CP v2

Tag: XVII amžius

  • Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje, Pnio (Pniewo) vietovėje, archeologai tyrinėja neįprastą XVII amžiaus kapą, kuris mokslinėje literatūroje priskiriamas vadinamiesiems antivampyriniams palaidojimams. Jauna, maždaug 17–19 metų amžiaus mergina buvo palaidota su geležiniu pjautuvu ties kaklu, o prie kojos piršto pritvirtinta spyna.

    Tyrėjų teigimu, tokie sprendimai atspindi to meto Vidurio Europoje paplitusius tikėjimus, kad kai kurie mirusieji gali „sugrįžti“ ir pakenkti gyviesiems. Tai ne šiuolaikinių filmų vampyrai, o folklorinė baimė, siejama su staigia, neaiškia mirtimi, epidemijomis ar socialine atskirtimi.

    Kam reikėjo pjautuvo ir spynos

    Pjautuvas buvo padėtas skersai kaklo, ašmenis nukreipiant į gerklės pusę. Aiškinama, kad jei kūnas bandytų „pakilti“, ašmenys simboliškai, o gal ir fiziškai turėjo sutrukdyti tai padaryti.

    Antrasis elementas buvo nedidelė spyna, pritvirtinta prie didžiojo kojos piršto. Mokslininkai ją interpretuoja kaip simbolinį „užrakinimą“ kapavietėje, tarsi turėjusį uždaryti kelią atgal į gyvųjų pasaulį.

    Kapas buvo atvertas po laidotuvių

    Tyrimas rodo, kad kapas greičiausiai buvo atidarytas jau po pirminių laidotuvių. Kaulų padėtis ir žemės sluoksnių analizė leidžia manyti, kad kūnas buvo pajudintas tada, kai minkštieji audiniai dar nebuvo visiškai suirę.

    Hipotezuojama, kad būtent per šį vėlesnį įsikišimą ant kaklo galėjo būti uždėtas pjautuvas. Tai sustiprina versiją, jog „apsaugos priemonės“ galėjo būti reakcija į vėliau bendruomenėje kilusias baimes ar gandus.

    Socialinis statusas ir mitybos mįslė

    Dar vienas netikėtas aspektas yra merginos socialinis statusas. Prie kaukolės aptikta metalizuotų siūlų, siejamų su puošniu galvos apdangalu iš šilko, o pati apdaila, kaip nurodoma tyrime, buvo iš sidabro, dengto auksu.

    Tokios medžiagos XVII amžiuje buvo brangios, todėl tikėtina, kad ji kilusi iš pasiturinčios šeimos. Vis dėlto kaulų ir dantų cheminiai rodikliai rodo palyginti menką gyvūninės kilmės baltymų dalį mityboje, kas gali byloti apie nepriteklių ar ilgalaikius mitybos svyravimus.

    DNR, izotopai ir paslaptingas žalsvas pėdsakas

    Tyrėjai atliko DNR analizę ir nustatė retą motininę haplogrupę J1c2c1, kurios ištakos siejamos su Skandinavija. Tačiau izotopinė dantų analizė rodo, kad vaikystę ji greičiausiai praleido netoli palaidojimo vietos, tad skandinaviška kilmė galėjo būti susijusi su ankstesnėmis šeimos kartomis.

    Paslaptimi išlieka ir žalsvas atspalvis ties gomuriu bei kaklo kaulais. Iš pradžių svarstyta, kad tai galėjo būti senos monetos palikimas, tačiau cheminė analizė šią versiją atmetė ir nukreipė į kontaktą su variu ar vario turinčia medžiaga.

    Ką sako pats laidojimo kontekstas

    Kapinynas, kuriame rastas šis kapas, yra už buvusios gyvenvietės ribų, netoli sankryžos, o teritorijoje nematyti įprastų katalikiškų simbolių ar su malda siejamų radinių. Dėl to archeologai svarsto, kad ši vieta galėjo būti skirta atstumtiesiems, svetimšaliams ar baimę kėlusiems asmenims.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vienareikšmiškai atsakyti, kas tiksliai nutiko mergaitei ir kodėl po mirties ji buvo laikyta galimu pavojumi, kol kas neįmanoma. Tyrimą toliau pildo bioarcheologiniai duomenys, leidžiantys apie praeities baimes kalbėti remiantis ne legendomis, o patikrinamais faktais.

  • Piratai ne tik plėšė: štai kaip jie iš tikrųjų gamino maistą ir kodėl „bukanieriai“ buvo virėjai

    Romantizuotas piratų įvaizdis dažnai siejamas su romu ir nuotykiais, tačiau realybėje jų kasdienybę smarkiai formavo maistas ir galimybės jį paruošti jūroje. Istorikai pabrėžia, kad ilgose kelionėse svarbiausia buvo ne skonis, o tai, kad maistas negestų ir būtų lengvai transportuojamas.

    Vienas įdomiausių faktų – žodis „bukanierius“ iš pradžių buvo siejamas ne su plėšikais, o su maisto ruošimu. XVII amžiuje Espanjoloje, Karibų regione, vietiniai gyventojai mėsą rūkydavo ir vytindavo ant specialaus rėmo virš atviros ugnies, o šį būdą perėmę prancūzai jį ėmė vadinti boucan. Taip atsirado boucaniers – žmonės, kurie mokėjo paruošti mėsą ilgesniam laikymui.

    Vėliau terminas anglų kalboje virto „buccaneer“ ir pamažu pradėtas taikyti jūrininkams bei plėšikams, ieškantiems grobio Karibuose. Taip susiformavo ilgalaikė sąsaja tarp piratų ir rūkytos mėsos tradicijų, kurios iš esmės buvo praktinis būdas išsaugoti baltyminį maistą kelionėms.

    Kas buvo piratų racionas jūroje

    Kasdienis maistas laivuose dažniausiai buvo labai monotoniškas: sūdyta ar džiovinta mėsa ir ilgai negendantys sausainiai. Tokia mėsa neretai būdavo kieta, stipriai pasūdyta, o prastesnės kokybės atsargos greitai prarasdavo patrauklumą net išalkusiems jūreiviams.

    Vadinamieji hardtack tipo džiūvėsiai buvo gaminami iš miltų ir vandens, kad kuo ilgiau išsilaikytų. Tačiau istoriniuose pasakojimuose nuolat minimos kenkėjų problemos – laivuose jie dažnai būdavo apnikti straubliukų, o jūreiviai tai laikė beveik neišvengiama kasdienybe.

    Dar vienas nuolatinis pavojus buvo skorbutas, siejamas su vitamino C trūkumu. Dėl ribotų šviežio maisto atsargų kelionėse nukentėdavo dantenos ir dantys, todėl kietas maistas tapdavo dar sunkiau sukramtomas, o prastas racionas tiesiogiai veikdavo darbingumą ir išgyvenimo šansus.

    Kodėl sausumoje ieškodavo „bukanierių“

    Grįžę į krantą piratai ir jūreiviai dažnai ieškodavo vietų, kur galima gauti sočiau ir skaniau paruošto maisto. Boucan tipo rūkymo būdas leido išlaikyti mėsą ilgiau, suteikė ryškesnį skonį ir buvo tinkamas ruošti didesnius kiekius, todėl tokie „bukanierių“ būstai tapdavo natūraliu traukos tašku.

    Šaltiniuose minimas ne tik kiaulienos rūkymas, bet ir jūrinių vėžlių mėsa, kuri tuo metu buvo laikoma praktišku, lengvai gaunamu maistu Karibų regione. Šiandien tokia praktika vertinama kitaip, nes daug vėžlių rūšių yra saugomos, o jų naudojimas maistui daugelyje vietų ribojamas ar draudžiamas.

    Ką šis pasakojimas sako šiandien

    Istorija apie „bukanierius“ primena, kad piratų legenda gimė ne vien iš kovų ir grobio, bet ir iš logistikos: kaip pamaitinti įgulą, kaip išsaugoti atsargas ir kaip išvengti ligų. Maisto rūkymas, sūdymas ir džiovinimas buvo to meto technologijos, leidusios keliauti ilgiau ir rizikuoti mažiau.

    Paradoksalu, bet būtent būtinybė išsaugoti mėsą prisidėjo prie to, kad rūkymo tradicijos vėliau tapo virtuvės kultūros dalimi. Šiandien rūkymas laikomas skonio paieška, o XVII amžiuje tai buvo elementari išgyvenimo strategija.

  • Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Prie Kadiso uosto Ispanijoje, vykdant gilinimo darbus dėl konteinerių terminalo plėtros, aptiktas iki šiol nežinomas XVII amžiaus laivo vrakas. Laikinai jis pavadintas Delta I, o archeologiniai tyrimai atskleidė įspūdingą radinių mastą ir galimą kontrabandos istoriją.

    Aplink laivo konstrukcijas rasta 27 geležinės patrankos, 18 sidabro luitų ir įvairių to meto jūreivystės daiktų. Tyrėjai skaičiuoja, kad sidabro krovinys siekia apie pusę tonos, o vienas luitas pažymėtas 1667 metų įrašu, padedančiu tikslinti laikotarpį.

    Datavimui svarbus ir bronzinis laivo varpas su užrašu Jesús, María y José 1671. Tai leidžia manyti, kad laivas nuskendo XVII amžiaus antroje pusėje, o jo krovinys buvo surinktas iš skirtingų Europos ir Amerikos prekybos grandinių.

    Sidabro kelias iš Amerikos

    Specialistai kelia versiją, kad sidabras galėjo būti atgabentas iš dabartinės Bolivijos kasyklų regionų, įskaitant Potosí ir Oruro, kurie tuo metu priklausė Ispanijos kolonijinei sistemai. XVII amžiuje tauriųjų metalų srautai buvo griežtai kontroliuojami karūnos, tačiau realybėje klestėjo šešėlinė prekyba ir kyšininkavimas.

    Kadisas tuo laikotarpiu buvo vienas svarbiausių Atlantinės prekybos centrų, todėl kartu tapo patogia vieta apeiti oficialias taisykles. Tyrėjų teigimu, Delta I galėjo būti platesnio kontrabandos tinklo dalis, veikusi tarp Europos uostų ir Naujojo pasaulio.

    Švediškos patrankos ir olandiški tarpininkai

    Didelį dėmesį patraukė patrankos, kurios, kaip nustatyta, pagamintos Švedijoje. XVII amžiuje Švedija buvo viena reikšmingiausių ginkluotės eksportuotojų Europoje, o prekyboje dažnai dalyvaudavo Nyderlandų pirkliai ir tarpininkai.

    Archeologai identifikavo penkis skirtingus kalibrus, todėl neatmetama, kad ginkluotė buvo komplektuojama iš kelių šaltinių. Dalis patrankų apgadintos, o tai leidžia svarstyti ir apie mūšį, avariją ar bandymą skubiai atsikratyti krovinio.

    Sudėtinga gelbėjimo operacija

    Vrakas daugiau nei 300 metų gulėjo po dumblu ir smėliu, maždaug šešių metrų gylyje po uosto dugnu, todėl ilgą laiką buvo nematomas. Tik šiuolaikiniai hidrotechniniai darbai atidengė konstrukcijų fragmentus, o tolesni veiksmai pareikalavo itin tikslios gelbėjimo operacijos.

    Nardytojai dirbo beveik nulinio matomumo sąlygomis, o laivo liekanos buvo keliamos naudojant didelės galios kranus ir plūdrumo platformas. Po iškėlimo pradėtas 3D skenavimas, fotogrametrinė dokumentacija ir medienos analizė, galinti padėti nustatyti laivo statybos regioną.

    Kol kas neaišku, kokiu vardu laivas buvo vadinamas ir dėl kokių priežasčių nuskendo: audra, gaisras, mūšis ar bandymas pabėgti nuo patikros išlieka realios hipotezės. Tyrėjai taip pat pažymi, kad ankstesni gilinimo darbai galėjo pajudinti dalį artefaktų ir apsunkinti paskutinių laivo valandų rekonstrukciją.

    Ši istorija gali būti tik pradžia: toje pačioje įlankoje jau fiksuojami ir kiti panašiai žymimi radiniai, vadinami Delta II ir Delta III. Jei jų tyrimai patvirtins ryšį, Kadiso vandenys gali atskleisti dar platesnį XVII amžiaus prekybos, karo ir kontrabandos paveikslą.