Tag: XIX amžius

  • Kodėl JAV stumbrai buvo beveik išnaikinti: masinės medžioklės priežastys ir pasekmės

    Wiped from the Great Plains in a mass purge, the American bison population was almost extinguished.

    Published: Nov 1, 2026 written by Kassandre Dwyer, MEd History

    Published: Nov 1, 2026written by Kassandre Dwyer, MEd History

    Millions of Bison roamed the American Great Plains in the early 19th century. They were an essential part of the ecosystem and a tremendous resource for thousands of Indigenous people. However, as the century progressed, the bison herd collapsed in a catastrophic way—and it was no accident. The United States, driven by industrialization, a growing railroad industry, military conquest, and greed, made it a policy to kill off the powerful animals. So successful were these efforts that the American bison almost didn’t survive to see the 20th century.

    Now the National mammal of the United States, bison were omnipresent across the American Great Plains in the time before westward expansion. Biologists estimate that at one time 30-60 million of these majestic animals roamed America, outnumbering humans ten to one. These huge creatures were a driving ecological force in their natural habitat and are considered a “keystone species,” an organism that holds an ecosystem together. Without them, the natural environment changes drastically. Bison grazing, wallowing, and trampling affect the world around them and the other species that live in that system. They are an important protein source for large predators and scavengers, and their waste provides rich nutrients for the soil.

    In addition to serving a vital role in the ecosystem, bison were of immeasurable importance to a number of Indigenous groups that called the Great Plains home. Tribes such as the Lakota, Cheyenne, and Arapaho relied on the bison for their survival, using every bit of the animal in some way, including food, shelter, tools, and clothing. How tribes connected to the bison varied, but the animals often played a role in ritual and ceremony, too.

    In the early 1870s, a cheaper commercial process for tanning hides was developed in Europe, and it would contribute to the decimation of the bison herd. Tough bison hides were valued for making boot soles, industrial belts, and more. Tanning innovation made bison hides easier to process and sell, and demand for slaughtered bison jumped. The price for a hide surged from $0 in 1870 to $2.80 in 1871 (equivalent to working 17.5 hours at the average hourly wage), and the bison were easy to find. 

    These now-profitable hides became easy to transport with the completion of the Transcontinental Railroad in 1869. The trains also brought legions of buffalo hunters west, with some train services slowing to allow passengers to shoot out the windows for sport, leaving wasteful carnage in their wake. Bison had the potential to be hit by trains, or the large herds could pause service as they loitered near the tracks or passed through. The train service eventually split the bison herd into smaller, weaker factions. 

    While conservationists saw the decimation of the buffalo as a tragedy, others saw benefits in the slaughter. At this time, the US military was pushing to subdue Indigenous peoples and confine them to reservations. Battles raged as tribes fought to hold onto their way of life, including events such as the Battle of the Little Bighorn (Greasy Grass). 

    When bills were proposed to create laws protecting the withering bison herd, many military officials stepped up to stop them. General Philip Sheridan maintained that the destruction of the herd would “…settle the vexed Indian question.” Without their main resource, the tribes of the Great Plains faced decimation themselves. Civil War Union hero William Tecumseh Sherman further supported the policy of resource destruction, much as he had against the Confederates in his March to the Sea, saying “the fastest way to force the indians into…a civilized way of life is…to shoot down the bison, until they are too few to sustain the redskins any longer.” President Ulysses S. Grant quietly supported this policy by using a pocket veto after Congress adjourned to avoid the implementation of HR 921, “A bill to prevent the useless slaughter of buffaloes within the Territories of the United States.”

    By 1889, only 512 bison individuals remained of the once thriving American herd. The decimation played a devastating role in confining Indigenous people to reservation life or leading directly to their demise. 

    In 1882, William T. Hornaday was appointed chief taxidermist at the National Museum (now the Smithsonian). Despite his role in history as a problematic racist, Hornaday became interested in the American bison herd and played a pivotal role in efforts to restore it. He orchestrated captive breeding programs that released bison back onto the Plains. By the 1930s, herd numbers were back up around 20,000, largely credited to the “Hornaday herds.”

    Today, bison are no longer considered in danger of extinction, with about 20,500 in wild conservation herds and over 400,000 being raised commercially. However, protection is still a priority concern for bison conservationists, facing issues such as the loss of genetic diversity and the introduction of domestic cattle genetics.

    Kassie is a farmer and freelance writer with a passion for history and teaching others about it. A National Board Certified Teacher, she holds a MEd in History, a MEd in Curriculum & Instruction, and a BS in Sustainable Agriculture & Animal Science. She is particularly interested in the ability of history stories to teach empathy to the next generation, and telling the stories of often overlooked historical perspectives or hidden truths. Kassie has special interests in the history of America’s Indigenous peoples, war, maritime history, and the “wild west.”

    Sign up to our Free Weekly Newsletter

  • Mergaitė su barzda, kurią stebėjo visas pasaulis: Annie Jones istorija nuo scenos iki paskutinės valios

    Nuo kūdikystės išskirta iš minios

    Annie Jones gimė 1865 metais Virdžinijoje, gausioje šeimoje. Dar kūdikystėje aplinkiniai pastebėjo, kad ji auga kitaip nei dauguma vaikų, o neįprasti išvaizdos bruožai greitai tapo pagrindine jos gyvenimo tema.

    Gydytojai šiandien tokį reiškinį sieja su hirsutizmu, kai dėl hormonų pusiausvyros ar genetinių veiksnių atsiranda ryškus, moterims nebūdingas plaukuotumas. Annie atveju veidą ir kūną dengęs tankus plaukuotumas paauglystėje virto akivaizdžia barzda.

    Šlovė, atėjusi per cirką

    XIX amžiaus pabaigoje visuomenę traukė vadinamieji keistenybių šou, o cirko verslas ieškojo išskirtinių istorijų. Verslininkas P. T. Barnumas anksti pamatė Annie kaip pelningą atrakciją, o jos tėvai už dukters pasirodymus ėmė gauti užmokestį, padėjusį išlaikyti šeimą.

    Taip gimė sceninis įvaizdis, pristatomas kaip barzdota mergaitė, o Annie vardas tapo reklamos dalimi. Jos atvaizdas plito nuotraukose, kurios buvo pardavinėjamos kaip suvenyrai, ir tai dar labiau didino žinomumą tais laikais, kai masinė spauda ir fotografija sparčiai keitė pramogų industriją.

    Karjera ir kaina, kurią teko mokėti

    Suaugusi Annie tęsė pasirodymus ir tapo profesionalia artiste, gastroliavusia ne tik JAV. Kelionės, nuolatinis dėmesys ir smalsuolių žvilgsniai kūrė dviprasmį populiarumą: vienus ji žavėjo, kiti žiūrėjo kaip į eksponatą.

    Šaltiniuose pabrėžiama, kad Annie sunkiai pakeldavo žeminančius apibūdinimus ir siekė, kad į tokius atlikėjus būtų žiūrima pagarbiau. Tai svarbi detalė, leidžianti jos istoriją matyti ne vien kaip sensaciją, o kaip bandymą apginti savo orumą laikotarpiu, kai žmogaus teisės ir privatumas pramogų versle buvo menkai saugomi.

    Asmeninis gyvenimas taip pat klostėsi greta scenos: Annie buvo ištekėjusi du kartus, tačiau viešojoje erdvėje jos tapatybę ir toliau daugiausia apibrėžė barzda. Ji tapo viena atpažįstamiausių savo epochos moterų, kurių išvaizda buvo paversta darbu.

    „Norėjau, kad apie mus kalbėtų kaip apie žmones, o ne kaip apie eksponatus“, – sakė Annie Jones.

    Vėliau jos sveikata ėmė prastėti. Annie susirgo tuberkulioze, XIX amžiuje dažnai mirtina liga, ypač alinusia keliaujančius atlikėjus dėl įtempto režimo ir prastų higienos sąlygų.

    Ji mirė 1902 metais Niujorke, būdama 37 metų. Pasak liudijimų, Annie išreiškė paskutinę valią būti palaidota nepašalinus barzdos, kuri visą gyvenimą buvo ir jos pragyvenimo šaltinis, ir nuolatinio svetimų žvilgsnio priežastis.

  • Krokuva: kodėl Henriko Sienkiewicziaus santuoka subyrėjo po šešių savaičių ir ką lėmė anyta

    1893 metais Krokuvoje įvyko daug aptarinėtos vestuvės: rašytojas Henrikas Sienkiewiczius vedė Mariją Romanovską. Jų amžiaus skirtumas siekė 27 metus, todėl dar iki santuokos netrūko gandų ir skeptikų komentarų.

    Marija buvo įvaikinta turtingų Odesos verslininkų Wołodkowiczių šeimoje, kurios turtai siejami su cukraus ir spirito gamyba. Šaltiniai pabrėžia vieną aplinkybę, kuri vėliau tapo esmine: ji buvo itin priklausoma nuo įmotės Helenos Wołodkowiczovos.

    Sienkiewiczius sužadėtuvėms ruošėsi tarsi viešam įvykiui: siuntė į Odesą prabangų savo knygų rinkinį, vėliau pats vyko į būsimos nuotakos namus. Jo literatūrinė sėkmė darė rašytoją patraukliu jaunikiu, o privačiu gyvenimu domėjosi to meto spauda.

    Vestuvių planus diktavo sąlygos

    Prieš vestuves įmotė iš pradžių rėmė santuokos planus, bet netrukus ėmė kelti vis naujus reikalavimus. Ji nurodinėjo, kaip pora turėtų gyventi, kokio dydžio turėtų būti jų ūkis ir net kokios apimties aptarnaujantis personalas būtų priimtinas.

    Augant įtampai, sužadėtuvės buvo trumpam nutrauktos laišku, nors viešumoje vestuvių data jau buvo aptarinėjama. Derybos atnaujino planus, tačiau ceremonija buvo nukelta, o santykiuose įsivyravo atsargumas ir nepasitikėjimas.

    Biografiniuose pasakojimuose taip pat akcentuojama, kad rašytoją neramino sužadėtinės požiūris į jo vaikus. Jam atrodė, kad Marija labiau mėgaujasi sužadėtinės statusu nei pačiu ryšiu, kurį turėtų kurti su būsimu vyru.

    Šešios savaitės iki išsiskyrimo

    Vestuves Sienkiewiczius ir Romanovska atšventė 1893 metais lapkričio 11 dieną Krokuvoje, privačioje kardinolo Dunajewskio koplyčioje. Tačiau netrukus po ceremonijos nuotaika subjuro: pasakojama apie nuotakos ašaras, konfliktus kelionėje ir nuolat augančią įtampą.

    Italijoje prie poros prisijungė Wołodkowiczova, ir situacija tapo dar labiau komplikuota. Pabrėžiama, kad uošvė stengėsi primesti brangius sprendimus, o rašytojas, priešingai, rinkosi kuklesnį gyvenimą ir bandė riboti išlaidas.

    Po maždaug šešių savaičių santuokos Marija paliko vyrą ir grįžo pas motiną. Sienkiewiczius rašė laiškus, prašė sugrįžti, tačiau bandymai nepadėjo, o jis pats vis dažniau kaltino uošvę, esą ši sąmoningai nuteikė žmoną prieš jį.

    Gandai, versijos ir santuokos panaikinimas

    Aplink istoriją ėmė suktis įvairūs gandai: nuo tariamo rašytojo šiurkštumo iki galimo žmonos romano ar įmotės skleistų kaltinimų. Tyrinėtojai iki šiol nesutaria, kodėl Wołodkowiczova iš pradžių aktyviai stūmė šią santuoką, o vėliau, regis, ją griovė.

    Aišku viena: įmotės įtaka lydėjo porą nuo pirmųjų planų iki galutinio iširimo. Santuoka buvo panaikinta 1896 metais, o Marija vėliau dar kartą ištekėjo.

    Asmeninė drama turėjo ir kūrybinį atgarsį. Likęs Romoje vienas, Sienkiewiczius ėmėsi rašyti romaną Rodzina Połanieckich, o skaitytojai netruko ieškoti siužete atpažįstamų jo paties gyvenimo detalių.

  • XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX amžiaus pabaigos moteriškoje suknelėje aptikti ranka rašyti lapeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šnipų šifras: keisti žodžių junginiai, greta – skaičiai ir užrašai, primenantys laiką. Radinį internete paviešinusi tyrėja tikėjosi pagalbos, o istorija akimirksniu išplito po pasaulį.

    Diskusijose netrūko fantazijos: nuo slaptų meilės laiškų iki nusikalstamų lošėjų kodų. Įtarimus dar labiau kurstė tai, kad lapeliai buvo paslėpti ne akivaizdžioje kišenėje, o specialiame, nuo akių paslėptame suknies skyriuje.

    Ilgą laiką šio teksto nepavyko priskirti jokiai gerai žinomai šifravimo sistemai. Jis nepanašėjo nei į klasikinius karinius kodus, nei į populiarius to meto telegrafo šifrus, todėl daugelis bandymų jį perskaityti baigėsi aklaviete.

    Sprendimas atėjo iš telegrafo

    Proveržis įvyko tada, kai kriptologija besidomintis duomenų analitikas Wayne’as Chanas ėmė ieškoti atsakymo XIX amžiaus telegrafo kodų knygose. Išnaršęs daugybę istorinių leidinių, jis galiausiai aptiko užuominą, susijusią su JAV kariuomenės ryšių struktūromis, kurios tuo metu buvo glaudžiai susietos ir su meteorologiniais stebėjimais.

    Paaiškėjo, kad keisti žodžiai greičiausiai buvo ne šnipinėjimas, o taupymo priemonė. XIX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose telegrafo pranešimai kainuodavo brangiai, nes mokestis būdavo skaičiuojamas už kiekvieną žodį, todėl institucijos naudodavo kodų žodynus, leidžiančius visą sakinį sutalpinti į vieną žodį.

    Tokie kodai ypač pravertė meteorologams: vienas kodinis žodis galėjo reikšti kelių parametrų rinkinį – temperatūrą, atmosferos slėgį, rasos tašką, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą ar kritulius. Dėl to užrašai, atrodę kaip beprasmė žodžių virtinė, iš tiesų buvo pilnas meteorologinis pranešimas, siųstas telegrafu į centrinį biurą.

    Ką pasakė iššifruoti žodžiai?

    Iššifravus vieną ryškiausių frazių paaiškėjo, kad pirmasis žodis žymėjo stebėjimų vietą, o kiti – konkrečius oro rodiklius. Kitaip tariant, lapeliuose buvo užkoduota standartinė to meto oro ataskaita, o ne asmeninė žinutė ar kriminalinis kodas.

    Dirbdamas su JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bibliotekos medžiaga, Chanas aptiko daugiau istorinių kodų knygų. Sugretinus iškoduotus duomenis su archyviniais orų žemėlapiais, pavyko nustatyti ir tikėtiną užrašo datą – 1888 metų gegužės 27 dieną.

    Vis dėlto mįslė neišnyko iki galo: neaišku, kas ir kodėl šiuos lapelius paslėpė suknelėje. Ant drabužio buvusi etiketė su pavarde Bennett nepadėjo patikimai nustatyti savininkės, todėl istorikai svarsto, kad tai galėjo būti su telegrafu ar meteorologijos biuru susijusi darbuotoja.

    Paslėpta kišenė – reta detalė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į patį drabužį: tai buvo turniūros laikotarpio suknelė, būdinga XIX amžiaus aštuntajam–devintajam dešimtmečiams, kai siluetas formuotas specialiais rėmais ir paminkštinimais. Tuo metu moterų drabužiuose paslėptos kišenės buvo retenybė, todėl slaptas skyrius laikomas ne mažiau įdomiu nei pati žinutė.

    Ši istorija parodo, kaip netikėtai susijungia kasdienybė, technologijų raida ir duomenų kultūra: telegrafo ekonomika paskatino kurti sudėtingus kodus, o po daugiau nei šimto metų juos atgaivino kruopštus archyvų darbas. Nors užrašo turinys išaiškintas, paslėpimo priežastis kol kas lieka atvira.