Kodėl konfliktą baigti sunku
JAV prezidentui Donaldui Trumpui gali nepavykti greitai užbaigti karo su Iranu, o tikėtinas sprendimas gali tekti jau kitai administracijai. Taip vertina analitikai iš JAV think tanko Defense Priorities, nagrinėjantys, kaip JAV vadovai istoriškai išbrenda iš pačių pradėtų karų.
Pasak jų, kai karas įstringa „klinče“, prezidentai dažnai vengia ieškoti kompromiso, nes tai gali atrodyti kaip politinis pralaimėjimas. Tokiose situacijose sprendimus stabdo jau patirtos išlaidos, reputacijos klausimas ir vidaus politikos spaudimas, ypač artėjant rinkimų ciklams.
Derybų mazgas ir reputacijos kaina
Defense Priorities ekspertas ir Wake Forest universiteto profesorius Will Walldorf pabrėžia, kad Kongresas turi ribotų praktinių svertų greitai priversti Baltuosius rūmus keisti kursą. Nors teoriškai galima riboti finansavimą ar stiprinti parlamentinę kontrolę, tokie procesai paprastai juda lėtai ir retai duoda greitą rezultatą.
Analitiko vertinimu, Iranas yra ypač atkaklus oponentas, todėl konfliktas gali užsitęsti ilgiau nei vieną prezidento kadenciją. Kartu D. Trumpui svarbu parodyti, kad jis pajėgus pasiekti „geresnį susitarimą“ su Teheranu nei 2015 metais sudarytas branduolinis susitarimas, kurį jis nuosekliai kritikavo.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad derybų dinamikoje svarbi ir asmeninė politinė reputacija. Pasak jų, net ir priartėjus prie laikino susitarimo, sprendimas gali būti atšauktas, jei jis viduje ar viešumoje pradedamas lyginti su ankstesnių administracijų pasiekimais.
Siūlymas: pasitraukti, o ne eskaluoti
Kitas Defense Priorities analitikas Adamas Gallagheris laikosi nuomonės, kad JAV labiau apsimokėtų siekti deeskalacijos ir pasitraukimo iš karo, o ne didinti smūgių intensyvumą. Jo vertinimu, įstrigęs konfliktas kelia ilgalaikių kaštų, o maksimalistiniai tikslai, tokie kaip režimo pakeitimas, realistiškai reikalautų gerokai didesnės karinės kampanijos.
„Trumpas turėtų paskelbti pergalę ir su tuo baigti“, – sakė Adamas Gallagheris.
Analitikai pažymi, kad politinėje praktikoje „pergalės paskelbimas“ kartais tampa būdu uždaryti sudėtingą užsienio politikos epizodą nepripažįstant klaidos. Tokia strategija leistų sumažinti įsipareigojimus, išvengti tolesnės eskalacijos ir kartu išlaikyti vidaus auditorijai priimtiną naratyvą.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad bet koks realus konflikto užbaigimas priklausys nuo kelių veiksnių: derybų kanalo atgaivinimo, vidaus politikos spaudimo Vašingtone ir Teherano pasirengimo ieškoti kompromiso. Kol šios sąlygos nesusiformuos, karas gali likti užsitęsusioje aklavietėje.