Tag: Žemė

  • Mokslininkai „atsuko laiką“: Žemė galėjo išlikti tinkama gyvybei net ir be gyvybės

    Mokslininkai „atsuko laiką“: Žemė galėjo išlikti tinkama gyvybei net ir be gyvybės

    Mokslininkai kompiuteriniu modeliu bandė atsakyti į provokuojantį klausimą: kaip atrodytų Žemė, jei joje niekada nebūtų atsiradusi gyvybė. Simuliacijos rodo, kad planetos klimatas ir paviršiaus sąlygos per milijardus metų galėjo išlikti panašiai tinkamos skystam vandeniui – net ir be biologinės įtakos.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „The Planetary Science Journal“, o darbas siejamas ir su Gaia hipotezės idėjomis. Ši hipotezė teigia, kad gyvybė ir planetos aplinka sąveikauja taip, jog padeda palaikyti gyvenamumą – tarsi savotišką „planetinę pusiausvyrą“.

    Naujajame darbe, kuriam vadovavo astrobiologė Samantha Gilbert-Janizek iš Vašingtono universiteto, tyrėjai kūrė Žemės be gyvybės scenarijų. Į modelį jie įtraukė planetos branduolį, mantiją, plutą, atmosferą, vandenynus bei Saulės spinduliuotės pokyčius ir skaičiavo, kaip tarp šių sričių cirkuliuotų cheminės medžiagos.

    Iš viso buvo modeliuojama 19 svarbių savybių, įskaitant šilumos srautą, vandenynų chemiją ir paviršiaus temperatūras. Virtuali „abiotinė“ Žemė buvo sekama 5 mlrd. metų laikotarpiu – nuo planetos susiformavimo iki maždaug 500 mln. metų į ateitį.

    Koks būtų pagrindinis skirtumas: deguonis

    Ryškiausias skirtumas, lyginant su dabartine Žeme, būtų atmosferos sudėtis: be fotosintezės planetoje beveik nebūtų gausaus atmosferos deguonies. Tyrėjai pabrėžia, kad deguonis yra itin svarbus sudėtingai gyvybei, tačiau astronomijoje „tinkamumas gyvybei“ dažnai apibrėžiamas paprasčiau – kaip sąlygos, leidžiančios paviršiuje egzistuoti skystam vandeniui.

    Pagal šį kriterijų simuliuota Žemė be gyvybės rodė panašų vandens kiekį ir, apskritai, nemažai panašių bruožų į šiandieninę planetą. Kitaip tariant, vien gyvybės nebuvimas nebūtinai reikštų visiškai „negyvenamą“ pasaulį.

    Kas reguliuotų klimatą be biologijos

    Tyrėjų teigimu, Žemės tipo planeta gali išlaikyti gyvenamą paviršiaus temperatūrą vien dėl abiotinių procesų, net ir be biologinių grįžtamųjų ryšių, reguliuojančių klimatą. Kaip vieną svarbiausių mechanizmų jie nurodo karbonatų–silikatų ciklą.

    Šis ciklas siejamas su silikatų irimu (dūlėjimu), vulkaninių dujų išsiskyrimu ir vandenynų chemija. Modelyje jis veikė kaip neigiamo grįžtamojo ryšio sistema, padedanti išlaikyti anglies dioksido kiekį atmosferoje ir paviršiaus temperatūrą „gyvenamose ribose“, net kai per 4,5 mlrd. metų Saulė tapo maždaug 30 proc. šviesesnė.

    Kodėl tai svarbu ieškant gyvybės kitur

    Autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai nepaneigia Gaia hipotezės ir neatmeta galimybės, kad gyvybė Žemėje gali prisidėti prie didesnio klimato stabilumo. Tačiau simuliacijos leidžia manyti, kad „gyvybė“ ir „gyvenamumas“ gali būti bent iš dalies atskiri dalykai.

    Praktinė tokio modelio vertė – bandymai geriau interpretuoti, ką matome stebėdami tolimų egzoplanetų atmosferas. Pasak tyrėjų, gyvenama, bet negyva planeta tam tikrais cheminiais ir atmosferiniais „parašais“ gali priminti gyvą pasaulį, todėl ieškant gyvybės ženklų svarbu įvertinti ir tokias alternatyvas.

    Vis dėlto patys mokslininkai pripažįsta, kad modelyje yra supaprastinimų ir ribojimų – pavyzdžiui, susijusių su plokščiųjų tektonikos prielaidomis, atmosferos chemija ar procesais, kurie realybėje reguliuoja klimatą. Todėl išvadas jie siūlo vertinti kaip svarbų indėlį į diskusiją, o ne galutinį atsakymą.

  • Mėnulio kilmės mįslė: mokslininkai vis dar nesutaria, kokio dydžio buvo Žemę trenkęs kūnas

    Mėnulio kilmės mįslė: mokslininkai vis dar nesutaria, kokio dydžio buvo Žemę trenkęs kūnas

    Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po „Apollo“ misijų, Mėnulio kilmė išlieka viena didžiausių planetologijos mįslių. Mokslininkai sutaria dėl bendro scenarijaus, kad ankstyvąją Žemę trenkė milžiniškas kūnas, o iš į kosmosą išmestų nuolaužų susiformavo Mėnulis, tačiau detalės vis dar kelia ginčų.

    Šis smūgio scenarijus vadinamas milžiniško susidūrimo hipoteze, o hipotetinis smogikas dažnai vadinamas Teija. Skirtingi modeliai rodo labai nevienodą jo dydį: nuo objekto, panašaus į ankstyvąjį Merkurijų, iki kūno, siekusio maždaug pusę dabartinės Žemės.

    Viena opiausių problemų yra cheminis panašumas tarp Žemės ir Mėnulio uolienų. Klasikinės skaitmeninės smūgio simuliacijos dažnai prognozuoja, kad Mėnulis turėtų būti labiau sudarytas iš smogiko medžiagos, todėl jo sudėtis turėtų ryškiau skirtis nuo Žemės, tačiau „Apollo“ pargabenti mėginiai rodo priešingą tendenciją.

    „Mėnulio uolienos yra daug panašesnės į Žemės, nei turėtų būti pagal klasikinius modelius“, – sakė Amsterdamo Vrije universiteto Mėnulio ir planetų tyrėjas Wimas van Westrenenas.

    Tyrėjų dėmesys krypsta į naujesnius hidrodinaminius modelius, kurie leidžia efektyvesnį medžiagos susimaišymą po smūgio. Tokie scenarijai geriau paaiškintų, kodėl izotopiniai ir cheminiai parašai, lyginant Mėnulio ir Žemės mantijos medžiagą, daugeliu atvejų yra stulbinamai artimi.

    Van Westreneno laboratorija specializuojasi itin aukštų temperatūrų ir slėgių eksperimentuose, kurie padeda atkurti Mėnulio gelmių sąlygas. Tokie bandymai leidžia tikslinti, kokie mineralai ir kokia seka formavosi, kai Mėnulis po susidūrimo galėjo būti virtęs globaliu magmos vandenynu.

    Viena garsiausių „Apollo“ programos uolienų yra vadinamoji Genesis uoliena, paimta 1971 metais „Apollo 15“ misijos metu. Ji sudaryta beveik vien iš plagioklazo, mineralo, kuris dėl mažesnio tankio linkęs kilti į viršų, todėl laikomas svarbia užuomina apie ankstyvą Mėnulio plutos formavimąsi ir ilgalaikį magmos vandenyno vėsimą.

    Mokslininkai svarsto du pagrindinius kelius, kaip smūgis galėjo sukurti šiandien matomą Žemės ir Mėnulio sistemą. Vienu atveju Žemė galėjo būti beveik susiformavusi, o į ją dideliu greičiu ir tinkamu kampu smogė mažesnis kūnas, kitu atveju Žemė tuo metu galėjo būti gerokai mažesnė, o susidūrimas su didesniu kūnu užbaigė planetos augimą.

    Po smūgio lengvesnės silikatinės medžiagos dalis, remiantis hipoteze, liko orbitoje ir sutelkėsi į Mėnulį, o tankesnė medžiaga labiau prisidėjo prie Žemės branduolio formavimosi. Tačiau tikslus medžiagų pasidalijimas ir susimaišymo mastas yra tai, kas lemia, ar modelis geba paaiškinti stebimą cheminį panašumą.

    Pastaraisiais metais svarbiu postūmiu tapo ir nauji, didesnės raiškos skaitmeniniai modeliai, taip pat pažangesnė uolienų analizė, leidžianti preciziškiau matuoti izotopų santykius. Tyrėjai tikisi, kad ateities mėginių pargabenimo misijos, įskaitant planuojamas „Artemis“ programos ekspedicijas, suteiks daugiau duomenų iš Mėnulio regionų, kurie nebuvo pasiekti „Apollo“ laikais.

    Nors bendras vaizdas, kad Mėnulis gimė iš milžiniško susidūrimo, mokslo bendruomenėje laikomas labiausiai tikėtinu, klausimas, koks tiksliai buvo smogikas ir kaip vyko medžiagos maišymasis, tebėra atviras. Mėnulio kilmės atsakymas, pasak tyrėjų, yra tiesiogiai susijęs ir su pačios Žemės ankstyvąja istorija.