CP v2

Tag: Zapotekai

  • Po Meksikos miesteliu aptiko milžinišką zapotekų kompleksą: po centru slepiasi senovės miestas

    Po Meksikos miesteliu aptiko milžinišką zapotekų kompleksą: po centru slepiasi senovės miestas

    Meksikoje, Oachakos slėnyje esančiame Teotitlán del Valle miestelyje archeologai aptiko požymių, kad po dabartiniu centru slypi kur kas didesnis ir įtakingesnis senovės kompleksas, nei manyta iki šiol. Vietovė ir šiandien siejama su zapotekų kultūros tradicijomis, tačiau nauji tyrimai rodo, kad jos istorinis mastas galėjo būti gerokai platesnis.

    Projektą vykdę ARX Project tyrėjai pasirinko neinvazinius metodus, leidžiančius pažvelgti po žeme neardant šiuolaikinės infrastruktūros. Remiantis geofizinių matavimų ir seisminių bangų analize, sudarytas požeminių struktūrų vaizdas atskleidė monumentalios architektūros kontūrus.

    Požeminis miestas po aikšte

    Tyrėjų teigimu, po miestelio centru fiksuojamos didelės platformos, galimos ceremoninės erdvės ir urbanistinės struktūros, būdingos stambiems Mezoamerikos centrams. Tai leidžia manyti, kad matomi paviršiniai archeologiniai likučiai yra tik maža kadaise egzistavusio miesto dalis.

    Ypatingas dėmesys skirtas teritorijai po vietos bažnyčia ir greta esančia erdve. Archeologai jau anksčiau įtarė, kad kolonijiniu laikotarpiu šventovė galėjo būti pastatyta ant ankstesnio vietinio religinio centro, o nauji duomenys šią hipotezę sustiprina.

    Kolonijinė statyba ir pernaudotos šventyklos

    Tyrimai taip pat rodo intensyvios statybos pėdsakus iš kolonijinio laikotarpio. Analizės leidžia daryti prielaidą, kad XVI ir XVII amžiuje ispanų statytojai galėjo plačiai naudoti medžiagas iš ardomų priešispaniškų statinių, kad išlygintų reljefą ir paruoštų vietą naujai sakralinei architektūrai.

    Tokios praktikos buvo paplitusios įvairiose tuometinės Naujosios Ispanijos teritorijose, kai nauji religiniai pastatai dažnai iškildavo ant ankstesnių vietinių kulto vietų pamatų. Dėl to dalis ankstyvesnių statinių išliko ne paviršiuje, o paslėpta po vėlesnių laikotarpių sluoksniais.

    Ką tai keičia zapotekų istorijoje

    Zapotekų civilizacija pietų Meksikoje klestėjo dar gerokai iki actekų iškilimo, o garsiausias jos centras yra Monte Albán, laikomas vienu svarbiausių senovės Mezoamerikos miestų. Vis dėlto naujausi duomenys leidžia kelti klausimą, ar Teotitlán del Valle galėjo atlikti reikšmingesnį politinį ir religinį vaidmenį ankstyvaisiais zapotekų raidos etapais.

    Archeologai pabrėžia, kad neinvaziniai metodai šiuo atveju ypač svarbūs, nes leidžia tirti tankiai apgyvendintas vietoves nepažeidžiant kasdienio miestelio gyvenimo. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti struktūrų datavimą, jų funkcijas ir ryšį su platesniu regiono centrų tinklu.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Monte Albane perskaityti paslaptingi ženklai

    Archeologai ir epigrafai paskelbė iššifravę Monte Albane aptiktus zapotekų įrašus, kurie, kaip teigiama, žymi seniausią žinomą Mesoamerikos mėnulio dienų skaičiavimo sistemą. Šis aiškinimas reikštų, kad dokumentuotos Mėnulio fazių stebėsenos regione prasideda maždaug 850 metų anksčiau, nei iki šiol dažniausiai buvo siejama su majais.

    Monte Albano miestas, įkurtas ant kalno virš Oachakos slėnio, šimtmečius buvo vienas svarbiausių politinių ir religinių centrų. Būtent ten ant monumentų ir stelų aptikti glifai ilgą laiką kėlė ginčus, nes jų prasmė nebuvo aiški ir buvo aiškinama labai skirtingai.

    Ką reiškia kartojamas glifas?

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Johno Justesono ir Justino P. Lowry, pateikė argumentus, kad vienas dažnai pasikartojantis ženklas nėra politinis ar religinis įvykis, kaip manyta anksčiau. Pasak jų, glifas greičiausiai nurodo dienų skaičių nuo pirmojo jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymo po jaunaties.

    Toks žymėjimo principas būtų praktiškas astronominiams stebėjimams, nes leistų sekti Mėnulio ciklą ir kaupti nuoseklius duomenis ilgą laiką. Tyrėjai pabrėžia, kad reguliarūs ciklai reikalauja ne vien atsitiktinių stebėjimų, o sistemingo fiksavimo ir suderinimo su kalendorinėmis tradicijomis.

    Kaip tai patikrinta ir kuo svarbu

    Siekdami pagrįsti interpretaciją, autoriai derino archeologinius, epigrafinius, lingvistinius ir astronominius metodus. Jie naudojo šiuolaikinius skaičiavimo modelius, atkūrė stebėjimo sąlygas Oachakos slėnyje ir lygino galimas pirmojo Mėnulio pjautuvo matomumo datas su įrašuose fiksuotais skaičiais.

    Publikuotame tyrime teigiama, kad seniausi su šia sistema siejami įrašai gali būti datuojami maždaug 496–221 metais prieš mūsų erą, vadinasi, tai daugiau nei 2 200 metų senumo tradicija. Jei aiškinimas pasitvirtins, dalis pažangios astronominės praktikos, dažnai priskiriamos majams, įgytų gerokai senesnį kontekstą ir rodytų platesnį žinių perdavimą Mesoamerikoje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mėnulio ciklo skaičiavimo pagrindai Monte Albane galėjo būti sukurti gerokai anksčiau, nei iki šiol buvo laikoma įprasta“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami savo išvadas.