Tag: Žaibai

  • 7 įspūdingos „Weather Photographer of the Year“ nuotraukos, atskleidžiančios gamtos stichijų jėgą

    Karališkosios meteorologijos draugijos konkursas „Weather Photographer of the Year“ kasmet primena, kad įspūdingiausi kadrai gimsta ten, kur orai tampa nenuspėjami.

    2026 metų trumpajame sąraše – 30 nuotraukų, atrinktų iš daugiau nei 5 500 darbų, pateiktų fotografų iš viso pasaulio, rašo „Live Science“.

    Šie vaizdai rodo labai skirtingas situacijas: nuo žaibų naktiniame danguje iki neįprastų debesų formų ar vaivorykščių, išryškinančių ir grožį, ir gamtos galią.

    Konkurso organizatoriai kviečia apžiūrėti visą trumpąjį sąrašą ir atiduoti balsą už labiausiai patikusią nuotrauką iki ketvirtadienio, lapkričio 5 dienos.

    Kas pateko į 2026 metų trumpąjį sąrašą

    Trumpajame sąraše atrinkti kadrai aprėpia ir dramatiškus orų reiškinius, ir ramesnius, bet vizualiai išskirtinius gamtos momentus. Kiekviena nuotrauka savaip pasakoja istoriją apie žmogaus, kraštovaizdžio ir atmosferos ryšį.

    Publikacijoje išskiriami septyni darbai, kurie išsiskiria kompozicija, nuotaika ir gebėjimu perteikti vieną akimirką taip, kad ji atrodytų tarsi scena iš filmo.

    Nuotraukose – nuo žaibų iki ledinių „širdžių“

    Tarp paminėtų kadrų – lęšinis debesis virš Šastos kalno Kalifornijoje, trigubas žaibo blyksnis virš Niujorko, naktinė supercelė su žaibais Nebraskoje ir vaivorykštė, kurios fotografas laukė pliaupiant lietui Anglijos Ežerų krašte.

    Taip pat dėmesį patraukė žiemiškame Slovakijos peizaže pastebėtos ant vielinio tinklo besiformuojančios ledo figūros, primenančios širdis, ir kadras iš Irano, kuriame užfiksuotas ūkininkas, mėginantis apsaugoti dirbamą žemę nuo siautėjančios ugnies.

    Dar vienas į sąrašą patekęs momentas – plūduriuojantis ledkalnis saulėlydyje netoli Antarktidos „Paradise Harbour“. Tokie vaizdai primena, kad orų fotografija neretai fiksuoja ir pačią trapiausią ribą tarp ramybės ir stichijos.

  • Juno misija atvėrė akis: Jupiterio žaibai gali būti iki milijono kartų galingesni nei Žemėje

    Juno misija atvėrė akis: Jupiterio žaibai gali būti iki milijono kartų galingesni nei Žemėje

    NASA zondas „Juno“, nuo 2016 metų skriejantis aplink Jupiterį, pateikė naujų įrodymų, kad šios planetos žaibai gali būti gerokai galingesni, nei manyta anksčiau. Tyrėjai, analizuodami mikrobangų radiometro duomenis, nustatė, kad dalis išlydžių Jupiterio atmosferoje stiprumu gali viršyti Žemės žaibus daugiau nei 100 kartų, o kai kuriuose vertinimuose skirtumas teoriškai gali siekti net iki milijono kartų.

    Skirtumas svarbus ne tik dėl įspūdingo skaičiaus. Žaibai laikomi vienu geriausių „langų“ į tai, kas vyksta giliai po matomais debesimis, nes jų signalai padeda suprasti konvekciją, energijos pernašą ir audrų struktūrą ten, kur optiniai teleskopai nebemato.

    Pamatyti pro storus debesis

    Jupiterio atmosferą dengia tankūs, daugiasluoksniai debesys, todėl vien tik matomos šviesos blyksniai ne visada parodo tikrą išlydžių mastą. Naktinėje pusėje žaibus aptikti lengviau, tačiau net ir tada optiniai stebėjimai gali „praleisti“ dalį reiškinių, jei blyksnį užstoja gilesnių sluoksnių debesys.

    „Juno“ mikrobangų radiometras veikia kitu principu: fiksuoja su žaibais susijusius radijo ir mikrobangų signalus, kurie prasiskverbia per debesis efektyviau nei matoma šviesa. Dėl to mokslininkai galėjo patikimiau sieti signalus su konkrečiomis audromis ir įvertinti jų intensyvumą.

    Kodėl Jupiterio audros tokios stiprios

    Vienas esminių skirtumų nuo Žemės yra atmosferos sudėtis. Mūsų planetoje šiltas, drėgnas oras kyla gana lengvai, todėl audros gali greitai įsibėgėti, o energija išsikrauna palyginti dažnais, bet ribotos galios žaibais.

    Jupiteryje atmosferoje dominuoja vandenilis ir helis, o vandens garai tokiame fone ne visada elgiasi taip, kaip Žemėje. Tyrėjų vertinimu, konvekcijai ir audros „prasiveržimui“ gali reikėti sukaupti daugiau energijos, todėl kai procesas įsibėgėja, išlydžiai tampa gerokai galingesni.

    Prie masto prisideda ir pačių audrų dydis. Skaičiuojama, kad Jupiterio audrų debesų „bokštai“ gali siekti apie 100 kilometrų, kai tipinės Žemės audros dažniausiai apsiriboja maždaug 10 kilometrų aukščiu. Didesnės apimtys reiškia ilgesnius krūvio atskyrimo kelius ir daugiau erdvės energijai kauptis.

    Amoniakas, ledas ir keisti krituliai

    Žaibų susidarymui svarbus dalelių susidūrimų ir krūvio atskyrimo mechanizmas, tačiau Jupiterio „chemija“ jį pakoreguoja. Be vandens ledo, aukščiau atmosferoje svarbų vaidmenį gali atlikti amoniakas, formuojantis mišrius kristalus ir keičiantis debesų mikrostruktūrą.

    Ankstesni „Juno“ rezultatai leido kalbėti ir apie neįprastus kritulius, primenančius stambias ledo gniūžtes, susidarančias iš vandens ir amoniako mišinio. Tokie procesai gali sustiprinti dalelių sąveikas audrose ir prisidėti prie įspūdingų elektros išlydžių.

    Nauji duomenys sustiprina bendrą vaizdą: Jupiterio „oras“ nėra pavieniai epizodai, o nuolatinė, milžiniško masto sistema. Kuo tiksliau pavyksta išmatuoti žaibus, tuo geriau mokslininkai supranta, kaip giliai planetos atmosferoje juda šiluma, medžiagos ir energija, ir kodėl ši milžinė taip retai būna rami.