CP v2

Tag: XIX amžius

  • Mergaitė su barzda, kurią stebėjo visas pasaulis: Annie Jones istorija nuo scenos iki paskutinės valios

    Nuo kūdikystės išskirta iš minios

    Annie Jones gimė 1865 metais Virdžinijoje, gausioje šeimoje. Dar kūdikystėje aplinkiniai pastebėjo, kad ji auga kitaip nei dauguma vaikų, o neįprasti išvaizdos bruožai greitai tapo pagrindine jos gyvenimo tema.

    Gydytojai šiandien tokį reiškinį sieja su hirsutizmu, kai dėl hormonų pusiausvyros ar genetinių veiksnių atsiranda ryškus, moterims nebūdingas plaukuotumas. Annie atveju veidą ir kūną dengęs tankus plaukuotumas paauglystėje virto akivaizdžia barzda.

    Šlovė, atėjusi per cirką

    XIX amžiaus pabaigoje visuomenę traukė vadinamieji keistenybių šou, o cirko verslas ieškojo išskirtinių istorijų. Verslininkas P. T. Barnumas anksti pamatė Annie kaip pelningą atrakciją, o jos tėvai už dukters pasirodymus ėmė gauti užmokestį, padėjusį išlaikyti šeimą.

    Taip gimė sceninis įvaizdis, pristatomas kaip barzdota mergaitė, o Annie vardas tapo reklamos dalimi. Jos atvaizdas plito nuotraukose, kurios buvo pardavinėjamos kaip suvenyrai, ir tai dar labiau didino žinomumą tais laikais, kai masinė spauda ir fotografija sparčiai keitė pramogų industriją.

    Karjera ir kaina, kurią teko mokėti

    Suaugusi Annie tęsė pasirodymus ir tapo profesionalia artiste, gastroliavusia ne tik JAV. Kelionės, nuolatinis dėmesys ir smalsuolių žvilgsniai kūrė dviprasmį populiarumą: vienus ji žavėjo, kiti žiūrėjo kaip į eksponatą.

    Šaltiniuose pabrėžiama, kad Annie sunkiai pakeldavo žeminančius apibūdinimus ir siekė, kad į tokius atlikėjus būtų žiūrima pagarbiau. Tai svarbi detalė, leidžianti jos istoriją matyti ne vien kaip sensaciją, o kaip bandymą apginti savo orumą laikotarpiu, kai žmogaus teisės ir privatumas pramogų versle buvo menkai saugomi.

    Asmeninis gyvenimas taip pat klostėsi greta scenos: Annie buvo ištekėjusi du kartus, tačiau viešojoje erdvėje jos tapatybę ir toliau daugiausia apibrėžė barzda. Ji tapo viena atpažįstamiausių savo epochos moterų, kurių išvaizda buvo paversta darbu.

    „Norėjau, kad apie mus kalbėtų kaip apie žmones, o ne kaip apie eksponatus“, – sakė Annie Jones.

    Vėliau jos sveikata ėmė prastėti. Annie susirgo tuberkulioze, XIX amžiuje dažnai mirtina liga, ypač alinusia keliaujančius atlikėjus dėl įtempto režimo ir prastų higienos sąlygų.

    Ji mirė 1902 metais Niujorke, būdama 37 metų. Pasak liudijimų, Annie išreiškė paskutinę valią būti palaidota nepašalinus barzdos, kuri visą gyvenimą buvo ir jos pragyvenimo šaltinis, ir nuolatinio svetimų žvilgsnio priežastis.

  • Krokuva: kodėl Henriko Sienkiewicziaus santuoka subyrėjo po šešių savaičių ir ką lėmė anyta

    1893 metais Krokuvoje įvyko daug aptarinėtos vestuvės: rašytojas Henrikas Sienkiewiczius vedė Mariją Romanovską. Jų amžiaus skirtumas siekė 27 metus, todėl dar iki santuokos netrūko gandų ir skeptikų komentarų.

    Marija buvo įvaikinta turtingų Odesos verslininkų Wołodkowiczių šeimoje, kurios turtai siejami su cukraus ir spirito gamyba. Šaltiniai pabrėžia vieną aplinkybę, kuri vėliau tapo esmine: ji buvo itin priklausoma nuo įmotės Helenos Wołodkowiczovos.

    Sienkiewiczius sužadėtuvėms ruošėsi tarsi viešam įvykiui: siuntė į Odesą prabangų savo knygų rinkinį, vėliau pats vyko į būsimos nuotakos namus. Jo literatūrinė sėkmė darė rašytoją patraukliu jaunikiu, o privačiu gyvenimu domėjosi to meto spauda.

    Vestuvių planus diktavo sąlygos

    Prieš vestuves įmotė iš pradžių rėmė santuokos planus, bet netrukus ėmė kelti vis naujus reikalavimus. Ji nurodinėjo, kaip pora turėtų gyventi, kokio dydžio turėtų būti jų ūkis ir net kokios apimties aptarnaujantis personalas būtų priimtinas.

    Augant įtampai, sužadėtuvės buvo trumpam nutrauktos laišku, nors viešumoje vestuvių data jau buvo aptarinėjama. Derybos atnaujino planus, tačiau ceremonija buvo nukelta, o santykiuose įsivyravo atsargumas ir nepasitikėjimas.

    Biografiniuose pasakojimuose taip pat akcentuojama, kad rašytoją neramino sužadėtinės požiūris į jo vaikus. Jam atrodė, kad Marija labiau mėgaujasi sužadėtinės statusu nei pačiu ryšiu, kurį turėtų kurti su būsimu vyru.

    Šešios savaitės iki išsiskyrimo

    Vestuves Sienkiewiczius ir Romanovska atšventė 1893 metais lapkričio 11 dieną Krokuvoje, privačioje kardinolo Dunajewskio koplyčioje. Tačiau netrukus po ceremonijos nuotaika subjuro: pasakojama apie nuotakos ašaras, konfliktus kelionėje ir nuolat augančią įtampą.

    Italijoje prie poros prisijungė Wołodkowiczova, ir situacija tapo dar labiau komplikuota. Pabrėžiama, kad uošvė stengėsi primesti brangius sprendimus, o rašytojas, priešingai, rinkosi kuklesnį gyvenimą ir bandė riboti išlaidas.

    Po maždaug šešių savaičių santuokos Marija paliko vyrą ir grįžo pas motiną. Sienkiewiczius rašė laiškus, prašė sugrįžti, tačiau bandymai nepadėjo, o jis pats vis dažniau kaltino uošvę, esą ši sąmoningai nuteikė žmoną prieš jį.

    Gandai, versijos ir santuokos panaikinimas

    Aplink istoriją ėmė suktis įvairūs gandai: nuo tariamo rašytojo šiurkštumo iki galimo žmonos romano ar įmotės skleistų kaltinimų. Tyrinėtojai iki šiol nesutaria, kodėl Wołodkowiczova iš pradžių aktyviai stūmė šią santuoką, o vėliau, regis, ją griovė.

    Aišku viena: įmotės įtaka lydėjo porą nuo pirmųjų planų iki galutinio iširimo. Santuoka buvo panaikinta 1896 metais, o Marija vėliau dar kartą ištekėjo.

    Asmeninė drama turėjo ir kūrybinį atgarsį. Likęs Romoje vienas, Sienkiewiczius ėmėsi rašyti romaną Rodzina Połanieckich, o skaitytojai netruko ieškoti siužete atpažįstamų jo paties gyvenimo detalių.

  • XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX amžiaus pabaigos moteriškoje suknelėje aptikti ranka rašyti lapeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šnipų šifras: keisti žodžių junginiai, greta – skaičiai ir užrašai, primenantys laiką. Radinį internete paviešinusi tyrėja tikėjosi pagalbos, o istorija akimirksniu išplito po pasaulį.

    Diskusijose netrūko fantazijos: nuo slaptų meilės laiškų iki nusikalstamų lošėjų kodų. Įtarimus dar labiau kurstė tai, kad lapeliai buvo paslėpti ne akivaizdžioje kišenėje, o specialiame, nuo akių paslėptame suknies skyriuje.

    Ilgą laiką šio teksto nepavyko priskirti jokiai gerai žinomai šifravimo sistemai. Jis nepanašėjo nei į klasikinius karinius kodus, nei į populiarius to meto telegrafo šifrus, todėl daugelis bandymų jį perskaityti baigėsi aklaviete.

    Sprendimas atėjo iš telegrafo

    Proveržis įvyko tada, kai kriptologija besidomintis duomenų analitikas Wayne’as Chanas ėmė ieškoti atsakymo XIX amžiaus telegrafo kodų knygose. Išnaršęs daugybę istorinių leidinių, jis galiausiai aptiko užuominą, susijusią su JAV kariuomenės ryšių struktūromis, kurios tuo metu buvo glaudžiai susietos ir su meteorologiniais stebėjimais.

    Paaiškėjo, kad keisti žodžiai greičiausiai buvo ne šnipinėjimas, o taupymo priemonė. XIX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose telegrafo pranešimai kainuodavo brangiai, nes mokestis būdavo skaičiuojamas už kiekvieną žodį, todėl institucijos naudodavo kodų žodynus, leidžiančius visą sakinį sutalpinti į vieną žodį.

    Tokie kodai ypač pravertė meteorologams: vienas kodinis žodis galėjo reikšti kelių parametrų rinkinį – temperatūrą, atmosferos slėgį, rasos tašką, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą ar kritulius. Dėl to užrašai, atrodę kaip beprasmė žodžių virtinė, iš tiesų buvo pilnas meteorologinis pranešimas, siųstas telegrafu į centrinį biurą.

    Ką pasakė iššifruoti žodžiai?

    Iššifravus vieną ryškiausių frazių paaiškėjo, kad pirmasis žodis žymėjo stebėjimų vietą, o kiti – konkrečius oro rodiklius. Kitaip tariant, lapeliuose buvo užkoduota standartinė to meto oro ataskaita, o ne asmeninė žinutė ar kriminalinis kodas.

    Dirbdamas su JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bibliotekos medžiaga, Chanas aptiko daugiau istorinių kodų knygų. Sugretinus iškoduotus duomenis su archyviniais orų žemėlapiais, pavyko nustatyti ir tikėtiną užrašo datą – 1888 metų gegužės 27 dieną.

    Vis dėlto mįslė neišnyko iki galo: neaišku, kas ir kodėl šiuos lapelius paslėpė suknelėje. Ant drabužio buvusi etiketė su pavarde Bennett nepadėjo patikimai nustatyti savininkės, todėl istorikai svarsto, kad tai galėjo būti su telegrafu ar meteorologijos biuru susijusi darbuotoja.

    Paslėpta kišenė – reta detalė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į patį drabužį: tai buvo turniūros laikotarpio suknelė, būdinga XIX amžiaus aštuntajam–devintajam dešimtmečiams, kai siluetas formuotas specialiais rėmais ir paminkštinimais. Tuo metu moterų drabužiuose paslėptos kišenės buvo retenybė, todėl slaptas skyrius laikomas ne mažiau įdomiu nei pati žinutė.

    Ši istorija parodo, kaip netikėtai susijungia kasdienybė, technologijų raida ir duomenų kultūra: telegrafo ekonomika paskatino kurti sudėtingus kodus, o po daugiau nei šimto metų juos atgaivino kruopštus archyvų darbas. Nors užrašo turinys išaiškintas, paslėpimo priežastis kol kas lieka atvira.