infrastruktūra, ypač puslaidininkių sektorius, kuris tampa kritiškai svarbus spartėjant DI diegimui versle ir viešajame sektoriuje.
Suverenumas prasideda nuo infrastruktūros
Monika Wilk atkreipia dėmesį, kad net pažangiausi DI sprendimai praranda dalį strateginės vertės, jei veikia infrastruktūroje, kuri priklauso ne Europos tiekėjams. Tai, kas valdo technologiją ir duomenis, realiai įgauna galios svertų, todėl priklausomybė nuo išorinių grandinių ilgainiui gali tapti politinės ir ekonominės įtakos priemone.
Pasak jos, technologinis savarankiškumas turi būti vertinamas „iš viršaus į apačią“: nuo programinės įrangos iki įrangos, gamybos pajėgumų, tiekimo grandinių ir kompetencijų. Jei dėmesys sutelkiamas tik į programėles ir paslaugas, o ignoruojamas aparatinės dalies pagrindas, suverenumas lieka daugiau deklaracija nei realybė.
„Net geriausias DI modelis turi labai ribotą suverenitetą, jei jis veikia infrastruktūroje, kuri atsiranda už Europos ribų. Apie technologinį suverenumą turime galvoti kaip apie visumą: ne tik apie programinę įrangą, bet ir apie įrangą“, – sakė Monika Wilk.
Šlėzijos ambicija ir vietinių įmonių vaidmuo
Wilk Elektronik savo gamybą ir bandymų bazę vysto Laziskų Gurnų mieste Šlėzijoje, todėl natūraliai kyla klausimas, ar regionas gali tapti technologiniu traukos centru. Monika Wilk teigia, kad Šlėzija turi stiprias technines kompetencijas ir pramoninį pagrindą, o tai suteikia prielaidų kurtis aukštos pridėtinės vertės technologijų ekosistemai.
Jos vertinimu, ilgalaikį regiono ir šalies konkurencingumą lemia vietinių įmonių potencialas, o ne vien užsienio investuotojų sprendimai. Jei pagrindiniai produktai ir grandinės nėra kuriami po vietiniais prekių ženklais, strateginiai sprendimai neišvengiamai bus priimami už šalies ribų.
„Šlėzija turi labai stiprias technines kompetencijas ir, mano nuomone, visas prielaidas tapti Lenkijos Silicio slėniu. Nuodėmė būtų neišnaudoti sektorių, svarbių technologiniam suverenitetui, pavyzdžiui, puslaidininkių“, – sakė Monika Wilk.
DI keičia darbo rinką, bet žinių nepanaikina
Kalbėdama apie DI poveikį darbo rinkai, Monika Wilk pabrėžia, kad kai kurios užduotys jau automatizuojamos, o pokyčiai bus greiti ir sunkiai prognozuojami. Dėl to, jos nuomone, vis didesnę vertę darbuotojams kuria gebėjimas prisitaikyti, mokytis savarankiškai ir greitai perprasti naujus įrankius.
Ji taip pat atskiria du dalykus: turimus įrankius ir turimas žinias. Net plačiai prieinami DI sprendimai neatleidžia nuo būtinybės suprasti technologijų ribas, duomenų kokybės įtaką, saugumo klausimus bei atsakomybę priimant sprendimus.
„Turėti gerus įrankius nereiškia turėti žinių. Žinios leidžia tais įrankiais naudotis atsakingai, ir šio etapo praleisti neįmanoma“, – sakė Monika Wilk.
Pašnekovė taip pat akcentuoja dar vieną kritinį veiksnį DI plėtrai: energijos kainas. DI modelių mokymas ir didelės apimties duomenų apdorojimas reikalauja daug elektros, todėl be konkurencingos energijos kainos sunku kalbėti apie masto projektus, duomenų centrų plėtrą ar didesnes gamybos investicijas.
Jos vertinimu, jei valstybės rimtai svarsto apie DI ekosistemą, gigafabrikas ar strategines skaitmenines iniciatyvas, lygiagrečiai turi atsakyti į klausimą, kaip bus užtikrinta stabili ir prieinama energija. Priešingu atveju technologinės ambicijos gali atsiremti į paprastą, bet lemiamą ribą – sąnaudų realybę.