CP v2

Tag: Yum Brands

  • Kas iš tiesų gamina „Taco Bell“ aštrius padažus parduotuvėms: ne visi tai atspėja

    2014 metais greitojo maisto tinklas „Taco Bell“ pirmą kartą pristatė savo garsiuosius aštrius padažus buteliukuose, skirtus prekybos centrams. Tai leido gerbėjams naudoti „Hot Sauce“ ir „Fire Sauce“ ne tik su tacos ar burrito, bet ir namuose ruošiant sriubas, salotas ar ant grotelių keptą mėsą.

    Už šiuos parduotuvėse parduodamus „Taco Bell“ padažus atsakinga „Kraft Heinz“ – tarptautinė maisto produktų gamintoja, kuri pagal licenciją gamina ir platina dalį „Taco Bell“ prekės ženklo produktų mažmenai. Bendradarbiavimas siejamas su tuo, kad „Taco Bell“ priklauso „Yum! Brands“, o licencijavimo modelis leidžia restoranų skonius perkelti į mažmeninę prekybą.

    Be padažų, mažmeninėje rinkoje per laiką atsirado ir daugiau su „Taco Bell“ vardu siejamų produktų, pavyzdžiui, prieskonių mišiniai ar salsa. Tokia strategija atitinka bendrą sektoriaus tendenciją, kai restoranų tinklai plečia pajamas ne vien per restoranus, bet ir per prekybos tinklus, pasitelkdami didelius gamintojus ir jų logistiką.

    Kodėl skonis gali skirtis?

    Nors pirkėjai dažnai tikisi, kad buteliuke esantis padažas bus identiškas tam, kurį gauna paketėliuose restorane, praktika kiek kitokia. „Kraft Heinz“ viešai yra aiškinusi, kad receptūros siekiama kuo labiau priartinti prie originalo, tačiau dalis produktų gali būti šiek tiek koreguojami.

    Pokyčius dažniausiai lemia galiojimo laiko reikalavimai, transportavimas, pakuotės forma ir tai, kaip produktą žmonės naudoja namuose. Dėl šių priežasčių ingredientų sąrašai ir jų proporcijos gali skirtis, o etiketėse pateikiama informacija nebūtinai sutaps su restoranų pateikiamais duomenimis.

    Ką rodo etiketės ir sudėtys?

    Lyginant „Taco Bell“ padažų maistinę informaciją, svarbu atkreipti dėmesį į skirtingus porcijos dydžius. Restoranuose porcija apibrėžiama kaip vienas paketėlis, o buteliukuose dažniau nurodoma kelių gramų porcija, todėl tiesioginis palyginimas gali klaidinti.

    Viešai pateikiami duomenys rodo, kad abiejose versijose paprastai išlieka itin mažas kaloringumas, o esminiai skirtumai dažniausiai slypi sudedamųjų dalių eilėje ir detalėse, susijusiose su alergenu ar specialių mitybos poreikių informacija. Kitaip tariant, skonis gali būti labai panašus, bet ne visada bus vienas prie vieno toks pats kaip restorane.

    Vartotojams, kuriems svarbūs konkretūs ingredientai ar alergenai, patikimiausias kelias yra tikrinti būtent to buteliuko etiketę parduotuvėje, o ne remtis restoranų informacija. Mažmeninės prekybos produktams taikomi atskiri ženklinimo ir sudėties sprendimai, kurie gali keistis bėgant laikui.

  • „Pizza Hut“ neišmestą picą atiduoda stokojantiems: paaiškėjo, kaip veikia jų „Harvest“ programa

    Neatsiimta ar dėl klaidos pagaminta „Pizza Hut“ pica dažnai nenukeliauja į šiukšliadėžę. Tarptautinis tinklas yra įdiegęs „Harvest“ programą, kuri leidžia saugiai surinkti tinkamą vartoti maistą ir perduoti jį vietos organizacijoms, padedančioms stokojantiems.

    Maisto švaistymas išlieka opi problema: dalis pagaminto ar parduotuvėse bei maitinimo įstaigose likusio maisto taip ir nepasiekia vartotojų. Tokie restoranų tinklai kaip „Pizza Hut“ šią riziką mažina per standartizuotus procesus, kad tinkamas maistas būtų greitai atšaldomas, supakuojamas ir paimamas partnerių.

    Programos principas paprastas: picos, duonos lazdelės, makaronai ir kiti gaminiai, kurie buvo pagaminti, bet neatsiimti, atidedami atskirai. Tuomet jie sudedami į specialius indus, kad išliktų šviežumas ir būtų lengviau laikytis saugaus laikymo reikalavimų iki perdavimo.

    Praktikoje maistą surenka vietos maisto bankai ar paramos organizacijos, veikiančios netoli restorano, todėl logistika tampa greitesnė, o produktai išdalijami dar tada, kai yra saugūs ir tinkami vartoti. Tokiu būdu sumažinamas ir atliekų kiekis, ir papildomos sąnaudos, kurios paprastai atsiranda šalinant maisto atliekas.

    „Pizza Hut“ skelbia, kad per kelis dešimtmečius tinklo restoranai bendruomenėms paaukojo daugiau kaip 100 milijonų svarų maisto. Perskaičiavus, tai sudaro apie 45 000 tonų, o tokio masto skaičius rodo, kad maisto aukojimas gali būti ne pavienė iniciatyva, o ilgalaikė veiklos praktika.

    Maisto aukojimą restoranams dažnai apsunkina baimė dėl galimos teisinės atsakomybės ir papildomo darbo, susijusio su rūšiavimu, laikymu bei atidavimu. Vis dėlto daugelyje šalių veikia vadinamosios geros valios nuostatos, kai sąžiningai paaukotas ir saugiai tvarkytas maistas paprastai nekelia tokios rizikos, kokios baiminasi verslai.

    Viešojoje erdvėje pasitaiko pavienių atvejų, kai darbuotojai ar pirkėjai kritikuoja konkrečias vietas dėl išmetamo maisto, tačiau lygiai taip pat fiksuojama ir bendruomenių padėka už paramą. Tai primena, kad galutinį rezultatą dažnai lemia ne tik centrinė politika, bet ir vietos komandos disciplina, partnerių galimybės bei šaldymo grandinės laikymasis.

    Maisto švaistymo mažinimas pastaraisiais metais tampa viena svarbiausių maitinimo sektoriaus krypčių: diegiamos tikslesnės paklausos prognozės, skaitmeninės apskaitos sistemos, o kai kur ir DI sprendimai, padedantys geriau planuoti gamybą. Tačiau net ir pažangiausios technologijos nepanaikina likučių, todėl aukojimo programos išlieka vienu efektyviausių būdų, kaip perteklinį maistą greitai paversti realia pagalba žmonėms.