CP v2

Tag: Žemutinio Dniestro nacionalinis gamtos parkas

  • Odesos srityje sužydo juodasis šeivamedis: krūmas, siejamas su Hario Poterio Būzine lazdele

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionaliniame gamtos parke, gamtininkai užfiksavo žydintį juodąjį šeivamedį. Šis krūmas plačiai žinomas ne tik dėl panaudojimo buityje, bet ir dėl populiarios kultūros asociacijų su Hario Poterio istorija.

    Parko specialistai priminė, kad rašytojos Džoanos Rouling kūriniuose itin galinga Būzinė lazdelė siejama būtent su šeivamedžiu. Vis dėlto gamtininkai pabrėžia, jog tai literatūrinis sumanymas, o ne augalo išskirtinių botaninių savybių aprašymas.

    „Ar žinojote, kad už Būzinės lazdelės įvaizdžio slepiasi visiškai realaus augalo pavadinimas?“, – teigė parko tyrėjai.

    Juodasis šeivamedis yra paplitęs Europoje, dažnas ir Ukrainoje, augantis pakelėse, pamiškėse, sodybose bei parkuose. Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį jis išsiskiria kekėmis tamsių, beveik juodai violetinių uogų, o žydėjimo metu vilioja ryškiu kvapu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad šeivamedis nuo seno naudojamas liaudies tradicijose ir kulinarijoje. Iš žiedų dažnai verdama arbata ar gaminami sirupai, o iš uogų, tinkamai jas termiškai apdorojus, verdamos uogienės, gaminami tiršti gėrimai ar desertai.

    Tačiau kartu primenama ir svarbi saugumo taisyklė: žali šeivamedžio vaisiai ir kitos augalo dalys gali sukelti negalavimų. Dėl to maistui tinka tik tiksliai atpažinti, visiškai sunokę vaisiai, kurie prieš vartojimą tinkamai apdorojami karščiu.

    Gamtininkai pastebi, kad tokie sezoniniai radiniai nacionaliniuose parkuose tampa proga dar kartą priminti apie biologinės įvairovės svarbą. Net ir sudėtingomis aplinkybėmis gamtos ciklai tęsiasi, o žmonėms lieka užduotis juos stebėti atsakingai ir tausoti aplinką.

  • Odesos srityje užfiksuota klajojanti skėrių patelė, dėdama kiaušinius į dirvą: ar gresia antplūdis?

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionalinio gamtos parko teritorijoje, užfiksuota klajojanti skėrių rūšis Locusta migratoria, kai patelė dėjo kiaušinius į dirvą. Apie stebėjimą pranešė ornitologas Sergėjus Kuročkinas, pasidalijęs nuotraukomis ir paaiškinęs, kodėl vabzdžiai pasirenka būtent tokį būdą.

    Pasak specialisto, kiaušinių dėjimas po žeme padeda būsimoms lervoms išvengti išdžiūvimo, staigių temperatūros svyravimų ir dalies natūralių priešų. Patelė trumpomis tvirtomis kiaušdėčio ataugomis praskiria dirvožemio daleles, įleidžia pilvelio galą į gruntą ir kiaušinius apgaubia putotomis išskyromis, kurios sukietėja.

    Taip susiformuoja vadinamoji ootekė – kapsulė, sutvirtinanti aplinkines žemės daleles ir apsauganti sankabą. Regiono klimato sąlygomis klajojanti skėrių rūšis dažniausiai žiemoja kiaušinio stadijoje, o pavasarį, įšilus dirvai, išsirita lervos.

    Lervos iš pradžių būna be sparnų ir savo išvaizda primena suaugėlius, tik mažesnius. Skėrių vystymasis vyksta su nepilna metamorfoze, todėl nėra lėliukės stadijos, kaip, pavyzdžiui, drugiams: augdami vabzdžiai kelis kartus neriasi, kol pasiekia suaugėlio stadiją.

    Eksperto teigimu, vienas toks stebėjimas savaime dar nereiškia, kad regionui gresia skėrių antplūdis. Klajojanti skėrių rūšis Odesos srities šlapynėse ir prie vandens esančiose žolynų buveinėse laikoma natūraliu gyventoju, o esant mažam gausumui individai dažnai laikosi išsisklaidę ir nekrenta į akis.

    Vis dėlto ši rūšis turi savybę, kuri ir kelia daugiausia nerimo – fazinį kintamumą. Ilgą laiką didesnėms populiacijoms telkiantis vienoje vietoje, gali keistis elgsena, spalva ir kiti požymiai: susiformuoja vadinamoji bandos fazė, kai lervos juda tankiais būriais, o suaugę vabzdžiai gali sudaryti migruojančius spiečius.

    „Vienos patelės, dedančios kiaušinius, fiksavimas nėra masinio dauginimosi įrodymas“, – sakė Sergėjus Kuročkinas.

    Jo teigimu, rizikai įvertinti reikalingi sistemingi vabzdžių ir kiaušinių sankabų apskaitos duomenys, taip pat informacija apie augalijos būklę, dirvos drėgnumą ir oro sąlygas. Viena nuotrauka gali būti vertingas gamtinės būklės dokumentas, tačiau ji nėra patikima prognozė kitam sezonui.

    Ornitologas atkreipė dėmesį ir į tai, kad skėriai yra svarbi mitybos grandinės dalis: didesnius tiesiasparnius lesa įvairūs paukščiai, įskaitant varnėnus, startas ir plėšriuosius paukščius. Taip augalų biomasė, kurią vartoja vabzdžiai, virsta maistu kitiems gyvūnams, o ekosistemoje persipina augalų, vabzdžių ir paukščių ryšiai.

    Kartu pabrėžiama, kad natūralūs priešai ne visada pajėgūs sustabdyti staigius populiacijos šuolius, jei susiklosto itin palankios sąlygos. Būtent todėl tiksliai nurodyta stebėjimo vieta, data ir užfiksuotas elgesys moksliniu požiūriu yra svarbūs, tačiau galutines išvadas apie antplūdžio grėsmę gali pateikti tik nuoseklūs stebėjimai.