Lenkijos chemijos pramonės milžinė „Grupa Azoty“ ir jai priklausantys Zakłady Chemiczne Police vis aiškiau jaučia vieno projekto kainą: daug metų vykdyta Polimerų Police investicija tapo finansine našta, kuri stabdo atnaujinimus ir kelia įtampą tarp vadovybės bei darbuotojų. Nors pagrindinė trąšų ir chemijos gamyba veikia, bendrovės manevro laisvė ribota dėl skolų ir didelių veiklos kaštų.
Police gamykla istoriškai buvo kuriama kaip svarbus kompleksinių trąšų ir kitų chemijos produktų centras, todėl jos stabilumas svarbus ne tik regionui, bet ir žemės ūkiui. Pastaraisiais metais, svyruojant trąšų paklausai ir energijos kainoms, Europos gamintojai apskritai dirba sudėtingesnėje aplinkoje, o papildomos skolų naštos tokiose įmonėse ypač skaudžios.
Kas spaudžia įmonę šiandien?
Didžiausi iššūkiai susideda iš kelių dalių: didelis įsiskolinimas, senstantis įrenginių parkas ir ribotos investicijos į modernizaciją. Kartu auga socialinė įtampa, nes darbuotojai tikisi greitesnių pokyčių ir atlyginimų augimo, tačiau vadovybė pabrėžia, kad galimybės didinti algas yra smarkiai apribotos.
Įmonės vadovybė akcentuoja, kad restruktūrizavimo diskusijos labiausiai susijusios su Polimerų Police projektu, o ne su pačiais chemijos cechais. Kitaip tariant, gamyba nėra sustojusi, tačiau bendras finansinis spaudimas verčia taupyti ir nukreipti lėšas į būtiniausius remontus bei veiklos stabilumą.
„Jeigu nebūtų Polimerų Police, šiandien turėtume gerokai geresnę finansinę situaciją, bet šios investicijos našta labiausiai smogia mums“, – sakė Zakłady Chemiczne Police vadovė Małgorzata Królak.
Polimerų Police kaina išaugo iki milijardų
Polimerų Police projektas, pradėtas kaip ambicingas plėtros planas, ilgainiui tapo vienu didžiausių galvos skausmų. Pradinės sąmatos augo, o galutinė investicijos kaina, viešai minimais vertinimais, pasiekė apie 1 800 000 000 eurų, nors gamykla ilgą laiką buvo laikoma nebaigta arba nepasiekusia planuotos apimties.
Rizikas nuo pat pradžių įvardijo ne vienas pramonės ekspertas: kompetencijų trūkumas valdant tokio masto statybas, silpnesnė finansinė bazė ir ne iki galo įvertinta polimerų rinkos specifika. Tokiose situacijose bet koks vėlavimas ar biudžeto didėjimas tiesiogiai persikelia į skolas ir mažina visos grupės investicines galimybes.
Viešojoje erdvėje taip pat pasirodė informacijos apie teisinius vertinimus ir institucijoms teikiamus pranešimus dėl projekto įgyvendinimo sprendimų. Tai dar labiau didina neapibrėžtumą, nes šalia finansinių klausimų atsiranda ir galimos atsakomybės tema.
Darbuotojų spaudimas ir taupymo režimas
Įtampa juntama ne tik Police, bet ir platesniu mastu visoje „Grupa Azoty“. Profesinės sąjungos siekia reikšmingesnių algų didinimo sprendimų, tačiau bendrovės finansinė padėtis riboja galimybes, todėl derybos tampa jautrios ir politiškai, ir socialiai.
Taupymas jau palietė ir „minkštąsias“ išlaidas: mažinamas rėmimas, atsisakoma dalies renginių, griežčiau vertinamos nebūtinos sąnaudos. Įmonės logika paprasta: prioritetas teikiamas įrenginių patikimumui, saugai, remontams ir baziniam konkurencingumui, nes be jų trąšų ir chemijos gamyba ilgainiui praranda stabilumą.
Viltis siejama su Orlen sandoriu
Pagrindinis šiuo metu aptariamas kelias, galintis sumažinti spaudimą, yra sandoris, kuriuo „Orlen“ galėtų perimti Polimerų Police projektą ar jo kontrolę. Tokia išeitis leistų dalį rizikos ir finansinės naštos perkelti didesniam, stipresnį balansą turinčiam rinkos žaidėjui.
Police įmonė pabrėžia, kad net ir pasikeitus projekto savininkams ji galėtų uždirbti iš paslaugų aplink Polimerų Police veiklą: tiekti energiją, garą, vandenį, teikti logistikos sprendimus per savo infrastruktūrą. Tai reikštų, kad projektas iš „inkaro“ teoriškai galėtų virsti papildomu pajamų šaltiniu, jei būtų užtikrintas stabilus veikimas.
„Kai Polimerų Police pagaliau pradės veikti pilna apimtimi, mes galėsime uždirbti teikdami energijos ir logistikos paslaugas, o daugiau dėmesio grįš į pačius cechus ir žmones“, – sakė Małgorzata Królak.
Kol kas daug lems sandorio sąlygos, terminai ir tai, kaip „Orlen“ vertins projekto užbaigimo bei pelningumo perspektyvas. Regionui tai kritinis klausimas, nes didelė dalis darbo vietų tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su chemijos kompleksu, o bet koks ilgalaikis nestabilumas smogtų ir vietos paslaugų sektoriui.